Vis rašau ir rašau,
Nes minčių galvoje - lyg pritvinę,
Tik neteiskit, prašau,
Iš erškėčių vainiką supynę.
Leiskit plunksnai skrebėt,
Apkabint posmais draugą, kaimyną,
Ant akmens pasėdėt
Ar išvaikščiot auksinį beržyną,
Tirpt snieguole delne
Ar, lyg skruzdė, dėt šapą po šapo,
Pasiūbuot vilnele,
Kad užpildyti dar vieną lapą.
Eilėmis vis einu
Per pavasarį, vasarą žalią
Ir dainas brandinu,
Išvingiavusi penklinėj kelią.
Tie posmeliai menki,
Nežinia, ar paguos ką, ar šildys,
Bet širdis - tvenkinys,
Kuriame telpa aistros ir viltys...
2014-02-09 14:37
turit labai lyriškai skrebančia plunksną
2014-02-09 14:18
Man labai patiko:) tokios eilės man arčiau širdies, nei visokios įmantrybės...man visada svarbiau išreikšta emocija. 5
2014-02-09 13:22
Nuoširdus, jausmingas tekstas.Tačiau ieškau kas "supurtytų" :)
2014-02-09 12:51
Nuoširdu. Bet ieškau įdomiau todėl 3-
2014-02-09 11:25
Puikiai pasakyta, per daug kai kas iš vertintoju žiūri iš aukšto, bokštelis kybo vos ant vienos kojytės.
2014-02-09 10:47
Vien už tai, kad šitaip dūšia išlieta, jau daugiau negu 5.
|