Dvaro klajūnas (5)

Šiemet ne tiek šalta, kiek drėgna žiema. Dvarą ir vienkiemius užklojo storas sniego sluoksnis. Beveik kasdien popietėmis gausiai pasninga minkštais ubago kąsniais, atšyla oras, darosi panašu į atlydį, bet, per naktį, ypač rytais sustiprėjęs, vėl patraukia šaltis, neleidžia susidaryti atodrėkiui.
Nė vienais metais nebuvo tiek šerkšno. Ištisoms dienomis miškų medžių, sodų obelų ir apie sodus išsidriekusių krūmokšnių šakos kasryt iš naujo pasipuošia baltų žiedų vainikais. Bet neilgam. Trapūs šerkšno žiedeliai neatsilaiko prieš popietės saulę ir, netgi silpnam vėjeliui papūtus, nubyra čia pat ant sniego pusnių.
Toks lengvas oras išsilaikė iki pat Kalėdų. Po naujų metų, per visą sausį ir vasarį jau spaudė iki dvidešimties ir daugiau laipsnių šaltukas, bet per pusę persiritus žiema jau nieko nebegąsdino.
Saulutė buvo jau kaskart šiltesnė, pasikeldama vis aukščiau, dienos ėmė ilgėti ir žmonių nuotaikos buvo visai nebe tokios, kokios buvo rudenį. Visi gamtos reiškiniai siuntė žmonėms žinią apie ateinantį pavasarį. Visi jo laukė, ruošėsi tinkamai jį sutikti ir spėliojo, kokios po tokios praėjusios žiemos tikėtis vasaros.
Nors kartu su pavasariu užgriuvo marios nelengvų darbų, bet pavasaris gąsdino tik tuos, kurie per žiemą tinkamai nepasiruošė jo sutikti.
Dvaras gerai susitvarkė jau iš rudens. Buvo patikrinta, suremontuota ir  sutepta technika, gerai šeriami pailsėjo arkliai, atsigavo žmonės, laukė grūdas į grūdą į aruodus supilta sėkla. Kad tik Dievas duotų palankius orus, kurie leistų tuos grūdus suberti į žemę.
Per žiemą Kęstas buvo ne kartą prisiminęs tą pokalbį su Lauru ir jam labai parūpo pamatyti tą mergaitę, kurią brolis ketino vesti. Iki šiol jam buvo visai tas pats, kurią kumetę jis ves, bet, kai sužinojo, kad mergaitė baigė gimnaziją ir mokosi toliau, jam buvo žingeidu sužinoti kas ji per žmogus,  sužinoti  ar iš tikrųjų ji ketina tekėti  Lauro. „ Juk ji tikriausiai žino, kad jis nesveikas. Jau iš gimnazijoje dėstomų anatomijos mokslų ji turėtų puikiai žinoti, kokių pasekmių galima tikėtis būsimiems palikuoniams, kai vienas iš sutuoktinių yra nepilnavertis. O dabar dar mokosi medicinos srityje... Ji jau ne paprasta kaimo mergina, kuri gali tokių dalykų ir nežinoti, bet ji apsišvietusi medicinos seserų mokyklos studentė. Negali būti, kad ji, nieko nepaisydama, tekėtų už Lauryno, esant tokiai rizikai. „ Na, nieko. Nebe taip ilgai liko laukti. Jau čia pat pavasaris, nebe toli mokslo metų pabaiga ir ji būtinai pasirodys, niekur nedings. Jeigu tik ji atvažiuos, per visą vasarą, per tokį netrumpą laiką tikrai atsiras proga su ja pasišnekėti“.
Birželio viduryje Kęstas kartą turėjo reikalų valsčiuje ir po pietų važiavo namo. Tik išvažiavęs iš miestelio, pamatė vieškelio pakraščiu einančią moterį ar mergaitę. Ji buvo basa, vienoje rankoje buvo lagaminėlis, kitoje bateliai ir į baltą skarelę surištas nemažas pundas.
Nebe pirmas kartas, kai Kęstas paveža į tą pačią pusę einantį vyrą ar moterį. Kodėl gi nepavėžėti ir šį kartą? Jis paragino arklį ir, prisivijęs pėsčiąją, sustabdė lineiką.
– Jeigu pakeliui, sėskis pavėžėsiu, – pakvietė Kęstas ir pasitraukė arčiau sėdynės krašto.
Kai atsisuko, į jį pažvelgė didelėmis, tamsiai mėlynomis akimis, jauna, graži mergaitė. Tokių gražių akių Kęstas dar nebuvo matęs ir, sužavėtas tokio žvilgsnio, nusišypsojo. Pažinusi Kęstą ir padrąsinta jo šypsenos, mergaitė linksmai sušneko.
– Ne tik kad pakeliui, bet ir į tą patį kiemą, – nusijuokė ji ir įlipo į lineiką.
Atsisėdusi mergaitė lagaminėlį ir batelius pasidėjo prie kojų ant lineikos dugno, o ryšulį pasidėjo ant kelių ir apkabino rankomis.
– Tai kad pasisekė, – nuoširdžiai džiūgavo mergaitė, – nebereikės tokį kelią eiti pėsčiomis. Tik vakarop būčiau parėjusi...
Kęstas negreitai susigaudė, kad ši mergaitė ko gero gali būti ta pati Katrytė, apie kurią pasakojo Lauras.
– Jeigu taip, tai netruksime parlėkti. Tik laikykis tvirčiau, kad neiškristum, – perspėjo linksmas Kęstas ir paragino arklį.
Gerą kelio galą sparčiai važiavęs, Kęstas pristabdė Širmį.
– Tai turbūt po mokslo metų pabaigos vyksti atostogų pas mamą, – užkalbindamas davė suprasti mergaitei, kad jis ją irgi pažįsta. – Ar namiškiai žino, kad šiandien atvažiuosi?
– Nieko nežino užtai ir pėsčia, – atsakė ši. – Būtų žinoję, tėtė iš dvaro būtų paprašęs arklio ir būtų atvažiavęs į geležinkelio stotį manęs pasiimti.
– Tai kodėl nepranešei?
– Rašiau, kad birželio trisdešimtą, bet egzaminai netikėtai baigėsi anksčiau ir nebe norėjau daugiau nė dienos laukti. Taip visų pasiilgau.
– Žinoma, – pritarė Kęstas, – visada malonu grįžti į namus. Ypač po ilgesnio laiko... Turbūt seniai nesimatėt?
– Kai taip toli namai, žiemos ir pavasario atostogos per trumpos dėl dažnų apsilankymų. Geriau jau vietoj to skirti kelias dienas poilsiui.
– Poilsis poilsiui nelygu. Įdomu kaip poilsiauji, jeigu ne paslaptis?
– Pirmiausia – tai išsimiegu iki soties, – nusijuokė Katrytė. – Kai nereikia iki vėlumos sėdėti prie knygų, jau ir tai poilsis.
– Tai taip ir miegi per dieną?
– Na, ne visai, bet pusę dienos tai tikrai, – prisipažino ji, – kai miegi iki pietų, tai kitas pusdienis bematant prabėga nieko neveikiant.
– Bet juk tai labai neįdomu ir nuobodu, – prisiminęs, kaip audringai jis leisdavo savo laisvalaikį, paprieštaravo Kęstas, –  ar nebūna kokių linksmesnių pramogų?
– Nelabai. Dauguma išvažinėja šventėms į namus. Ištuštėja bendrabutis...
– O ar nebūna kokių nors renginių švenčių proga? Juk ne visi išvažiuoja? Ką veikia likusieji?
– Nebent įspūdingesnis būna Naujųjų metų sutikimas... O šiaip tai jokių linksmybių. Nepamatai, kaip prabėga laikas... Baigiasi atostogos ir vėl prasideda darbai.
– Bet užtai dabar pailsėsi per visą vasarą. Namuose jau seniai visi laukia nesulaukia. Nudžiugs taip netikėtai pamatę.
– Kas tiesa, tai tiesa. Namuose visada yra, kas manęs laukia... O labiausiai tai mama. Pasiilgstam mes viena kitos, nėra ko slėpti.
– Man atrodo, kad ne tik tėtis su mama, bet yra ir daugiau, kas laukia parvažiuojant. Jaučiu, kad laukia labiau negu tėtis ir mama...
– Tai kad nėra kam daugiau. Brolis išvažiavo į kariūnų stovyklą. Ten praleis visą vasarą, o namuose tik tėtis su mama.
– O kodėl pačios taip laukia mūsų Laurynas? – neiškentė Kęstas. Kodėl nepakalbėt apie tai kad ir dabar, tuoj pat, kas per žiemą jam nedavė ramybės? Dabar, kai taip netikėtai sutiko ir suprato, kad tai Katrytė, jam kilo daugybė klausimų, kuriuos jis panoro kaip greičiau išsiaiškinti. „ Kodėl Lauras toks tikras, kad ji, baigusi mokslus, už jo ištekės? Ar mergina yra jam ką nors sakiusi? Ar yra pasižadėjusi? Ar čia tik paties Lauro įsikalbėjimas ir fantazijos? “ Kiek Kęstas matydavo ar sutikdavo kumetyno mergelių, jos nekėlė jokio susidomėjimo. Viena į kitą panašios, pilkos pelytės, judančios jo tėvo laukuose. Tokios ne jam. Tokios tik ir tinka Laurynui. Bet kodėl Katrytė tokia graži ir dar mokinta iki šiol palaiko su Lauru, kaip matyt, artimus santykius? Ar tai tik draugystė? O gal net meilė? Gal ji net nežino apie jo sveikatą ir įsimylėjo vaikiną. Gal reikėtų perspėti, kol dar laikas? Gal jis privalo tučtuojau viską papasakoti? Kęstas visai sunerimo, kai į jo pasakymą, kad laukia ir Lauras, Katrytė abejingai atsakė:
– Gal būt. Mes su juo seni draugai. Tikriausiai ateis aplankyti, kai sužinos, kad aš jau namuose.
– O man atrodo, kad jūs ne tik draugai, – tiesiai šviesiai pareiškė Kęstas, – kodėl jis man ir tėvui sako, kad, kai tik tu baigsi mokslus, tekėsi už jo?
– Ar jis taip sako? – nustebo Katrytė. – Na ir kas? Tegul sau sako. Bet būkit ramūs, aš už jo tikrai nesiruošiu tekėti, – ji pajuto Kęsto klausinėjimuose lyg tai susirūpinimo gaidelę dėl galimų vedybų. „ Kas ten žino kas jiems rūpi? Ko gero iš tikrųjų bijo, kad aš tokiu būdu noriu įsibrauti į dvarą? Ko jie, aišku, nenorėtų“. – Vaikinas gražus, geras, mielas, bet šeimos kurti jam negalima. Juk patys žinot?
– Tai iš kur toks jo pasitikėjimas? – spaudė Kęstas.
– Kai jis visą laiką taip atkakliai peršasi, gal ir pasakiau kokį kartą kad dar ne laikas, kai baigsiu mokslus ar ką nors panašaus... Man jo tiesiog gaila. Draugaujam nuo pat vaikystės, galim draugauti ir toliau. Nesinorėtų, kad nutrūktų tas bendravimas. Su juo pasikalbėti kitą kartą visai įdomu...
– Bet mokslai vieną kartą baigsis. Kas tada?
– Niekas nežino, kiek ilgai gali tęstis mokslai, – nusišypsojo Katrytė. – Po metų dar vieni metai, o po tų dar vieni... Aš vis mokysiuosi, jis vis lauks. Kol nusibos... Matys, kad nebe verta, susiras kitą ir ves. Kad atsiras dar ne viena norinti už jo tekėti, nė neabejoju.