Šulinys

Ant šalnomis sudaigstytos žolės -
nakties vėduoklė. Sapno plunksnos
ištirpsta glostomos, lašai riedės
pasąmone lyg melas sunkūs.

Skandina dangų juodas šulinys,
širdžių skeveldros - jo bedugnėj.
Viena užges, dvi susijungs, ištrykš
pasėdamos ledinėj pievoj ugnį.

Suspėsiu dar, supuosi ant svirties,
tuoj lūpom, ašarom paliesiu
dangaus paviršių... Nebūtis skaidrės
saulėtekiu gelmių pavėsiuos.