Duok ranką. Baliukas.

B A L I U K A S

      - Laba diena, broli.
      - Kur buvai taip ilgai? Nenorėjai kalbėtis su netikru broliu?
      - Pats žinai, kokie sudėtingi santykiai klostėsi. Didelis amžiaus skirtumas, reti susitikimai nesuartino mūsų. Reikėjo daugybės metų mums patiems subręsti, o ir tu turėjai įvertinti savo sprendimus. Dabar atėjo laikas pasikalbėti. Ką ten išgyveni?
      - Sužinojau skaistyklos paskirtį. Čia turim suprasti ir atsiriboti nuo savo paklydimų. Pabrėžiu „savo“. Žemėje vertinau, smerkiau ir kentėjau dėl artimųjų. O juk jie turėjo begalę savų problemų.
      - Taigi. Tėvas man ne kartą sakė, kad mudu su Algiu nebuvom taip popinami kaip tu, todėl tapom žmonėmis. O tave išlepino per geras gyvenimas.
      - Geras! Aš nežinau, kaip jūs gyvenot. Taip kalbėdamas tėvas norėjo pasiteisinti ir jums, ir sau. O mano kiekvieną žingsnį kontroliavo. Įvykdęs jo svajonę, įstojęs į fizikos-matematikos fakultetą, tikėjausi šiokios tokios laisvės. Įsivaizduok, pareikalavo Universiteto pervesti mano stipendiją į jo taupomąją sąskaitą. Tėvas man  kasdien atskaičiuodavo kapeikas autobuso bilietui.
      - Netelpa į galvą.
      - Kad tik tai. Kažkaip sužinojo bendrakursiai. Jie šaipėsi, pravardžiavo.
      - Ką darei?
      - Šiaip taip ištvėręs pusmetį, mečiau mokslą ir išvažiavau į Kauną. Įsidarbinau.
      - Sakyk, ar tavęs neužtarė, nepamylavo tėvo žmona? Moters širdis turėtų būti jautresnė.
      - Ji visada ėjo išvien su tėvu. Kas aš jai? Svetima našta.
      - Tau trūko šilumos, supratimo. Norėjai nors vienam žmogui būti reikalingas, svarbiausias.
      - Teisybę sakai, ieškojau tokio žmogaus. Taip pat norėjau suprasti, kas esu. Manyje dvi stiprios asmenybės kovojo viena su kita, dvejopi jausmai plėšė į skirtingas puses. Viena pusė – motinos neatsakingumas, nežabota laisvė, melagystės ir suktybės, antra – tėvo gabumai, griežtumas ir rūstybė. Nė vienoje nebuvo tiek meilės, kad nugalėtų blogybes ir tapčiau vientisas.
      - Pasidavei?
      - Sveikata pašlijo, nebeturėjau jėgų gyventi.
      - Tėvas atsisakė kalbėti apie tave. Jautė didžiulę nerimstančią kaltę.
        - To ir norėjau. Norėjau, kad kentėtų ir nebegalėtų man priekaištauti.
      - Kerštas?
      - Man atrodė, kad taip nutrauksiu visus saitus. Klydau. Užslėptos nuoskaudos ir keršto troškimas surišo mus stipriau nei meilė. Daug laiko prireiks, kol išsivaduosiu.
      - Priimk gyvenimo pamokas be pykčio, atsiverk mūsų siunčiamai meilei.
      - Ačiū!