Dvaro klajūnas (8)

Taip jau išėjo, kad iš artimųjų tik viena teta Barbora palydėjo Kęstą į kapus.
Šelvys sūnaus kapą aplankė tik po savaitės. Prie kapo jis nusišluostė paskutines ašaras. Nebėra kada verkti. Gyvenimas reikalavo veiklos. Praėjo tiek laiko, o jis nieko nežino apie Laurą. Reikia juo pasirūpinti.
Sulaukęs pirmadienio ir palikęs kumečius vienus dirbti laukuose, iš ankstaus ryto Šelvys išvažiavo į miestą. Susirado advokatą ir pavedė jam tvarkyti Lauro reikalus.
Advokatas pasirūpino, kad kaltinamasis būtų paguldytas į psichiatrijos ligoninę, kur būtų ištirta jo sveikata. Kai buvo pateikta ekspertų išvada, teismas Laurą pripažino nepakaltinamu ir jis grįžo į namus.
Kai tik sužinojo Katrytė, kad į dvarą grįžo Lauras, nė nesulaukusi mokslo metų pradžios, tą pačią dieną išvažiavo į miestą. Po to įvykio ji tiesiog bijojo su juo susitikti. Nujautė, kad ko gero ji gali būti šios nelaimės priežastis. Matė, kokiomis akimis Lauras dėbčiojo į Kęstą, kai jis akivaizdžiai jai rodė dėmesį. Jeigu anksčiau mergaitė Lauro tik gailėjosi, tai dabar pasibaisėjo ir pajuto pavojų. Ar nesugalvos ir jai ką nors bloga padaryti? Negali žinoti, kas dedasi jo galvoje. Jeigu taip pasielgė su tikru savo broliu, Katrytei sunku patikėti, kad toks pažiūrėti mielas, tik pasigailėjimą keliantis jaunuolis gali būti toks agresyvus ir nenuspėjamas. Geriau jau laiku pasitraukti, dingti jam iš akių ir daugiau niekada čia nepasirodyti.
Taip ir buvo. Tik grįžęs į dvarą, Laurynas tuojau pat nuėjo į kumetyną pas Mockų, o neradęs Katrytės, piktas ir paniuręs grįžo namo ir užsidarė savo kambaryje. Kažin ar jis suprato ar ne, kad Katrytė jam amžinai dingo? Ar jis susigaudo, ar nutuokia kokį nusikaltimą dėl jos įvykdė? Gal dabar gailisi nužudęs brolį ir graužiasi abiejų netekęs? Bet tikriausiai ne: „ Teismas mane išteisino, aš nekaltas, viskas padaryta gerai. Aš nubaudžiau Kęstą už jo patyčias, už tai, kad norėjo atviliot nuo manęs Katrytę... Bet kodėl ji nepalaukė? Kada vėl ją pamatysiu? O gal niekada? Vis tie mokslai ir mokslai... Kada jie pagaliau baigsis? Gal išvis nėra lemta mums būti kartu? “
Nelabai apsidžiaugė jo sugrįžimu ir tėvas. Jeigu iki šiol jis laikė Lauryną nelaimingu, nekaltu kvaileliu, tai dabar matė jame žudiką, iš kurio gali visko tikėtis. Ką gali žinoti? Gal kada jam šaus į galvą ir patį tėvą nužudyti?
Po tokių nelemtų įvykių, dvare buvo slogios nuotaikos. Kur nepasisuk, viskas primena Kęstą. Jei ta vieta, kur jis buvo nužudytas, kruopščiai išvalyta, išgrandyta iki žvyro, tai vis tiek tas baltas lopinys kieme liudija, kad čia būta kraujo. Kai visi sėda prie stalo valgyti, tai tuščia kėdė, ant kurios sėdėdavo Kęstas arba atsitiktinai atsivėrusios klėties durys, parodydamos lovą, kurioje jis miegojo, vis priminė Kęstą.
Tai visai suprantama. Visada po laidotuvių kurį laiką viskas primena išėjusį Anapilin, bet, kai po tokios nelaimės Šelvys pajuto, kad pašlijo sveikata ir nebeaišku ar jis dar atsigaus, tai jį labai išgąsdino.
Rytais Šelvys kėlėsi skaudančia galva, jautėsi nepailsėjęs, daugiau pajudėjus, širdį varstė stiprūs skausmai, ilgiau pavaikščiojus, tino kojos, žmogus neteko apetito. „ O ką gali žinoti? Ras kokį rytą nebegyvą – ir po visam. Jeigu iš tikrųjų taip atsitiktų, kas tada laukia dvaro po mano mirties? “ – baiminosi Šelvys. „ Visiškas pasimetimas... Kas bus su Laurynu? Vien svetimi žmonės aplinkui... Tik viena Barbutė... Bet kad ir ji nekokios sveikatos, dūsta peršalusi. Paveikė ir ją nabagę ta baisi nelaimė. Paskutiniu metu ji visai nusibaigė. Kada nepamatyk, vis ašaromis apsipylusi, vis teberauda Kęsto. Ir prie pečiaus nebe išsiverčia be pagalbininkės. Kas jos laukia po mano mirties? Visą gyvenimą atidavus dvarui, kur ras globą senatvėje? Iš tikrųjų, jau nebegalima ilgiau laukti. Reikia jiems abiems su Lauru ieškoti globėjo, dalint turtą, rašyt testamentą. Bet iš kur gauti tokį žmogų, kuriuo būtų galima pasitikėti? “
Šelvys pirmiausia prisiminė visus kumetyno vyrus. Vienas kitas gal ir tiktų, bet klausimas kaip tas ar anas, būdami beraščiai, sugebės tvarkyti dvaro reikalus. Šelvys pats, kad ir buvo mažamokslis, bet jam iš jaunystės sekėsi tvarkytis didelėje žemėje, o dvaras plėtėsi ne iš karto. Augo dvaras, augo reikalavimai, augo ir jis kartu. Kai ateis kas nors iš kumetyno ir jį užgrius visa dvaro našta, tai neatlaikys. Šelvys pats sugebėjo iki šiol atsakingai suktis. Daug ką reikia iš anksto numatyti, apskaičiuoti, kai kur reikia vadovautis vien nuojauta. Žemės paruošimas, parinkimas didžiulei sėjai, sėjomaina, pagaliau pinigų srauto tvarkymas. Reikia taip žiūrėti, kad be reikalo nenubyrėtų nė vienas centas. Ar pakels žmogus tokį krūvį, ar sugebės teisingai panaudoti visą iš dvaro gautą naudą? Netinkamose rankose dvaras neišsilaikys, bankrutuos, tada kokios globos gali tikėtis Lauras ir Barbutė? Tokiam dvarui valdyti reikia stipraus, žemės ūkyje nusimanančio, nemažame ūkyje dirbusio, patyrusio vyro.
„O jeigu taip pakalbinus Galinį? – ilgai galvojus, netikėtai Šelviui atėjo išganinga mintis. – Vyras už mane daug jaunesnis, dirba keturiasdešimties hektarų ūkyje ir, matyt, ūkininkauti moka, jeigu siūlė trisdešimt tūkstančių pasogos, o be to augina tikrą Kęsto vaiką, mano anūką. Jeigu tik sutiktų palikti savo ūkį ir atvažiuotų gyventi į dvarą, tuojau pat viską užrašau anūkui su sąlyga, kad suteiktų pilną aprūpinimą Laurui ir Barbutei iki jų gyvos galvos. Tuo pačiu ir man, jeigu susirgčiau ir atsidurčiau ant ligos patalo. Kol būsiu gyvas, darbuosimės kartu, o ką užgyvensim, viskas atiteks anūkui. Ar negerai? “
Dar ir dar viską gerai apsvarstęs, Šelvys pasiuntė žmogų pas Galinį, kad atvežtų jį į dvarą pasitarti.