Dvaro klajūnas (7)

Negyvėlis kieme išgulėjo iki pat ryto. Nudurtą Kęstą pamatė tėvas, kai anksti atsikėlęs ėjo į lauko būdelę. Pripuolęs prie sūnaus dar bandė ištraukti šakę, bet nepajėgė. Taip giliai buvo įsmigusi į Kęsto krūtinę.
Neapsakomai išsigandęs, tėvas nesugalvojo nė ką daryti. Tik po minutėlės atsipeikėjo ir, pasikinkęs arklį, zovada išlėkė į miestelį. Iš ten grįžo ne vienas. Su juo kartu kituose ratuose atvažiavo daktaras ir policininkas.
Daktaras apžiūrėjęs nustatė, kad žmogus jau nebe gyvas, o policininkas apklausė žmones, kurie tuo metu pasirodė kieme. Išgirdęs šurmulį ir pro langą pamatęs tiek daug svetimų žmonių, atėjo ir Lauras.
– Gal tu ką nors žinai? – prišoko prie jo tėvas, – ar nematei, kas čia buvo?
– Tai aš jį vakar nudūriau, – visų nuostabai ramiai prisipažino jis.
Tėvas griebėsi už galvos, o policininkas tučtuojau uždėjo antrankius.
– Kodėl? Kodėl taip padarei? Juk jis tavo brolis, – jau balsu raudojo tėvas.
– O kaip jis man padarė? Negana to, kad jis norėjo Katrytę nuo manęs nuvilioti, o dar ir visą dvarą tu jam vienam užrašei! Jūs abu prieš mane susimokę!
– Kas sakė? Ką čia kalbi? – pro ašaras vos ištarė tėvas, bet Lauras netylėjo.
– Kęstas man vakar tiesiai, šviesiai pasakė. Dabar žinos… Nebus man, nereikės nė jam. Nei dvaro, nei Katrytės…
Ką po to pasakojo Lauras, nesunku buvo suprasti, koks tarp jų kilo ginčas. Nepatiko nė tėvui toks atviras Kęsto dėmesys Katrytei. Žinojo, kad Lauras seniai su ja draugauja. Galėjo Kęstas būti atsargesnis… O pagaliau ir ta jųdviejų kalba, kad dvaras atiteks Kęstui… Čia jau tikrai pats Kęstas leptelėjo… O gal dar pasakė ką nors pajuokiančio ar įžeidžiančio? Visą laiką mėgo pasityčiot iš neįgalaus brolio, dėl ko buvo ne kartą perspėtas. O šiandien štai kas įvyko. Vienas guli negyvas, o kitą, surakintom rankom, išsivežė policininkas.
Tos baisios tragedijos labiausiai sukrėstas tėvas visai palūžo. Iškvietęs žmogų iš kumetyno, pavedė jam rūpintis laidotuvėmis. Paprašęs be rimto reikalo jo netrukdyti, Šelvys užsidarė savo kambaryje ir davė valią ašaroms.
Ne taip seniai neteko žmonos, o dabar abiejų vaikų ir paliko vienas kaip pirštas. Kaip reikės toliau gyventi? O reikės…
Šelvys jau buvo vieną kartą atsidūręs tokioje padėtyje. Po tėvų mirties jis irgi buvo palikęs vienas be jokių artimųjų. Vedė mylimą mergaitę, nors priglaustą ir gražiai auklėtą inteligentų šeimoje, bet taip pat našlaitę. Santuokoje išgyveno dvidešimt penkis metus. Abu gražiai sugyveno, nieko netrūko, įveikė visus sunkumus, bet buvo jaunas, pilnas jėgų ir ryžto.
Tada jam sekėsi. Paveldėtą šimtą hektarų ūkį jis sugebėjo padidinti dar dviem šimtais ir šiandien jau pavyzdingu tapęs trijų šimtų hektarų centriukas, žadėjo pačiam ir jo vaikams gerą gyvenimą ir užtikrintą senatvę. Bet kaip suktis dabar? Po tokios nelaimės, kai iš skausmo stoja širdis ir pakirstos rankos… Ar atlaikys širdis tokį krūvį? Ar užteks sveikatos po viso to, kas įvyko tempti ir toliau nelengvą dvaro išlaikymo naštą? O pagaliau, kam viso to reikia?.. Jam jau visko gana, o palikuonių jau nebeliko.
“ Kaltas Kęstas… Jeigu nebūtų veltui švaistęs savo gyvenimo, būtų vedęs, šiandien jau būtų susilaukta anūkų. Negi iš tikrųjų viskas liks svetimiems? Arba valstybei? Taip kaip kartą gąsdinau Kęstą, kad atvestų į protą… Šiaip ar taip paskutiniu metu jis jau buvo surimtėjęs. Buvo aktyviai įsijungęs į dvaro veiklą, darbavosi atsakingai. Kas jam sumaišė protą, kad leidosi į ginčą su neįgaliu broliu?. Kodėl nepagalvojo, kad reikia duoti jam kelią? Geriau nusileisti, neprieštarauti, o tuo labiau erzinti. Kam reikėjo jam sakyti apie ketinimus dėl dvaro?  Sužinojęs apie tokį mano ir Kęsto susitarimą, įsižeistų ir visai sveikas žmogus… Ar ne kaltas ir aš pats, priimdamas tokį Kęstui palankų sprendimą? Tai buvo tiktai nieko nereiškiantis žodinis pažadas, kurį ištariau, daugiau norėdamas paskatinti sūnų, kad tik jis vėl nesumanytų laidokauti ”, – paskendo mintyse tėvas.
Šelvys per dieną ir per naktį nesumerkė akių. Prieš pat aušrą valandėlę numigęs, švintant pabudo iš košmariško sapno, atsisėdo lovoje ir, viską prisiminęs, vėl užlaužė rankas. Kiek pasėdėjęs ant lovos, sutramdė ašaras, sukaupė visas jėgas  ir nuėjo į didįjį kambarį, kur gulėjo pašarvotas Kęstas.
Dvaras irgi nemiegojo. Kumetyno žmonės budėjo prie karsto, giedojo giesmininkai, mirkčiodamos degė žvakės. Įėjus šeimininkui, visi pasitraukė, padarydami laisvą praėjimą prie karsto, bet Šelvys, pamatęs karste gulintį sūnų, sukniubo prie slenksčio.
Visi sujudo, bet Šelvys gulėjo neilgai. Kol buvo pakinkytas arklys parvežti daktarui, jis pravėrė akis. Vyrų padedamas tėvas atsistojo ir paprašė privesti prie Kęsto. Tik priartėjus prie pašarvoto sūnaus, jį vėl apėmė silpnumas ir ėmė linkti kojos.
Vyrai neleido Šelviui sugriūti. Matydami kokia jo būklė, atsargiai, leisdami pačiam kiek remtis kojomis, kiek pavilkdami, nutempė šeimininką atgal į jo kambarį ir pagulė į lovą.
Parvežtas daktaras suleido Šelviui kokių tai vaistų, liepė jo nejudinti ir, kartas nuo karto patikrindamas pulsą, pasiliko prie jo budėti. Dvi paras taip išgulėjo Šelvys, kol pagaliau atsimerkė ir paprašė gerti. Visą tą laiką jį stebėjęs, daktaras lengviau atsikvėpė. Nė valandėlės ligonis nebuvo paliktas vienas. Kai daktaras nė nenusirengęs priguldavo pailsėti, jį pavaduodavo Katrytė. Ir dabar, kai jis, palaukęs iki vakaro, gerai apklausęs ligonį ir įsitikinęs, kad šis stabilios būklės, ruošėsi išvažiuoti, paliko Šelvį mergaitės globai. Nurodęs Katrytei kada ir kokius vaistus duoti, ką turėtų daryti, jeigu ligonis vėl pablogėtų, išvažiavo.