*****

            skiriu Šklėrių miestui


Nukryžiuotas esi.
ir dievai tau padėti negali.
Laukai nearti
jau užaugo mišku,
o ir kryžiai nupuvę
su Kristum nuvirto ant žemės,
net ir aš jau įpratęs
neerzinti senio širdies:
pažiūrėjęs į nykų peizažą,
numoju  ranka —
jeigu didis negali padėti,
kaip galėtų padėti toks mažas?
Va, eilėraštį vieną po kito rašau
pamanydamas, kad  paskambins kaip varpas...
Gal todėl ir tikiu (net žinau)
tokiai daliai tavęs man užteksią.
Net parduočiau tave,
net išduočiau,
jei žinočiau: dar pabūsi kažkur.

Na  o aš, šitoks mažas,
Dar bandysiu sau pasakas sekti,
kaip iš marmuro keliasi didelis miestas
Šklėrių kaimo vardu.