Prieglobstis

Tu stabteli pavargęs upės slėny,
prisėdi ant akmens, delnai panyra
į tėkmę šaltą. Nori širdį slėpti
nuo žudančios ugnies aistros fakyro.

Išduoda žvilgsnis - liepsnos tebešėlsta,
nualintas krenti į upės glėbį.
Akimirką atrodo, jog atvėsta,
kad nuo ugnies šešėlio nebebėgi...

Ir taip kaskart. Tenori ligi deltos -
ramiais atoslūgiais ir pakilimais...

Tu stabteli prie upės. Atsigertum,
net jei pavirstų nuodijančiu vynu.