Užmaris

Pastaba: kūrinuko plotmė įkvėpta kompiuterinio žaidimo „Bioshock“.
_________________________________________________________________________

Jungiamajame tunelyje šviestuvai nedega jau keletą mėnesių, tad kolosalioje erdvėje tvyro prieblanda. Tamsumoje, tunelio šonuose, stūkso masyvios monolitinės statulos, o tarp jų - įėjimai į gretimas magistrales. Per storo stiklo lubas erdvę kloja blyški marga šviesa. Mėlyna, raudona, violetinė, žydra, bet visos persmelktos vandenyno žalia. Šviesos atplaukia iš aukštutinio rajono; jos blankios, nes veržiasi pro beribį okeaną. Pasiekusios tunelį sklinda vangiai, palieka daug vietos šešėliui.
Raibuliuojančiame vandenyje spindulių atnešti neoniniai prekių ženklai projektuojasi palei pat skaidrų tunelio skliautą. Susilieję ir neįskaitomi simboliai plevėsuoja virš lubų. Pavieniai spinduliai žaidžia laisvoje erdvėje: jie laksto tuneliu, slepiasi už šiukšlių, gaudo vienas kitą ir šokinėja ant sienų.
Tunelyje drėgna, pasieniuos tuntai pelėsių ir kerpių. Kur ne kur blizga apgliaumijusios sienos, o pro įtrūkius lubose veržiasi vanduo. Vietomis veržiasi intensyviai. Magistralė apleista.
Ant daugelio aukštų stulpų skirtų garsiakalbiams kaba nutraukti laidai; didžioji dalis garsiakalbių išvogti. Likę sveiki įsijungia spontaniškai. Jie leidžia muziką, nutyla, tada iš naujo leidžia melodiją. Muzika tyli, jos natas plauna intensyvus teškėjimas. Kartkarčiais pasigirsta raminanti banginių sirena. Didieji padarai plaukioja netoliese, tad jų dainos persmelkia visą erdvę.
Rytinėje tunelio dalyje pasigirsta spazmiškas krenkštimas. Garsas sklinda iš šalutinės magristralės. Netrukus ten pat suskamba žingsniai ir automatinės durys ima skleistis. Čaižus ir spigus garsas aidi erdvėje - durys seniai nenaudotos ir surūdijusios. Jos užsikirtinėja ir dreba taip smarkiai, kad viršum jų  pakabinta iškaba nuskrenta ant žemės.
Pusiau atsidariusios durys užsikerta. Dirakas tyliai nusikeikia ir pralenda pro apačią. Jo rūbai suplyšę, permirkę prakaitu. Vyro rankoje - tvirtai suspaustas koltas. Jis užmeta akį į nukritusią iškabą. Ant jos stambiu šriftu iškalta: „Didysis Bičių kelias“ ir kiek žemiau smulkesniu: „Ši šiaurinės miesto dalies aorta jungia pramonės centrą vakaruos su miegamuoju rajonu rytuos. Lai šis kelias dūzgia amžinai“. Ant apačios dažais prirašyta: „Pramonės centras yra kapitalistų ginklas. Dabar pramonės centras miręs. Visas kompleksas, kitados buvęs buržuazijos stūmoklis, tūno surakintas grandinėmis. Lai dūzgia bitės. „
Dirakas pastebi kitapus gatvės esantį šiukšlių kalną ir tyliai kaip pelytė sliūkina jo link. Vyras pasiutusiai alsuoja per nosį; jo žvilgsnis paniškai bėgioja prieblanda. Dirakas pasiekia šiukšles, paviršutiniškai jas apžiūri, tada nedelsdamas apsidairo aplink. Jis išpučia orą, įkvepia, iškvepia, bando staigiai įkvėpti  ir užspringsta. Skardus kosulys dunda erdvėje; vyriškis krenkšti, dūsta, bet nenuleidžia akių nuo horizonto.
Netoliese, kažkur už pakibusių durų, pasigirsta rėksmingi balsai ir žingsnių bildesys. Žmogus mėšlungiškai nusuka žvilgsnį garso link; akimirką stėrsta. Dirakas krenkšteli dar kartą ir, kiek įmanydamas lėtai, traukia orą į plaučius. Šiaip ne taip susitvardo neužspringęs ir ima vikriai laidoti save po šiukšlėmis taip, kad matytų ateinančiuosius. Užtrunka vos kelioliką sekundžių klodamas kūną paklode iš nuolaužų, skardinių ir popiergalių. Koltą laiko prie pat krūtinės, lengvai pasiekiamoje vietoje. Žingsniai jau čia pat; girdisi pokalbis. Vienas kalba perdėtai intonuodamas, keičia toną tardamas naują žodį. Kitas priešingai - visai neintonuoja.
Kurių velnių jie taip garsiai balbatuoja? Vaizduojasi esą drąsūs? Išsidavė, kvailiai, mąsto šiukšlėmis aplipęs Dirakas.
Iš pusiau pakeltų durų apačios išlenda galva; apsidairo, trumpam dingsta ir ima lįsti kartu su visu kūnu. Netrukus dar du seka iš paskos. Iš tamsos į prieblandą žengia trys žmogystos; trijulė sustoja iškart už statulos, tad jų nebedengia šešėlis. Du vilki paprastus kostiumus, o trečiasis dėvi fraką, tačiau visų apdarai suplyšę ir dėmėti.
Dirakas akylai analizuoja trijulės ginkluotę. Kostiumuotieji turi gelžgalius, o frakuotasis - revolverį. Pastarasis kažką postringauja vienam kostiumuotajam, menkai kreipdamas dėmesį į aplinką; artisto žodžius lydi ištaigingi mostai, o revolveris rankoje, tarytum dirigento batutas, plazda erdvėje. Kitas gi klausosi, nenuleidžia akių nuo ginklo. Trečiasis - budriausias - vienintelis dairosi aplink, stebi, ieško aukos. Jo akys užkliūva už didžiulės šiukšlių krūvos. Akimirką dviejų nepažįstamųjų žvilgsniai prasilenkia; Dirakas stipriau sugniaužia kolto rankeną.
- Einu paieškoti ko naudingo toje krūvoje. - taria trečiasis ir laukia frakuotojo sutikimo.
Artistas, įnirtingai mostaguodamas rankomis, pamokslauja antrajam sėbrui. Jis vos sekundei atsisuka į trečiąjį ir linkteli.
Tik trys kulkos. Tik tiek tereikia, kad gaučiau revolverį. Revolveris atrodo visai neblogai. Kažin kiek tas teatralas turi šovinių? Turbūt nemažai, jei leidžia sau garsiai tauzyti, svarsto Dirakas.
Kostiumuotasis bastūnas artinasi prie šiukšlių, kiekvienu žingsniu artindamas narkotikų subjaurotą kūną; jis sudžiūvęs ir kuprotas, oda gausiai nusėta votimis, kairiajai rankai trūksta mažojo pirštelio. Gangrenuojanti nosis pajuodusi; bastūnas švokščia kvėpuodamas. Jis ima knisti krūvą visai šalia pasislėpusiojo, kas kiek laiko apsidairydamas aplink. Dirako rankoje suspausta kolto rankena darosi slidi. Jo kūną pila prakaitas, jis alsuoja lėtai ir giliai. Širdis daužosi kaip pašėlusi; Dirakui rodosi, kad bastūnas išgirs besidaužančią širdį, bet šis randa sveiką mėsos konservų skardinę ir, vogčiomis įsidėjęs skanėstą užantin, grįžta prie savo sėbrų.
- Nieko gero nėr. - trečiasis raportuoja frakuotajam. Artistas nereaguoja, toliau dėsto mintis antrajam.
- Taigi matai, mano purvinasis drauguži, ideali tvarka yra utopija, o laisvė yra reali ir pasiekiama, kartu laisvė yra neatsiejama chaoso dalis.  - artisto rankos skraido ore. - Chaosas yra būtinas, jei individas siekia visiškos laisvės. Mes siekiame visiškos laisvės, todėl privalome jį įsileisti!
Kostiumuotieji susižvalgo tarpusavy ir linkteli vienas kitam. Artistas, pernelyg susižavėjęs savimi, nieko nepastebi.
Išprotėjęs idealistas su polinkiu į narsicizmą. Tiesiog žavu. Panašu, kad šis teatralas skelia paskutinę savo kalbą. Kostiumuotieji galėtų jau ir vožti. Arba nešdintis lauk, mąsto Dirakas. Jis tūno nepatogiai susirangęs. Jo galūnės tirpsta, o kažkokia skardinė lenda į nugarą.
- Ši vieta yra stipriųjų arena. - tęsia frakuotasis. - Mes gyvename, mes čia klestime, nes esame stiprieji, nes esame laisvi. Negi tu nesi patenkintas šia nuostabia, visiška laisve įkvėpta egzistencija?
- Taip, pone, bet... - be emocijų imasi atsakinėti antrasis.
- Bet kas? - suurzgia artistas.
- Bet būčiau melagis, jei sakyčiau, kad man patinka kasdien badmiriauti ar miegoti kambaryje, kuriame nuolatos lyja.
Antrasis rodo į pro lubas bėgantį vandenį, o frakuotasis tik moja rankomis, tarsi vaikydamas įkyrų uodą prieš save.
- Tu primityvus ir silpnas pilietis. Atsisakydamas laisvės gauni ėsti, gauni lovą, bet sau ant galvos užleidi silpnuosius. Silpnieji už tave mąsto. Silpnieji! - jis išsprogdina akis. - Negi tu šito nori? Nori, kad viskas būtų patiekta ant lėkštės?
Antrasis, abejingas frakuotojo patosui, tik trūkčioja pečiais, bet į akis nežiūri. Trečiasis dairosi aplink.
Arba tas teatralas visiškas bukaprotis, arba labai drąsus. Arba fortūną laiko sau tarp kojų. Kaži kiek taip gali tęstis? Vargu ar jis sulauks kitų metų, svarsto Dirakas.
- Tu, infantilus menkysta, propaguoji nuodingą pasaulėžiūrą! - revolveriu baksnodamas sėbrą loja artistas, tada tęsia prakilniu tonu. - Ar taip tave įsivaizdavo visuomenė, kai lipdė iš vargano molio? Jie tave augino, tave! O tu, kaip žiūrkė, kaip tarakonas, grauži mūsų šlovingos visuomenės gerovę! Gėda, siaubinga gėda!
Artistas mėgaujasi kiekvienu savo žodžiu, o antrasis klausosi ir vogčiomis dėbčioja į plazdantį revolverį.
-Tave reikia užmušti. Parazitus reikia be gailesčio traiškyti, bet tau pasisekė - jis daro pauzę, išsišiepia ir prispaudžia laisvą ranką sau prie krūtinės. - Tu po mano sparnu. Aš tave perauklėsiu į dorą pilietį. Į visavertį žmogų. Tokį, kaip aš pats.
Artisto veidą dengia atvira, savimi patenkinto žmogaus šypsena. Jo balti dantys švyti. Frakuotasis laukia sėbro atsako, o šis stovi kaip stovėjęs ir nereaguoja. Vos po akimirkos šypsena artisto veide virsta neapykantos kupina grimasa. Jis spjauna abejingajam po kojomis.
- Šiukšlė. Abu jūs šiukšlės! Parazitai! Niekam tikę tarakonai! Nešdinkitės man iš akių!
Energingi mostai pliekia orą, kai artistas uja abudu atgal prie užsikirtusių durų. Jis stumdo, spardo, tranko savo pakalikus, o tiedu dengia veidus, bet juda nenoriai.
Kostiumuotieji dirsčioja vienas į kitą, bet ryžtingų veiksmų nesiima; pasiekia užsikirtusias duris ir keturpėsti lenda atgal iš kur atėję.
Skystablauzdžiai. Reikėjo vožti tam pompastiškam šmikiui per snukį, nusivilia Dirakas.
Artistas seka dingstančius sėbrus akimis ir galų gale lieka vienas. Jis stovi greta durų įsirėmęs į statulos koją. Jį gaubia šešėlis. Artistas atsisėda ant masyvios statulos pėdos ir išsitraukia cigarečių pakelį.
Eik iš čia, suski, vos girdimai suniurna Dirakas. Jo kojos galutinai nutirpsta, o skardinė it peilis pjauna nugarą.
Staiga įsijungia sveiki garsiakalbiai. Frakuotasis krupteli, bet daugiau nekreipia dėmesio. Jis tik pasitaiso varlytę, pasikaso galvą ir atremia nugarą į koloso koją. Artistas atsipalaidavęs; jis tabaluoja koja, rūko ir niuniuoja garsiakalbio skleidžiamą melodiją.
Pasipūtęs žmogysta, kaip tavęs dar niekas nepapjovė? Šita tavo povyza tik kaukė, žinau žinau, kad tik kaukė. Netikiu, kad tu kvailas ir neatsargus. Gal ir apmovei tuos du, bet aš tave matau kiauriai. Joks sveiko proto turintis žmogus neleistų sau šitaip... - Dirakui topteli mintis ir staiga jam tampa aišku. - Turbūt visą genetinį kodą persirašei, ar ne? Turbūt. Turbūt ir su narkotikais draugauji geriau nei anie du. Esi be galo laimingas šmikis, mąsto Dirakas. Jis nuleidžia akis ir įsistebeilija į savo laisvąją ranką. Tai kone vienintelė kūno dalis, kurios vaizdo neužstoja šiukšlės. Vidinę riešo pusę puošia dar nesugiję adatų dygsniai.
Muziką pakeičia traškesys, švilpimas ir švokštimas - garsiakalbis genda. Karts nuo karto suskamba melodijos nata, tada vėl tik traška, švilpia, švokščia. Dirako nugarą veria dieglys; pyktis ir skausmas maišosi galvoje. Neištvėręs pakiša ranką po savimi ir bando patraukti skardinę. Ji laikosi tvirtai, bet Dirakas nepasiduoda - klibina, klibina ir po minutės ji pajuda, o kartu su ja, dar bent tuzinas visokių šiukšlių. Kalnas sudreba; šiukšlės byra į visas puses, gelžgaliai skambiai nurieda ant grindinio. Dirako širdis nusirita į kulnus. Visoks šlamštas užstoja vaizdą į tunelį - vyras apakintas. Jis tikisi bet kurią akimirką paleistos ugnies, bet nieko nevyksta. Dirakas įtempia ausis. Jis girdi tik garsiakalbio traškėjimą ir netolygų lašėjimą. Akimirką erdvėje nuaidi švokštimas.
Atsargiai ir švelniai, nenorėdamas sukelti dar vienos griūties, Dirakas stumteli nuolaužas į priekį. Jis dairosi ieškodamas artisto, bet žino, kad jo nebėra. Frakuotasis pranyko.
Vadinasi, tikrai persirašei savo DNR. Taip ir žinojau, kad moki išnykti, mąsto Dirakas.
Nuo šlaunų žemyn vyras nieko nejaučia, bet vis vien bando priversti raumenis dirbti. Galvotrūkčiais jis kapsto šiukšles ir nuolaužas. Užsimiršęs kontroliuoti kvėpavimą tuoj užspringsta ir ima skardžiai krenkšti. Jis kosėja, springsta, įkvėpia ir vėl kosėja, o vos atsikąsęs isteriškai sukioja galvą. Artisto nė kvapo nelikę, bet vyras kolto dar nenuleidžia.
Jei norėsi man iškrėsti pokštą - turiu pistoletą, save ramina Dirakas. Jis atsikrenkščia; išdžiuvusioje burnoje kaupiasi kraujas. Vyriškis atsikelia, apsidairo darkart ir šlitiniuoja prie sienos, kad pasislėptų šešėlyje. Iš ten matyti kitapus gatvės esančios durys; vyras jaučiasi tarytum jo kojas badytų tūkstančiai adatų, bet jis jau gali bėgti, tad į nemalonų pojūtį nekreipia dėmesio. Įlenda į šešėlį ir duoda akimirką apsiprasti akims. Įtempęs visus akies raumenis jis dairosi pirmyn ir atgal. Dirakas alsuoja giliai, bet atsargiai, neleisdamas kosuliui pasikartoti.
Nepatinka man šita kirmgrauža, bet dabar ji tuščia. Tu to nežinai, kvaily! Nieko tokio, nieko tokio. Nieko nėra nė prieš mane, nė už manęs. Aš saugus, aš saugus, panosėje burba vyriškis.
Dirakas pažiūri atgal, o ten, daugmaž už šimto metrų, aklinai užverti masyvūs vartai. Pasuka akis pirmyn - kiek akys užmato besidriekiantis šešėlis palei Bičų Didijį.
Rasiu kitą išėjimą vakaruos. Jų pilna vakaruos. Taip, reikia judėti pirmyn, jis ramina save.
Vyras atsidūsta ir pajuda pirmyn, vakarų kryptimi. Eidamas Dirakas truputį atsipalaiduoja; jis stebi kelkraščiuos srūvantį vandenį - skystis klusniai bėga pro groteles į nuotekų vamzdį, kur miesto pompų nugabenamas atgal į vandenyną. Iš ten po kurio laiko vanduo grįžta per kitą skylutę, angelę, ir vėl bando užimti tunelį.
Gatvę nukloja didžiulis žinduolio siluetas; viršum tunelio sklendžia banginis. Jis plaukia lėtai ir išdidžiai, nesibaimindamas mažų padarėlių, lakstančių akvariumiuose aplink. Jis skrieja sau žalsva erdve ir niekas jam nerūpi. Dirakas nusišypso.
Jis papurto kairiąją ranką, idant laikrodis nusileistų ant riešo, debteli į fosforescuojantį ciferblatą, o tada darkart. Akims prireikia kelių sekundžių sufokusuoti skaisčiai švytinčias rodykles. Po devynių penkiolika.
Staiga už nugaros sušvokščia oras; pasiutusiai greitai Dirakas atsisuka atgal, bet jau per vėlu - ryški šviesa iš artisto rankos siekia Dirako kūną. Vyro raumenys mėšlungiškai susitraukia, jis pajunta svylančios odos kvapą. Vos po akimirkos jo kūną apima dygus, vidurius draskantis skausmas, bet vyras pasipriešinti negali - jis paralyžiuotas. Trūkinėjantis Dirako riksmas skamba erdvėje.
Artistas stebi savo auką, laukia kada ji nusibaigs. Kartu jo ranka tebešvyti - žmones teberiša elektros išlydis - bet Dirakui darosi vis vien. Jo kūną kaustąs skausmas mąžta, galvoje darosi tylu ir ramu. Frakuotasis nutraukia srovę ir papurto tebežybsinčią ranką. Dirakas virsta kniūbščias ir dar nepasiekęs žemės netenka sąmonės. Vyro galva dusliai stukteli į akmeninį grindinį.
Frakuotasis prisiartina prie gulinčio Dirako ir griebia koltą.
- Oho, nepažįstamasai, koks gražus tavo pistoletas! Matai, manasis revolveris jau atgyvenęs. Jis veikia, bet - frakuotasis pavarto koltą rankoje ir įsikiša už diržo. - bet norisi turėti ir atsarginį variantą. Aš jį gerai prižiūrėsiu. O gal dar ir šovinių turi?
Artistas keletą minučių rausiasi po Dirako rūbus. Jis neranda šovinių, todėl spiria vyrui į šonkaulius ir nužingsniuoja miegamojo rajono link. Paslikas kūnas guli vienas; jis dūla prieblandoje.