Sąmonės srauto koncepcijos apmąstymas

“I love to talk about nothing. It's the only thing I know anything about. ”
― Oscar Wilde

Kas tai yra ir kaip tai veikia? Galima manyti, kad sąmonės srauto koncepcija neatlaiko kritikos strėlių dėl jos sunkiai suprantamos ir apibrėžiamos prigimties. „Aukštasis menas“ reikalauja itin didelio pasiruošimo, reiklumo kūrybiniam darbui, patirčių pavertimo sunkiu darbu, laiko, nuolatinio mąstymo, perrašymo, redagavimo, savikritiškumo. Sąmonės srautas vaizduojamas kaip perdėm lengvai padaromas dalykas, žaismingas, reikalaujantis mažai darbo ir pastangų, neatitinkantis tradicijos sukurtų meno ir mąstymo taisyklių, nevertas dėmesio. Čia noriu paneigti tokį paviršutinišką jo įvaizdį ir pateikti pamatus jo tolesnei raidai, kuri šiuo metu nėra itin išpuoselėta.

Visų pirma noriu pateikti sąmonės srauto pavyzdį (šitas ir sekantieji yra sukurti mano vienu ypu tą akimirką kada rašiau šitą tekstą):


Gyvename gyvename gyvename ir kam to reikia jei vis tiek viskas išnyks jei mūsų mylimi žmonės mirs o mūsų nekenčiami priešai gyvens ir mums neberūpės jų tolesnis akivaizdus degradavimas silpnų žmonių moralizavimas visai niekas neberūpės ir visai nieko nereikia tam paprastam žmogui kuris klaidžioja šiapus gyvenimo linijos tik vos vos vos kvėpuojantis nuodingomis dujomis teršiantis savo aplinką ir nemylintis gamtos persivalgantis ir vemiantis nuo per didelio kiekio alkoholio kurį jam parūpina senoji moteriškė gyvenanti anapus gyvenimo linijos klajojanti padebesiais sklendžianti kartu su paukščiais ir lėktuvais aukštai aukštai aukštai nesirūpinanti savo sveikata kuri yra tobula viskas jai ten šviesu ir gražu ir kietas guolis jos nevargina nes ji nieko nejaučia nieko nenori nieko nežino ji yra Dievo pamestas ir sugrąžintas vaikas didelis ir šlapias kūdikis vemiantis aukso dulkėmis ir sapnuojanti save tarp visų beprasmiškai bėgiojančių žmonių kurie gyvena gyvena gyvena.


Matome, kad nors ir sunkiai, nors ir neaiškiai parašytas tekstas, bet jame kažkas spindi, jame tyvuliuoja neapmąstytas ir neturintis pradžios, nei pabaigos, pasaulio suvokimas, kuris susimaišęs su tikrove ir vaizduotės fantazmais sukuria efemeriškumo iliuziją. Toji iliuzija žmogui suteikia prasmę gyventi, nes gi kiekvienas iš mūsų įsivaizduojame, kad turime aiškų pasaulio vaizdą, kad mes visi gyvename pasaulyje, kuris turi vieną tiesą ir vieną prieigą prie jos ir kiekvienas iš mūsų mažiau ar daugiau yra išsprendęs mįslę jos atžvilgiu. Žinoma tas išsprendimas gali ilgai neišbūti, nes pasikeičia laikai, keičiasi žmonės, idėjos, atsiranda naujos patirtys. Tiesos galimybės sąlyga įvardinčiau logikos ir ilogiškumo sintezę. Karlas Poperis teigia, kad mokslas gali prasidėti nuo bet ko, kad ir nuo sapno arba nuo ligos, neurozės, intuicijos, absurdiškiausios hipotezės. Pradinis taškas yra neapčiuopiamas, jis nereikalauja indukcijos, stebėjimo ir faktų gausos, jis kyla iš niekur, jame nėra iš anksto apibrėžtos tiesos. Taip pat ir sąmonės srautas pradeda savo kelionę nuo tuštumos, nuo nesuvokiamo, bet aiškaus ir stipraus taško. Budizmas savo mąstymą pradeda nuo Niekio definicijos paieškų ir interpretacijų. Tuštuma nėra jau tokia tuščia. Tai ko mes nesuprantame ir negalime paaiškinti gali būti visa ko pradžia, pradinis Bing Bang. Mokslas gręžiasi į apčiuopiamą fenomenų pasaulį, logiškai bando paaiškinti jų atsiradimo priežastį pačių fenomenų sukurtais metodais. Bet kaip įmanoma kažką paaiškinti apie pasaulį neišeinant už pasaulio ribų? Tai, žinoma, sunku padaryti, bet, tikiu, įmanoma. Kitas pavyzdys:


Tūkstantmetis laikas
Senovės tautas griovė
Žydai persai graikai ir romėnai
Visi jie buvo yra ir bus
Nuo ko viskas prasidėjo?
Nuo Žodžio
Kuris garsiai pranešė
Apie Save
Kad Jis Yra
Būties ir mąstymo jungtis
Uždavė žmonijai mįslę
Kurią spręsti pavedė mažumai
Tai kuri labiausiai savęs nesupranta
Kuri nežino kaip gyventi
Bet nori nori nori...


Sąmonės srautui nelabai yra svarbu kokia forma jis pasireiškia, jam negresia išnykimo galimybė, nes tai yra pati gyvybė, šaltinis to ką mes laikome svarbiausiu dalyku – Būties. Būtis Vakarų pasaulio žmonėms nuo seno buvo ir yra gyvybės šaltinis, kai tuo tarpu Rytams Nebūtis yra tikrasis Būties šaltinis. Vakaruose sakoma, kad niekas iš nieko nekyla, bet ar tai yra iki galo apmąstyta ir išspręsta mintis? Niekio apmąstymas gali pasirodyti absurdiškiausiu dalyku loginio mąstymo užgrūdintiems protams, bet ar nekvaila dėl savo įsitikinimų nekreipti dėmesio į kažką, kas išeina už tavo suvokiamo pasaulio ribų? Žinoma fizika ir kiti mokslai apie Niekio fenomeną mąsto, žinoma filosofija spekuliuoja apie šį didįjį artikuliacijai neprieinamą ne dalyką, Gorgijas Senovės Graikijoje, Mokytojas Ekhartas viduramžiais ir Martynas Heidegeris XX a. narpliojo su tuo susijusius paradoksus, Rytai visą laiką vien su šita problema gyveno, bet kas iš to? Kodėl iki šiol yra tokia didelė praraja tarp kairiojo ir dešiniojo smegenų pusrutulių? Žmoguje sugyvena du ir daugiau pasaulių, šizofrenija kyla dėl trumpojo jų visų sujungimo, kai vienas iš tų pasaulių bando užgrobti visus kitus, dominuoti jų atžvilgiu, būti pranašesniu, rodyti tiesą. Bet gi tai juokinga ir sąmonės srautas gali ne tik padėti išspręsti filosofines problemas, bet ir padėti išgydyti psichologinius negalavimus. Kaip terapija, kaip naujų ir kitokių idėjų generavimo priemonė jis yra naudingas ir net būtinas šiuolaikiniam žmogui, kuris yra pasimetęs dabartiniame pasaulyje, nes jam iš visų pusių rodomas toks gyvenimo būdas, kuris jau senokai yra įsigalėjęs Vakaruose ir pradeda įsigalėti Rytuose – kapitalistiniai santykiai ir konsumerizmas. Mūsų ego išsiplėtė iki tiek, kad savo rankomis beveik apjuosia visą pasaulį ir užmetęs tinklus beatodairiškai traukia prie išnykimo ribos atsidūrusias žuvis. Dar vienas pavyzdys:


Jaunesnysis Liudvikas: Nesuprantu ką tu darai su savo gyvenimu, žinau, kad mano žodžiai į tave atsimuša kaip į sieną, bet pasistenk man kažką paaiškinti.
Arlekinas: Neknisk tu man proto, nei aš noriu tau kažką aiškinti, nei tu mane suprasi, per daug tu toli atsitraukęs nuo žemiškojo pasaulio, kad galėtum man kažką pasakyti, ko aš ir taip nežinočiau.
J. L.: Suprantu tave geriau nei tu manai, juk tu mano pusbrolis ir aš tau noriu padėti, o tu net nesiteiki paaiškinti savo susidariusios situacijos, tai kokio velnio tada man rašei, kad nori pasikalbėti?
A.: Aš noriu tau pasiūlyti būti mano sūnaus krikšto tėvu.
(Pauzė)
J. L.: Bet tu Londone gyveni, o aš Lietuvoje.
A.: Tas tai taip, bet dėl to nesijaudink, į metus vieną kartą per gimtadienį atvažiuoti čia tau tikrai nebus sunku, o ir mes visiškai Lietuvos neužmišome.
J. L.: Tiesą pasakius nežinojau, kad tu esi susituokęs ir turi vaiką. Po mano kelionių vieną kartą kalbėjausi su tavo tėvais ir jie nieko apie tai nesakė.
A.: Jie nieko ir nežino... Ilga istorija, papasakosiu kai atvažiuosi, o dabar turiu bėgti, iki.
J. L.: Iki. („Bet aš nepasakiau nei taip, nei ne... “)


Fragmentai rodo procesą, bet ne pradžią ir pabaigą. Sąmonės srautas yra procesas. Kaip procesas, jis nereikalauja pagrindimo, juk mąstymo mums nereikia pagrįsti, kad džiaugtumėmės jo vaisias. Šiuolaikinė žmonių sąmonė yra fragmentuota, o tai reiškia, kad sąmonės srautas dabar turi galimybę atsistoti vėl ant kojų. XX a. mums davė daug tokių jo pakilimų: Džeimsas Džoisas pradžioje, Džekas Keruakas viduryje, Tomas Pinčonas pabaigoje. Pasaulis jau yra taip sudėtas, kad niekas neišlieka visą laiką status quo būsenoje ir dažnai po pakilimo seka nuosmukis. Panašiai kaip gėriui pateisinti būtinas blogis kaip tobulybės dvynys brolis, taip ir sąmonės srautas mąžta atėjus kitokiems laikams, kai žmonės apsipranta su įvykusia krize ir nusimeta seną rūbą ieškodami kuo jį pakeisti. Būna, kad jie nuogi klaidžioja dykumoje ilgus metus ir nieko neranda, bet šen bei ten pasirodo oazė, t. y. tos efemeriškos būtybės sukurtos vaizduotės ir realybės pagrindu, tos neaiškios nimfos, kurios yra siųstos pačių dievų rodyti kelią žmonėms iš tos klaikios dykumos.

Trumpai drūtai aš čia pabandžiau parodyti, kad sąmonės srautas kaip literatūrinė priemonė, gal net kaip atskiras žanras, kuris turi didžiausią galimybę jungti savyje įvairiausias kultūros veikimo sritis į vientisą kultūrinį aparatą, kuris savo ruožtu dar ir atlieka terapinį bei gydomąjį poveikį žmogui, kuris gali jungti mokslą ir filosofiją, religiją ir teologiją, yra ne toks jau paprastas, lengvai suprantamas dalykas, į kurį gilintis esą visiškai neverta dėl jo rezultato, kuris iš pažiūros yra neaiškus, greitai padaromas, nevertas dėmesio. Bet juk tai yra procesas, sąmonės turinys, mąstymas, toks koks atsiveria tą akimirką, pilna jėga, padedanti žmogui geriau pažinti save, kas savo ruožtu įgalina geriau pažinti kitus. Kad tai nėra vien tuščias kalbėjimas, kad tie kūriniai, kurie remiasi šituo pagrindu, yra plačiai žinomi ir gerbiami pasaulyje, įrodo, kad tai nėra vien subjektyvus dalykas, skirtas tik rašančiajam. Apskritai imant visas šitas tekstas yra sutvarkytas sąmonės srauto pavyzdys kaip aš tai suprantu. Jums spręsti ar tai verta dėmesio, ar ne.