Stotelė (pilna versija)

Liūtis be gailesčio merkia rudus, nespėjusius nukrist, medžių lapus. Šakos nusvirusios iki žemės nesipriešina rudeninei darganai. Peršlapęs zylių būrys, neradęs geresnės vietos pasislėpti, tūno po autobusų stotelės suolu. Purvinas kelkraštis pavirtęs putota upe neša aptiktas šiukšles. Į mane įsiskverbė šaltis, ant kūno neliko nei vienos sausos vietos. Akys užlietos lietaus vandeniu, seka nutolusią horizonto liniją ir į ją įsirėmusį plentą. Jau valanda nei vienos mašinos pagyvinančios šį šlapią peizažą.
　　　　Stypsau liūtyje plaudama gailesčio nulaižytą galvą. Užsinoriu obuolio nuo nuplikusios obels viršūnės, augančios šalia stotelės. Negaliu atitraukti akių nuo vaisiaus supainiojusio laiką ir pasiklydusios zylės, aštriais nagučiais įsikibusios į obuolio odą, nugara įsirėmusios į pilką debesį.
　　　　– Sakau tau, tie ryškus geltoni dažai neišves iš tamsos, – nuo medžio viršūnės nukrenta lupenos, pasklinda geltona dėme ant purvino kelkraščio.
　　　　– Taip, kadaise viskas buvo paprasta – atsakau.
　　　　– Tu žinai geriau.
　　　　– Kada nors tai baigsis, gal net šiandien, – žvilgteliu į sugniaužtus kumščius.
　　　　Nuo drėgmės ir šalčio pamėlo rankų oda. Atgniaužus pirštus, pabyra spalvotos plunksnos. Pritūpusi prikandu lūpą ir kantriai pradedu rinkt į krūveles. Geltonų su mėlynom negaliu maišyti. Kemšu į skirtingas kišenes ir priploju delnais. Sugrubusiais pirštais nesurankioju pūkų. Juos lėtai pasiglemžia kelkraščio vanduo.
　　　　– Tai kas vyksta mane neramina.
　　　　– Nenuramina, – bandau sekti mintį.
　　　　– Ne, neramina, – tarsi tyčia nenutyla erzinantis balsas.
　　　　– Įprotis žaisti žodžiais mažiausiai kvailas, daugiausia verčia nutilti mane, – nusivalau varvančius nuo nosies lašus.
　　　　– Blogas įprotis rinkti paukščių kūnelius, gulinčius po elektros laidais, – monotoniškas, pilnas primityvios logikos balsas, regis tuoj įgaus pavidalą.
　　　　– Nežadu aiškintis, – atsikertu.
　　　　– Paaiškinimai būtų perprasti, kad atspindėtų tavo gyvenimą, – nuskamba lyg kaltinimas.
　　　　– Iki mirties, – rikteliu, praradusi kantrybę.
　　　　Išgąsdinta zylė palieka obuolį, bet nesitraukia, zigzagais skraido aplink. Lietus baigėsi, pradėjo snigti. Snaigės dailiu apskritimu įrėmina geltoną dėmę. Nutolusi horizonto linija prarado gylį ir tarsi ištempta skalbinių virvė susiliejo į bjaurią vientisą baltą spalvą. Dvimatis vaizdas pakrypo, vos išgali išlaikyt pusiausvyrą.
　　　　– Už dyką tiktai mirtis, nors ir ta galiausiai kainuoja gyvybę.
　　　　– Skalbinių virvė netilps užantyje, – tarsteliu, nes turiu būti mandagi.
　　　　– Pabandyk.
　　　　– Aš taip nepratusi, – atsakau slėpdama gailestį.
　　　　Sukišu rankas į kišenes. Geltonos plunksnos kairėje, melsvos dešinėje. Išsitraukiu mėlynųjų ir metu į tolį. Jos strėlėmis susminga į minkštą sniegą, ritmingai išmargindamos nusibodusį foną. Palikęs bumpsinčią širdį gailestis išsitiesia, sugniaužia gerklę.
　　　　– Žinojau, kad taip baigsis, – nuskamba priekaištas.
　　　　– Aš nenorėjau, – gailiai šypteliu.
　　　　 Gūžtelėjusi pečiais įeinu į stotelę. Po suolu snaudusios zylės sučirškia, šokinėdamos drėgnu pasieniu nenoriai pakyla į orą ir besiblaškydamos tarp mano kojų  išskrenda į lauką. Vyras sėdėjęs stotelės gilumoje, atsirėmęs į pajuodusių plytų sieną, pažvelgia į mane. Lėtai atsikėlęs vos linktelėjes galvą, ištiesia ranką prie mano veido, prisilietęs šiltais pirštais švelniai nuvalė mėlynas dėmes paakiuose.
　　　　– Aš jūsų nepažįstu
　　　　– Nepažįsti, mes jau valandą kalbamės, – nusivalo išteptus pirštus į baltą šaliką.
　　　　 – Kas yra valanda? – Pažvelgiu į lubas raibstančias nuo drėgmės išpieštų linijų.
　　　　– Tik laiko matavimo vienetas, – nepažįstamasis žvilgteli į mane ir apsuka šaliką, kad nesimatytų purvinų dėmių.
　　　　– Sarkazmu persmelkti žodžiai, – suploju delnu per kišenę su geltonomis plunksnomis.
　　　　– Kiekvienas pats nusprendžia, kiek nuodėmingas gali būti jo gyvenimas.
　　　　– Nejaugi dirbtini žodžiai, sudėlioti į dailias frazes, turi padaryti man įspūdį  – nutylu nerasdama atsakymo sau pačiai.
      – Atsakymų paieška panaši į spalvotų plunksnų rinkimą.
　　　　– Pastaruoju metu paukščiai tapo labai sumanūs, nebetupia ant aukštos įtampos laidų, tupi po suolais, saugūs ir sausi, kol kas nors sudrumščia jų ramybę.
　　　　Vyras pritariamai palinguoja galva ir pradeda vaikščioti pirmyn atgal nuo vienos stotelės sienos prie kitos.
　　　　– Kas darosi su pasauliu? – Neradusi ką dar pasakyti skėsteliu rankomis.
　　　　– Vienintelis dievo sukurtas egzempliorius tėra tik juodraštis, - persmelkia mane  nuskambėję žodžiai.
　　　　Nustojo snigti.  Obels viršūnėje kabojęs obuolys neišlaikęs savo svorio krinta žemyn ir įsitaško į šaligatvio plyteles.
　　　　– Na štai ir viskas, – žengiu iš jaukios prietemos lauko link.
　　　　– Turėjai daug laiko, kuris driekėsi ratu – nesibaigiančio horizonto linija, neturinčia savyje nei istorijos, nei siužeto, todėl privalai sumokėti stotelės sargui už šią valandą, – pajuntu, kaip jo ranka sugniaužia mano alkūnę.
　　　　– Aš turiu, tik geltonų plunksnų saują – vos išgirstu savo žodžius ir įkišu ranką į kairę kišenę.
　　　　
　　　　*
　　　　
　　　　Klusniame baltame fone paskendę medžiai išsirikiuoja kelkraštyje, lygiagrečiai ką tik paliktų vėžių kelio viduryje. Susimetu į kuprą, palinkstu arčiau šiugždančio, puraus sniego. Kastuvu kabinu baltas pusnis, metu į šalis. Lengvas sniegas kyla aukštyn ir vėl krinta atgal, nubalindamas pečius, galvą. Monotoniški judesiai nepadeda išsibudinti, tik ritmingai atveda prie stotelės. Kelkraštis virto giliu, pripildytu šešėlių tuneliu su žydrais blėstančių žvaigždžių atšvaitais.
　　　　Iš stotelės išskrenda  išbadėjusių zylių pulkas, geltono popieriaus skiautėmis apsuka ratą aplink obelį. Neradusios nieko valgomo sutupia ant ką tik nukasto kelkraščio. Snapais ima gnaibyti akmenukus.
　　　　– Sakau tau, šias zyles reikia pamaitint, – zylės nuskrenda į stotelę ir sutupia po suolu.
　　　　– Pašėlę žirgai, neliesdami kojomis žemės praskriejo šią naktį, –  patrinu užtirpusias rankas.
　　　　– Ne, tai tik pūga.
　　　　– Sumenko atmintis, užmarštis sulapojo, mane peraugo, –  įsmeigiu į pusnį kastuvą.
　　　　Noriu iš sąmonės ištraukti įprastus atributus, kurie nusakytų mane stovintį šalia suakmenėjusios kriauklės su perlamutrinėm sienelėm. Nuo supančios išorės išsikraipytų daiktų aštriu peiliu atsiriekiu formas, kurias mintinai atpažinčiau juodžiausioje tamsoje, bet vaza su vaisiais ant stalo ir pliušinė voverė ant baltos išsipūtusios pagalvės virsta alaus buteliais. Brėkštant jie ima spindėti ir šokinėti nuo lovos ant stalo, nuo stalo ant grindų, nuo grindų ant spintos. Kiekvieną rytą išsibarstę pilki ir geltoni kamšteliai susirenka saujoje, kad pasislėptų striukės kišenėje.
　　　　– Atmintis pasitraukė paskui sudilusį mėnulį?
　　　　–  Blogas ženklas grįžti atgal, –  mano atsakymas sumezga klaustuką į mazgą.
　　　　–  Tavo atsakymas drumsčia tylą, kaip paskutinis alaus lašas butelio dugne.
　　　　–  Man nėra ko bijoti, esu tik sudedamoji dalis, – įkišu ranką į kišenę.
　　　　–  Galėtum būt sniego pusnis stotelės kampe, su tuščiu alaus buteliu ir barškančiais kamšteliais kišenėse.
　　　　–  Galiu įkalbėti save pasielgti vienaip ar kitaip, o vėliau priešingai, –  nubraukiu šerkšną nuo blakstienų.
　　　　–  Ar pavyks, kai ketvirtas apokalipsės raitelis jau stovi prie tavo durų?
　　　　– Ne, tai vėjas suka sniegą, vėl užneš takus.
　　　　Įeinu į vidų, patrepsiu sušalusiomis kojomis į betonines grindis. Ištrupėjusių plytų plyšiuose miegančių vorų sapnai  nuslysta išblukusiu siužetu. Stotelės kampuose inercijos pliūpsniai  irstančiom siūlėm ir įšalęs į ledą voratinklis nunertas iš nerūdijančio plieno vielos. Sušalusios zylės sutupia ant suolo geltonų karolių virtine.
　　　　–  Ar tai šio pasaulio kodas? – iš juodos stotelės sienos pasirodo žmogus.
　　　　–  Tai ko negaliu įsivaizduoti – neegzistuoja, –  pajuntu troškulį, regis liežuvis
suledėjo ir vos pajėgia apsiversti.
　　　　–  Labai abstraktu, – obels šakos perbraukė atsiknojusį stogo skardos lakštą.
–  Atsakymas nutildytų pūgą, – zylės aštriais nagais įsikabinusios į suolo kraštą atidžiai apžiūrinėja aštriu peiliuku paliktus įbrėžimus.
– Kas tave verčia sugrįžti į tą pačią vietą ir raižyt suolo lentas? - žmogus nekantriai ima vaikščioti ratu.
　　　　–  Aš nematau tavo veido.
　　　　– Negi manai, kad žiūrėdamas man į veidą, matysi tai, kas vadinama tiesa? – sudžiuvusios obels šakos sukrenta į purias pusnis priešais stotelę.
　　　　–  Man nereikia tavo tiesos, užteks alaus.
　　　　–  Striukės vidinėj kišenėj.
　　　　Užverčiu galvą. Gomuriu nuslysta nakties akcija glostoma mėnulio šviesos. Akių vyzdžius užmaskuoja ledo kristalai. Su paskutiniu gurkšniu tuščias alaus butelis sudžiuvusia ankštimi paskęsta sniege.
　　　　– Jau gailėjausi, kad įlindau į užšaldyto laiko ir varveklių skylę.
　　　　–  Atlenkinėji po pirštą kiekvienam ištartam žodžiui, nesuprasdamas, kodėl negali patekti į savo vidų, – nepažįstamojo drabužių linijos atkartoja plytų siūles.
　　　　– Tuščios pastangos, – pritariu ir nuo suolo pakilusi zylė nutupia man ant peties.
Sukišu į kišenes rankas. Surankioju alaus kamštelius, ištraukiu pilną saują ir paberiu ant suolo. Tarp pilkų apskritimų sublizga keli centai, skambčioja susilietę nugarom ir šonais, bando pasislėpti. Neišdrįstu jų pasiimti. Zylės užpuola grobį, įnirtingai galanda snapus į blizgius paviršius, susipeša aptikusios kelias neišlukštentas saulėgržas.
–  Tu už viską sumoki.
Pūga liovėsi. Negailestingi saulės spinduliai nušvietė trumpam stabtelėjusio autobuso langus. Pakilusi nuo mano peties zylė palindo po suolu. Išėjęs į lauką užčiuopiau kastuvo kotą. Nenusakomo amžiaus žmogysta susilieja su juoda siena.
– Tu taip pat, –  ištariu toldamas nuo stotelės, lydimas kišenėje užsilikusių kamštelių barškesio.


　　　　*

　　　　Ima dilkčioti paširdžiuose, sustoju priešais stulpą su mėlynu skydu, įkvėpiu oro. Pravažiuojančių autobusų tvarkaraštis užtepliotas baltų dažų štrichais.
　　　　– Tave tai varo į neviltį.
　　　　Apsidairau. Nyki, apleista, stačiakampė pajuodusių plytų stotelė su skardiniu stogu, šalia prisišliejusi obelis, išsikraipiusiom, aplūžusiom šakom barsto dar nesunokusius obuolius.
      – Sausra, – paspiriu vieną.
　　　　Iš po nulinkusių šakų čirškiantis zylių pulkas pasileidžia paskui obuolį. Keldamos aižų triukšmą ir dulkių kamuolį jos gnaibo žalius jo šonus, stumdosi negalėdamos pasidalinti. Suploju delnais ir zylės pakyla, apsukusios ratą virš mano galvos, neria į stotelės vidų. Aš įeinu iš paskos.  Ant suolo numetu petį nuspaudusią  rankinę. Iš jos styro fleita įsukta į skarelę išpieštą rytietiškais ornamentais, šalia kyšo kruopščiai sulankstytos juodos suknelės kampas. Atsistoju nugara į gatvę, išsineriu iš siauros palaidinės. Basomis pėdomis priminu basutes ir gaudydama pusiausvyrą bandau nusimauti džinsus.
　　　　– Negali prisiminti, kaip viskas prasidėjo.
　　　　– Eik šalin, – tarsteliu, atgal užtempdama džinsus ant klubų.
      – Tavo nerimas perdėtas.
      – Kaip ir tavo smalsumas, – prispaudžiu suglamžytą palaidinę prie krūtinės.
      – Aš čia gyvenu.
　　　　Iš po suolo viena paskui kitą lenda zylės, mosuodamos sparnais pakele nuo grindų spalvotų plunksnų gniutulą ir jis pakimba ore.
　　　　– Žinoma, juk reikia kažkur gyventi, – gūšteliu pečiais ir sėduosi ant žalio groblėto suolo su išraižytais nesuprantamais ženklais.
      – Vėl pavėlavai?
　　　　– Netikėjau, kad lauks, – panarinu galvą.
　　　　– Gyvensi praeitim?
　　　　Priešais mane puslankiu išsirikiuoja zylės, kraipo galveles. Pajuodusios plytų sienos išsiriečia lyg amfora su nuskeltu šonu, obels šakos nusvyra ir uždengia gatvės fragmentą.
　　　　– Nenoriu apie tai galvoti, – apkabinu savo pečius ir palaidinė nuslysta ant kelių.
      – Turėjai daug laiko, bet neturėjai siužeto ir istorijos.
      – Man jos visada trūksta, – šypteliu.
　　　　Nesuvaldomas liūdesys įsikverbęs į kaulus marksto akis. Prisiartinusios zylės strikinėja aplink basas mano kojas, snapais gnaibo basučių sagtis ir blizgius nagų pusmėnulius.
  – Tada ant trikojo, virš bedugnės, sėdėjau aš.
Viena įsidrąsinusi zylė užšoko ant pėdos kelties ir aštriais nagučiais įsikabinusi į odą užsnūdo.
　　　　– Taip ir galvojau, - aštrių nagų sukeltas skausmas, atsiplėšęs nuo pėdos, gailesčiu sugniaužia gerklę ir prieš akis praslinka išsiilgtas veidas, gatve važiuojanti mašina užgožia atsitiktinio praeivio žingsnius.
　　　　– Klydau aiškindamas tavo sapnus.
　　　　– Bandai įtikinti, kad viskas yra tikra, – negaliu pykti, pati čia atėjau.
        – Neviltis, kai vėl nesutinki to kurio lauki.
　　　　 – Prieš kino seansą groju fleita, – tarsi privalėčiau teisintis.
　　　　Mano balsą užgožia į žemę krintančių obuolių bumpsėjimas. Atsikartojantis aidas šliaužia sienom, pabeldžia į kiekvieną plytą. Kas antra atsiveria ir pasakoja tarpusavyje nesusijusius gyvenimų siužetus.
Išsuku iš skarelės fleitą, priglaudžiu prie lūpų. Pasklidę garsai išgąsdina zyles, jos pakyla ir pradingsta tarp obels lapų. Išsitiesusios šakos atidengia saulės nušviestą kelkraštį, dulkių sūkurį skriejantį ašine gatvės linija. Pguldau ant suolo geltoną palaidinę, atsisegu pilką liemenėlę, nei mirksniui nesusimastydama nusiimu ir numetu šalia. Išsiimu kruopščiai sulankstytą suknutę, kresteliu tarsi norėdama įsitikinti ar nesusiglamžė.
　　　　– Aš meluoju, visada meluoju – apsivelku ir pasitaisau, kad lygiai priglustų prie kūno.
　　　　– Gražu, kaip ir tavo baimė būti atstumta.
　　　　Priešais išniręs vyras išblukusiais drabužiais, neįsimintinais veido bruožais tvirta ranka apkabina mane per liemenį.
　　　　– Mes jau buvom susitikę, – linkteliu galvą.
      – Juk sakiau, – geltonų ir pilkų plunksnų gniutulas nukrenta prie kojų.
　　　　Nustumiu į mane įsikibusią ranką, vengdama dar kartą žvilgtelėti į veidą nuo suolo pasiimu rankinę ir permetusi per petį išeinu iš stotelės sugniaužusi kumštyje fleitą. 
      – Tu nesumokėjai, – mane paveja ištarti žodžiai.
　　　　– Ant suolo, – neatsigrežiu pažiūrėti į paliktus drabužius ir triukšmingą zylių pulką nardantį obels šakose.


　　　　*

　　　　Įsižiebią žibintai, toldami kelkraščiais, išmėto geltonas dėmes, užgesina pasiklydusių jonvabalių švieseles, išryškina zylių pulką susispietusį kelio viduryje. Sustoju po ryškios šviesos kupolu, apsidairau aplinkui. Priešais mane apleista autobusų stotelė atsirėmusi į aplūžusią obelį.
      – Ar atpažįsti save, žvelgdamas į mano veidą, užmaskuotą plytų sienos ir susipynusių obels šakų? – Jūs man sakot?
      – Ateitis tai plunksna pamerkta į kraujo lašą nepaliekanti negrabaus štricho.
      –  Gaudai nepaklusnias mano mintis plikomis rankomis ir tramdai paguldęs ant menčių, – šypteliu.
      – Baltų dėmių ir juodų skylių sąntykis išlaikys pusiausvyrą.      
      Stypsau, nedrįsdamas nusisukti ir eiti savo keliu. Žodžiai atklydę iš skendinčios prieblandoje stotelės, verčia  stipriau sugniaužti  raktų ryšulį delne, bet sugrubę pirštai virpteli ir išslydęs pundas barkškėdamas nukrinta.
      – Nežinau kelintą kartą einu šia gatve, bet nerandu skersgatvio vedančio į mano namus, – nežinau kodėl teisinuosi.
      – Susijaukė nusistovėjusi tvarka, – iš prietemos išnyra siluetas.
      Vyras, ranka pridengia burną, nugara atsiremia į sieną, gūžteli pečiais pajutęs aštrias aptrūpėjusias plytų briaunas.
　　　　– Ši stotelė – priebėga zylėms, nereikalingiems daiktams ir pamestiems žodžiams, –  bandau įžiūrėti, kas dar slypi stotelės viduje.
        – Ši stotelė sutemos reljefas pakibęs virš pakaruoklio, kai pūva į žolę sukritę prinokę laukinės obels vaisiai  ir beprotiškai skauda nukapotus pirštus juos renkant, – duslus balsas išsiveržia iš vyro krūtinės.
        Krebždesys už nugaros priverčia atsigręžti. Kelio viduryje ant baltos ašinės linijos į  vorelę rikiuojasi zylės, lyg nupaišyti geltoni taškai klusniai suglaudžia sparnus, kraipo galveles.
　　　　– Gražu, tarsi elementarios dalelės neatsakingai pastumtos pirštu sukuria negirdėtą istoriją, – pakeliu nuo žemės raktų ryšulį.    
      Lėtai, pirštais čiuopdamas kiekvieną raktą, prisimenu saugiai užrakintas duris slepiančias nuo svetimų akių kruopščiai į albumą suklijuotas  istorijas. Išblukusios fotografijos išmoktos mintinai.
        Susijungusios linijos, lyg rievės smegenų žievėje, sniege paliktų pėdsakų zigzagai, purvinų batų žymės nulytam šaligatvyje, vėjų supūstų lapų šusnys, spalvotų plunksnų likučiai ir vos įžiūrmas gremėzdiškas šio pasaulio atspaudas, patvirtinantis, kaip viskas uždaroj erdvėj tarpusavyje susiję.
　　　　– Manai, kad viskas paprasta, –  mano žodžiai susigeria į plytų sienas.
　　　　– Tai tik versija, viena iš daugelio –  priartėjęs vyras mirkteli viena akimi.
　　　　Išgasdintos  zylės pakyla į orą, tartum aklos blaškosi žibintų šviesoje, kol suradę angą į stotelę, pradingsta tamsoje.
　　　　Ryškios automobilio šviesos apgaubia laukymę su susigūžusia pakelės stotele. Išryškina ištįsusį per visą kelią obels šešėlį ir nepažįstamojo veidą, matytą pageltusioj nuotraukoje, kabančoje virš mano lovos.
　　　　– Štai raktai, –  atgniaužiu kumštį ir ištiesiu priešais stovinčiam vyrui.
　　　　Vėsūs jo pirštai paliečia mano delną. Skambtelėję raktai pradingsta jo marškinių kišenėje. Cypdamos prasiveria sustojusio autobuso  durys, vyras įšoka į vidų. Prisišlieja prie lango stiklo:
　　　　– Užsirašyk atminty užaštrinta plunksna – zylėmis turi tikėti.
　　　　Aklinai užvertas dangaus dangtis sudužo. Stypsau šalia stotelės įėjimo, apšviestas blėstančių žibintų. Ant skeldinčio betono, straksi zylės, velka sudrėkusius sparnus, purto dulkes sluoksniais prilipusias prie plunksnų.