namo

Ir tai tapo nesibaigianti kelionė namo. Tokia paprasta ir nekalta,  kaip naktinio drugelio pamišėliškas plazdėjimas į šaltą lempos šviesą, iš pirmo žvilgsnio. Ir tokia trumpa, kaip visas gyvenimas, iš antrojo.  Visa kelionė namo tapo tik dūžių skaičiavimu. Širdies. Ir laiko. Tik nežinojau kam skaičiuoti pastarąjį, jei kiekvienas gimstame su pačiu tikriausiu laikrodžiu viduj. Jam negalioja laiko zonos, ribos ar sekundžių rėmai. Kiekvieno skirtingas gyvenimo pulsas, skirtinga trukmė. Vieni jo klauso, kiti tik stengiasi pamiršti. Pakeisti kitu ar tiesiog jį apgauti. O tiesa  vis tiek sugriauna troškimo objektus, palieka tik patį troškimą. Jis sutepa širdį minkščiausia alyva. Tuomet ji lengvai tiksi, lyg šaltas lietaus nepailstantis lašėjimas į kietą gruntą, leisdama melui nusėsti venų sienelėse. Jos ištinsta lyg sumuštos ir tuomet Tau, kad ir pačią gražiausią dieną, skauda visą kūną. Ar širdį. Ar sielą. Nes ateina laikas, kai reikia grįžti namo, tačiau nė vienas miesto laikrodis nerodo Tau tinkamo valandos ir minučių santykio, jautiesi išsiderinęs lyg amžių amžius neliestas smuikas, nors aplink skamba gražiausi styginių kvartetai. Ir visąlaik tiksi sekundės, laša laiko minutės, o širdis tyliai susigūžia kiekvienąkart išgirdusi aidą savojo pulso, kai tas, kuriam plaka, tiesiog nebesiklauso. Blaškaisi sausiausiam ansambly griežtų rodyklių, kol užsimerki taip stipriai, lyg pačią savo mirtį tuoj išvysi. Tik viso labo tu prisipažįsti. Pripažįsti ir atleidi sau, maldauji atsimerkti. Dūžis, toks ledinis lyg pavasario ežero vanduo, sukrečia ir sugeri aidą. Savąjį laiką… Ir kelionė tampa nesibaigianti. Nesibaigianti kelionė namo. Tokia trumpa, kaip gyvenimas, tokia karti, kaip praradimo kančia