Druskininkuose filmuojamas filmas apie dorus žmones

Pirmoji scena.
Malonus rytas, gera nuotaika, skatinanti pasidalinti paskutiniu kąsniu su savo šeima.
Sinoptikai, žvelgdami į dangų, prognozuoja lietų ir lijundrą.
Būrelis sinoptikų nemaloniai susistumdo su kitos nuomonės besilaikančiais kitais sinoptikais. Jie laikėsi principo, kad nėra blogo oro, yra tik bloga nuomonė. Oho, tas gyvenimo principas.
Naujos kartos kino režisierius Jurgitikas sagstosi švarką ir bando išsitraukti pistoletą CŽ, bet paskaičiavęs blaiviai, supranta, kad nėra ko čia šaudyti – žiūrovai dar nesusirinko.
Jurgitiką stebi žmogus mėlynu švarku. Jis nėra apsaugos darbuotojas, bet jis atidžiai seka, kur režisierius dedasi pistoletą.
Kišenvagį vaidina aktorius Benediktas.
Šiandien geriausiam Druskininkų žmogui bus įteiktas milijardas litų.
Kas jis?
Antroji scena.
Turguje žmonės svarsto:
- Saviems atidavė. Geriausias - tik savas.
- O tą milijardą... grynais sumokės?
- O iš kur tokius pinigus gavo?
- Iš fondų
- Tai ką mūsų turguje nebuvo verto žmogaus? Mes dirbam dieną naktį, kad miestui būtų, ką valgyti, gerti, apsirengti. Visi norim pinigų. Kodėl niekas niekada neapdovanoja turginio?
- Kas tave apdovanos, jeigu tu Maximos kiaušinius pardavinėji kaip kaimiškus?


Trečia scena
Meras Siparis kviečia į sceną pedagogę Gerelytę.
- Mielieji, ar svarbu žinoti, kas vaikštinėja šalia mūsų?  Ar svarbu, kas eidamas gatve pasisveikina, o kas ne? Ar svarbu šalia kokio žmogaus atgulsi kapinėse? Svarbu. Šis pasisekęs konkursas: Geriausias metų žmogus buvo sėkmingas. Sakysit, kad mūsų žmonės nėra verti dovanos, kurią tuojau įteiksiu? Ir dar kaip verti.
Pedagogė Gerelytė užkulisiuose. Griaudžia minia žmonių. Neišpasakytas rėkimas.
- Dieve, mano Dieve, aš geriausia...? Kuo aš nusidėjau?
Gerelytė kukčioja. O minia skanduoja. Policija išsitraukia bananus. Štai kaip ginamas milijardierius Druskininkuose.

Naujos kartos režisierius ir kišenvagį vaidinantis aktorius, įsipila kavos iš vienkartinio termoso. Kišenvagis laiko rankose Jurgitiko pistoletą

- Už filmą.
- Už Gerelytę.

Ketvirta scena.
Kelias, vedantis į Veisėjus. Aktorius Benediktas, mirtinai pavargęs, vos vilkdamas kojas, persimetęs per pečius, neša pašautą režisierių Jurgitiką.
Pro šalį lekia mašinos.
Jiems niekas nestoja, nes Benedikto rankose pistoletas.

Penktoji scena.
Užrašas. „Praėjo dvidešimt metų“.
Druskininkų bažnyčia.
Prie altoriaus stovi Gerelytė ir Benediktas. Labai graži pora.
Siparis sėdi ant suolo ir verkia.