Rašyk
Eilės (74610)
Fantastika (2213)
Esė (1505)
Proza (10552)
Vaikams (2526)
Slam (50)
English (1137)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 5 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





begemotas_ begemotas_

Stotelė (pilna versija)

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


Liūtis be gailesčio merkia rudus, nespėjusius nukrist, medžių lapus. Šakos nusvirusios iki žemės nesipriešina rudeninei darganai. Peršlapęs zylių būrys, neradęs geresnės vietos pasislėpti, tūno po autobusų stotelės suolu. Purvinas kelkraštis pavirtęs putota upe neša aptiktas šiukšles. Į mane įsiskverbė šaltis, ant kūno neliko nei vienos sausos vietos. Akys užlietos lietaus vandeniu, seka nutolusią horizonto liniją ir į ją įsirėmusį plentą. Jau valanda nei vienos mašinos pagyvinančios šį šlapią peizažą.
    Stypsau liūtyje plaudama gailesčio nulaižytą galvą. Užsinoriu obuolio nuo nuplikusios obels viršūnės, augančios šalia stotelės. Negaliu atitraukti akių nuo vaisiaus supainiojusio laiką ir pasiklydusios zylės, aštriais nagučiais įsikibusios į obuolio odą, nugara įsirėmusios į pilką debesį.
    – Sakau tau, tie ryškus geltoni dažai neišves iš tamsos, – nuo medžio viršūnės nukrenta lupenos, pasklinda geltona dėme ant purvino kelkraščio.
    – Taip, kadaise viskas buvo paprasta – atsakau.
    – Tu žinai geriau.
    – Kada nors tai baigsis, gal net šiandien, – žvilgteliu į sugniaužtus kumščius.
    Nuo drėgmės ir šalčio pamėlo rankų oda. Atgniaužus pirštus, pabyra spalvotos plunksnos. Pritūpusi prikandu lūpą ir kantriai pradedu rinkt į krūveles. Geltonų su mėlynom negaliu maišyti. Kemšu į skirtingas kišenes ir priploju delnais. Sugrubusiais pirštais nesurankioju pūkų. Juos lėtai pasiglemžia kelkraščio vanduo.
    – Tai kas vyksta mane neramina.
    – Nenuramina, – bandau sekti mintį.
    – Ne, neramina, – tarsi tyčia nenutyla erzinantis balsas.
    – Įprotis žaisti žodžiais mažiausiai kvailas, daugiausia verčia nutilti mane, – nusivalau varvančius nuo nosies lašus.
    – Blogas įprotis rinkti paukščių kūnelius, gulinčius po elektros laidais, – monotoniškas, pilnas primityvios logikos balsas, regis tuoj įgaus pavidalą.
    – Nežadu aiškintis, – atsikertu.
    – Paaiškinimai būtų perprasti, kad atspindėtų tavo gyvenimą, – nuskamba lyg kaltinimas.
    – Iki mirties, – rikteliu, praradusi kantrybę.
    Išgąsdinta zylė palieka obuolį, bet nesitraukia, zigzagais skraido aplink. Lietus baigėsi, pradėjo snigti. Snaigės dailiu apskritimu įrėmina geltoną dėmę. Nutolusi horizonto linija prarado gylį ir tarsi ištempta skalbinių virvė susiliejo į bjaurią vientisą baltą spalvą. Dvimatis vaizdas pakrypo, vos išgali išlaikyt pusiausvyrą.
    – Už dyką tiktai mirtis, nors ir ta galiausiai kainuoja gyvybę.
    – Skalbinių virvė netilps užantyje, – tarsteliu, nes turiu būti mandagi.
    – Pabandyk.
    – Aš taip nepratusi, – atsakau slėpdama gailestį.
    Sukišu rankas į kišenes. Geltonos plunksnos kairėje, melsvos dešinėje. Išsitraukiu mėlynųjų ir metu į tolį. Jos strėlėmis susminga į minkštą sniegą, ritmingai išmargindamos nusibodusį foną. Palikęs bumpsinčią širdį gailestis išsitiesia, sugniaužia gerklę.
    – Žinojau, kad taip baigsis, – nuskamba priekaištas.
    – Aš nenorėjau, – gailiai šypteliu.
     Gūžtelėjusi pečiais įeinu į stotelę. Po suolu snaudusios zylės sučirškia, šokinėdamos drėgnu pasieniu nenoriai pakyla į orą ir besiblaškydamos tarp mano kojų  išskrenda į lauką. Vyras sėdėjęs stotelės gilumoje, atsirėmęs į pajuodusių plytų sieną, pažvelgia į mane. Lėtai atsikėlęs vos linktelėjes galvą, ištiesia ranką prie mano veido, prisilietęs šiltais pirštais švelniai nuvalė mėlynas dėmes paakiuose.
    – Aš jūsų nepažįstu
    – Nepažįsti, mes jau valandą kalbamės, – nusivalo išteptus pirštus į baltą šaliką.
     – Kas yra valanda? – Pažvelgiu į lubas raibstančias nuo drėgmės išpieštų linijų.
    – Tik laiko matavimo vienetas, – nepažįstamasis žvilgteli į mane ir apsuka šaliką, kad nesimatytų purvinų dėmių.
    – Sarkazmu persmelkti žodžiai, – suploju delnu per kišenę su geltonomis plunksnomis.
    – Kiekvienas pats nusprendžia, kiek nuodėmingas gali būti jo gyvenimas.
    – Nejaugi dirbtini žodžiai, sudėlioti į dailias frazes, turi padaryti man įspūdį  – nutylu nerasdama atsakymo sau pačiai.
      – Atsakymų paieška panaši į spalvotų plunksnų rinkimą.
    – Pastaruoju metu paukščiai tapo labai sumanūs, nebetupia ant aukštos įtampos laidų, tupi po suolais, saugūs ir sausi, kol kas nors sudrumščia jų ramybę.
    Vyras pritariamai palinguoja galva ir pradeda vaikščioti pirmyn atgal nuo vienos stotelės sienos prie kitos.
    – Kas darosi su pasauliu? – Neradusi ką dar pasakyti skėsteliu rankomis.
    – Vienintelis dievo sukurtas egzempliorius tėra tik juodraštis, - persmelkia mane  nuskambėję žodžiai.
    Nustojo snigti.  Obels viršūnėje kabojęs obuolys neišlaikęs savo svorio krinta žemyn ir įsitaško į šaligatvio plyteles.
    – Na štai ir viskas, – žengiu iš jaukios prietemos lauko link.
    – Turėjai daug laiko, kuris driekėsi ratu – nesibaigiančio horizonto linija, neturinčia savyje nei istorijos, nei siužeto, todėl privalai sumokėti stotelės sargui už šią valandą, – pajuntu, kaip jo ranka sugniaužia mano alkūnę.
    – Aš turiu, tik geltonų plunksnų saują – vos išgirstu savo žodžius ir įkišu ranką į kairę kišenę.
    
    *
    
    Klusniame baltame fone paskendę medžiai išsirikiuoja kelkraštyje, lygiagrečiai ką tik paliktų vėžių kelio viduryje. Susimetu į kuprą, palinkstu arčiau šiugždančio, puraus sniego. Kastuvu kabinu baltas pusnis, metu į šalis. Lengvas sniegas kyla aukštyn ir vėl krinta atgal, nubalindamas pečius, galvą. Monotoniški judesiai nepadeda išsibudinti, tik ritmingai atveda prie stotelės. Kelkraštis virto giliu, pripildytu šešėlių tuneliu su žydrais blėstančių žvaigždžių atšvaitais.
    Iš stotelės išskrenda  išbadėjusių zylių pulkas, geltono popieriaus skiautėmis apsuka ratą aplink obelį. Neradusios nieko valgomo sutupia ant ką tik nukasto kelkraščio. Snapais ima gnaibyti akmenukus.
    – Sakau tau, šias zyles reikia pamaitint, – zylės nuskrenda į stotelę ir sutupia po suolu.
    – Pašėlę žirgai, neliesdami kojomis žemės praskriejo šią naktį, –  patrinu užtirpusias rankas.
    – Ne, tai tik pūga.
    – Sumenko atmintis, užmarštis sulapojo, mane peraugo, –  įsmeigiu į pusnį kastuvą.
    Noriu iš sąmonės ištraukti įprastus atributus, kurie nusakytų mane stovintį šalia suakmenėjusios kriauklės su perlamutrinėm sienelėm. Nuo supančios išorės išsikraipytų daiktų aštriu peiliu atsiriekiu formas, kurias mintinai atpažinčiau juodžiausioje tamsoje, bet vaza su vaisiais ant stalo ir pliušinė voverė ant baltos išsipūtusios pagalvės virsta alaus buteliais. Brėkštant jie ima spindėti ir šokinėti nuo lovos ant stalo, nuo stalo ant grindų, nuo grindų ant spintos. Kiekvieną rytą išsibarstę pilki ir geltoni kamšteliai susirenka saujoje, kad pasislėptų striukės kišenėje.
    – Atmintis pasitraukė paskui sudilusį mėnulį?
    –  Blogas ženklas grįžti atgal, –  mano atsakymas sumezga klaustuką į mazgą.
    –  Tavo atsakymas drumsčia tylą, kaip paskutinis alaus lašas butelio dugne.
    –  Man nėra ko bijoti, esu tik sudedamoji dalis, – įkišu ranką į kišenę.
    –  Galėtum būt sniego pusnis stotelės kampe, su tuščiu alaus buteliu ir barškančiais kamšteliais kišenėse.
    –  Galiu įkalbėti save pasielgti vienaip ar kitaip, o vėliau priešingai, –  nubraukiu šerkšną nuo blakstienų.
    –  Ar pavyks, kai ketvirtas apokalipsės raitelis jau stovi prie tavo durų?
    – Ne, tai vėjas suka sniegą, vėl užneš takus.
    Įeinu į vidų, patrepsiu sušalusiomis kojomis į betonines grindis. Ištrupėjusių plytų plyšiuose miegančių vorų sapnai  nuslysta išblukusiu siužetu. Stotelės kampuose inercijos pliūpsniai  irstančiom siūlėm ir įšalęs į ledą voratinklis nunertas iš nerūdijančio plieno vielos. Sušalusios zylės sutupia ant suolo geltonų karolių virtine.
    –  Ar tai šio pasaulio kodas? – iš juodos stotelės sienos pasirodo žmogus.
    –  Tai ko negaliu įsivaizduoti – neegzistuoja, –  pajuntu troškulį, regis liežuvis
suledėjo ir vos pajėgia apsiversti.
    –  Labai abstraktu, – obels šakos perbraukė atsiknojusį stogo skardos lakštą.
–  Atsakymas nutildytų pūgą, – zylės aštriais nagais įsikabinusios į suolo kraštą atidžiai apžiūrinėja aštriu peiliuku paliktus įbrėžimus.
– Kas tave verčia sugrįžti į tą pačią vietą ir raižyt suolo lentas? - žmogus nekantriai ima vaikščioti ratu.
    –  Aš nematau tavo veido.
    – Negi manai, kad žiūrėdamas man į veidą, matysi tai, kas vadinama tiesa? – sudžiuvusios obels šakos sukrenta į purias pusnis priešais stotelę.
    –  Man nereikia tavo tiesos, užteks alaus.
    –  Striukės vidinėj kišenėj.
    Užverčiu galvą. Gomuriu nuslysta nakties akcija glostoma mėnulio šviesos. Akių vyzdžius užmaskuoja ledo kristalai. Su paskutiniu gurkšniu tuščias alaus butelis sudžiuvusia ankštimi paskęsta sniege.
    – Jau gailėjausi, kad įlindau į užšaldyto laiko ir varveklių skylę.
    –  Atlenkinėji po pirštą kiekvienam ištartam žodžiui, nesuprasdamas, kodėl negali patekti į savo vidų, – nepažįstamojo drabužių linijos atkartoja plytų siūles.
    – Tuščios pastangos, – pritariu ir nuo suolo pakilusi zylė nutupia man ant peties.
Sukišu į kišenes rankas. Surankioju alaus kamštelius, ištraukiu pilną saują ir paberiu ant suolo. Tarp pilkų apskritimų sublizga keli centai, skambčioja susilietę nugarom ir šonais, bando pasislėpti. Neišdrįstu jų pasiimti. Zylės užpuola grobį, įnirtingai galanda snapus į blizgius paviršius, susipeša aptikusios kelias neišlukštentas saulėgržas.
–  Tu už viską sumoki.
Pūga liovėsi. Negailestingi saulės spinduliai nušvietė trumpam stabtelėjusio autobuso langus. Pakilusi nuo mano peties zylė palindo po suolu. Išėjęs į lauką užčiuopiau kastuvo kotą. Nenusakomo amžiaus žmogysta susilieja su juoda siena.
– Tu taip pat, –  ištariu toldamas nuo stotelės, lydimas kišenėje užsilikusių kamštelių barškesio.


    *

    Ima dilkčioti paširdžiuose, sustoju priešais stulpą su mėlynu skydu, įkvėpiu oro. Pravažiuojančių autobusų tvarkaraštis užtepliotas baltų dažų štrichais.
    – Tave tai varo į neviltį.
    Apsidairau. Nyki, apleista, stačiakampė pajuodusių plytų stotelė su skardiniu stogu, šalia prisišliejusi obelis, išsikraipiusiom, aplūžusiom šakom barsto dar nesunokusius obuolius.
      – Sausra, – paspiriu vieną.
    Iš po nulinkusių šakų čirškiantis zylių pulkas pasileidžia paskui obuolį. Keldamos aižų triukšmą ir dulkių kamuolį jos gnaibo žalius jo šonus, stumdosi negalėdamos pasidalinti. Suploju delnais ir zylės pakyla, apsukusios ratą virš mano galvos, neria į stotelės vidų. Aš įeinu iš paskos.  Ant suolo numetu petį nuspaudusią  rankinę. Iš jos styro fleita įsukta į skarelę išpieštą rytietiškais ornamentais, šalia kyšo kruopščiai sulankstytos juodos suknelės kampas. Atsistoju nugara į gatvę, išsineriu iš siauros palaidinės. Basomis pėdomis priminu basutes ir gaudydama pusiausvyrą bandau nusimauti džinsus.
    – Negali prisiminti, kaip viskas prasidėjo.
    – Eik šalin, – tarsteliu, atgal užtempdama džinsus ant klubų.
      – Tavo nerimas perdėtas.
      – Kaip ir tavo smalsumas, – prispaudžiu suglamžytą palaidinę prie krūtinės.
      – Aš čia gyvenu.
    Iš po suolo viena paskui kitą lenda zylės, mosuodamos sparnais pakele nuo grindų spalvotų plunksnų gniutulą ir jis pakimba ore.
    – Žinoma, juk reikia kažkur gyventi, – gūšteliu pečiais ir sėduosi ant žalio groblėto suolo su išraižytais nesuprantamais ženklais.
      – Vėl pavėlavai?
    – Netikėjau, kad lauks, – panarinu galvą.
    – Gyvensi praeitim?
    Priešais mane puslankiu išsirikiuoja zylės, kraipo galveles. Pajuodusios plytų sienos išsiriečia lyg amfora su nuskeltu šonu, obels šakos nusvyra ir uždengia gatvės fragmentą.
    – Nenoriu apie tai galvoti, – apkabinu savo pečius ir palaidinė nuslysta ant kelių.
      – Turėjai daug laiko, bet neturėjai siužeto ir istorijos.
      – Man jos visada trūksta, – šypteliu.
    Nesuvaldomas liūdesys įsikverbęs į kaulus marksto akis. Prisiartinusios zylės strikinėja aplink basas mano kojas, snapais gnaibo basučių sagtis ir blizgius nagų pusmėnulius.
  – Tada ant trikojo, virš bedugnės, sėdėjau aš.
Viena įsidrąsinusi zylė užšoko ant pėdos kelties ir aštriais nagučiais įsikabinusi į odą užsnūdo.
    – Taip ir galvojau, - aštrių nagų sukeltas skausmas, atsiplėšęs nuo pėdos, gailesčiu sugniaužia gerklę ir prieš akis praslinka išsiilgtas veidas, gatve važiuojanti mašina užgožia atsitiktinio praeivio žingsnius.
    – Klydau aiškindamas tavo sapnus.
    – Bandai įtikinti, kad viskas yra tikra, – negaliu pykti, pati čia atėjau.
        – Neviltis, kai vėl nesutinki to kurio lauki.
     – Prieš kino seansą groju fleita, – tarsi privalėčiau teisintis.
    Mano balsą užgožia į žemę krintančių obuolių bumpsėjimas. Atsikartojantis aidas šliaužia sienom, pabeldžia į kiekvieną plytą. Kas antra atsiveria ir pasakoja tarpusavyje nesusijusius gyvenimų siužetus.
Išsuku iš skarelės fleitą, priglaudžiu prie lūpų. Pasklidę garsai išgąsdina zyles, jos pakyla ir pradingsta tarp obels lapų. Išsitiesusios šakos atidengia saulės nušviestą kelkraštį, dulkių sūkurį skriejantį ašine gatvės linija. Pguldau ant suolo geltoną palaidinę, atsisegu pilką liemenėlę, nei mirksniui nesusimastydama nusiimu ir numetu šalia. Išsiimu kruopščiai sulankstytą suknutę, kresteliu tarsi norėdama įsitikinti ar nesusiglamžė.
    – Aš meluoju, visada meluoju – apsivelku ir pasitaisau, kad lygiai priglustų prie kūno.
    – Gražu, kaip ir tavo baimė būti atstumta.
    Priešais išniręs vyras išblukusiais drabužiais, neįsimintinais veido bruožais tvirta ranka apkabina mane per liemenį.
    – Mes jau buvom susitikę, – linkteliu galvą.
      – Juk sakiau, – geltonų ir pilkų plunksnų gniutulas nukrenta prie kojų.
    Nustumiu į mane įsikibusią ranką, vengdama dar kartą žvilgtelėti į veidą nuo suolo pasiimu rankinę ir permetusi per petį išeinu iš stotelės sugniaužusi kumštyje fleitą. 
      – Tu nesumokėjai, – mane paveja ištarti žodžiai.
    – Ant suolo, – neatsigrežiu pažiūrėti į paliktus drabužius ir triukšmingą zylių pulką nardantį obels šakose.


    *

    Įsižiebią žibintai, toldami kelkraščiais, išmėto geltonas dėmes, užgesina pasiklydusių jonvabalių švieseles, išryškina zylių pulką susispietusį kelio viduryje. Sustoju po ryškios šviesos kupolu, apsidairau aplinkui. Priešais mane apleista autobusų stotelė atsirėmusi į aplūžusią obelį.
      – Ar atpažįsti save, žvelgdamas į mano veidą, užmaskuotą plytų sienos ir susipynusių obels šakų? – Jūs man sakot?
      – Ateitis tai plunksna pamerkta į kraujo lašą nepaliekanti negrabaus štricho.
      –  Gaudai nepaklusnias mano mintis plikomis rankomis ir tramdai paguldęs ant menčių, – šypteliu.
      – Baltų dėmių ir juodų skylių sąntykis išlaikys pusiausvyrą.      
      Stypsau, nedrįsdamas nusisukti ir eiti savo keliu. Žodžiai atklydę iš skendinčios prieblandoje stotelės, verčia  stipriau sugniaužti  raktų ryšulį delne, bet sugrubę pirštai virpteli ir išslydęs pundas barkškėdamas nukrinta.
      – Nežinau kelintą kartą einu šia gatve, bet nerandu skersgatvio vedančio į mano namus, – nežinau kodėl teisinuosi.
      – Susijaukė nusistovėjusi tvarka, – iš prietemos išnyra siluetas.
      Vyras, ranka pridengia burną, nugara atsiremia į sieną, gūžteli pečiais pajutęs aštrias aptrūpėjusias plytų briaunas.
    – Ši stotelė – priebėga zylėms, nereikalingiems daiktams ir pamestiems žodžiams, –  bandau įžiūrėti, kas dar slypi stotelės viduje.
        – Ši stotelė sutemos reljefas pakibęs virš pakaruoklio, kai pūva į žolę sukritę prinokę laukinės obels vaisiai  ir beprotiškai skauda nukapotus pirštus juos renkant, – duslus balsas išsiveržia iš vyro krūtinės.
        Krebždesys už nugaros priverčia atsigręžti. Kelio viduryje ant baltos ašinės linijos į  vorelę rikiuojasi zylės, lyg nupaišyti geltoni taškai klusniai suglaudžia sparnus, kraipo galveles.
    – Gražu, tarsi elementarios dalelės neatsakingai pastumtos pirštu sukuria negirdėtą istoriją, – pakeliu nuo žemės raktų ryšulį.    
      Lėtai, pirštais čiuopdamas kiekvieną raktą, prisimenu saugiai užrakintas duris slepiančias nuo svetimų akių kruopščiai į albumą suklijuotas  istorijas. Išblukusios fotografijos išmoktos mintinai.
        Susijungusios linijos, lyg rievės smegenų žievėje, sniege paliktų pėdsakų zigzagai, purvinų batų žymės nulytam šaligatvyje, vėjų supūstų lapų šusnys, spalvotų plunksnų likučiai ir vos įžiūrmas gremėzdiškas šio pasaulio atspaudas, patvirtinantis, kaip viskas uždaroj erdvėj tarpusavyje susiję.
    – Manai, kad viskas paprasta, –  mano žodžiai susigeria į plytų sienas.
    – Tai tik versija, viena iš daugelio –  priartėjęs vyras mirkteli viena akimi.
    Išgasdintos  zylės pakyla į orą, tartum aklos blaškosi žibintų šviesoje, kol suradę angą į stotelę, pradingsta tamsoje.
    Ryškios automobilio šviesos apgaubia laukymę su susigūžusia pakelės stotele. Išryškina ištįsusį per visą kelią obels šešėlį ir nepažįstamojo veidą, matytą pageltusioj nuotraukoje, kabančoje virš mano lovos.
    – Štai raktai, –  atgniaužiu kumštį ir ištiesiu priešais stovinčiam vyrui.
    Vėsūs jo pirštai paliečia mano delną. Skambtelėję raktai pradingsta jo marškinių kišenėje. Cypdamos prasiveria sustojusio autobuso  durys, vyras įšoka į vidų. Prisišlieja prie lango stiklo:
    – Užsirašyk atminty užaštrinta plunksna – zylėmis turi tikėti.
    Aklinai užvertas dangaus dangtis sudužo. Stypsau šalia stotelės įėjimo, apšviestas blėstančių žibintų. Ant skeldinčio betono, straksi zylės, velka sudrėkusius sparnus, purto dulkes sluoksniais prilipusias prie plunksnų.
2014-02-05 18:14
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2014-06-23 11:49
Aphrodite
patraukė nuo pirmų eilučių
5+
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-04-25 11:22
Gyvos sielos
Oi, ir atsiprašau, atsakymo nelaukiu, jeigu labai pradėsit putoti, rekomenduoju, pasimasturbuoti:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-04-25 11:19
Gyvos sielos

O koks gerbiamo kritiko ryšys su literatūra? Kaip grabdirbio su gyvaisiais? O literatūra pakankamai plati sritis: ten telpa ir mano deklaracija, ir  Borutos Baltaragio malūnas... vienas išnyks, o kitsd pasiliks:)

Ir atleiskit, bet "balsas susigėręs į sieną" ar panašiai nėra didžios literatūros požymis:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-02-14 14:41
švelnioji psichoanalizė
Mylista, ar išvertus tamstos kalbą reikštų, kad begemoto darbas vertas penkių vienetų, atsakykite.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-02-06 22:35
gunta
nu va perskaičiau;
Pirmas geras •
kiti, tarpais graži raiška. (nesakau,kad blogai, bet pirmas kapiteliai, toliau ištemta nuspėjama mažiau įtraukia.)
yra perliukų, va tokių kaip pavyzdžiui taukšt, ir girdi:
"gatve važiuojanti mašina užgožia atsitiktinio praeivio žingsnius. ", – tokie momentai tekste liuks;

O va čia, (žemiau pacituota bus), nesąmonė parašyta, bet išsamiau;
pradėsi groti, ar dainuoti, paukščiai atskirs; būsi ten, kur galėsi dainuoti,ir gamtoje, sode, padainuok, ilgai, sau,daug - plaučiai prasivalys, ir pajausi, kad jau yra paukščių, jiems smalsu, jie reaguoja į garsą ir juos tai traukia, pradeda ritmiškai čiulbėt jie savo kokį nors motyvą. sustoja, tu vėl padainuok, panašiai kaip jie čiulbėjo - ritme tame, nutilk, jie pakartos. (viens koks paukštuks, bet jie nebijo garso, juos tai traukia. )
užgrojus fleitai paukščiai nenuskris, lėktuvui iššovus (reaktyviniam ) balandžiai pakils apskris ratą ir vėl ant stogo.
blogas sakinys (tiksliau priežastis) : "Išsuku iš skarelės fleitą, priglaudžiu prie lūpų. Pasklidę garsai išgąsdina zyles, jos pakyla ir pradingsta tarp obels lapų", – pakilt gali, bet ne išgąsdintos. (nors jos ir civilizuotos, kaip vištos, ir priprato susigyveno su pastoviu gyventoju BET, fleitos neišsigąs - juk čiulba pačios,va jei pamirštų, gal nustebtų... priežastis - negera; pakilt galėjo, pajusk; bet neišsigandusios. Paskaityk  autoriaus Masaru Emoto "Žinia, kurią mums neša vanduo", (nestora,su nuotraukomis, gal skaitei,ar vartei.) Ten ne apie zyles, bet suprasi pagrindinius principus IR kodėl zylės negali išsigąsti fleitos, jei kokį metalą su elektrine gitara uždžergžtum - išsigąst galėtų. juo labiau, tas pabaigoje saldus[ "zylėmis tikėk" - Kokiomis, kurios fleitos skleidžiamų vibracijų baidosi, tai tada geriau vandeniu, snaigėmis tikėt... taigi.
---------------------- --------------- -----------------
Pirmas geras • o kitus - skaitai, pirmą ne skaitai - žiūri, girdi, uodi esi toje erdvėje;

(tik ta pusnis, kai buvai liūtyje be vėjo, o šaligatviai upeliais tekėjo tai ta atsiradusi pusnis, ar minkštas sniegas - sugražina prie monitoriaus, ir pradedi skaityti, ar ką tai praleidai, jau skaitai, ieškai,nu ne,nepraleista - o smegenys nebuvo nustatyti siurrealizmui,tai ne siurrealizmas todėl tas sniegas apvogė tekstą, jis kliudo)
pirmas geras. (kiti geri bet tik skaityt, o pirmas žiūri esi kaip filme, uodi,girdi, žodžiu...) 
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-02-06 21:11
gunta
paskaityt atėjau likusias tris dalis (beje, gal būčiau perskaičius jas ir vakar, jei nebūčiau pajutus, kad kažkas trinka, tai būčiau taip skaičius žiūrėjus ir nepajutus kad perskaičiau bet čia tas sniegas), IR o bet tačiau, dabar skaitysiu toliau, BET PERSKAIČIAU Mylistos (skaitytojo) uolų komentarą, nu tai ką galiu pasakyt apie Begemoto tekstus; taip jie poetiški, bet jau lyginant su anksčiau, labai tobuli;
Anksčiau Begemoto tekstai nebuvo tokie išbaigti dinamikos atžvilgiu kaip šiame pirmas.
Ir jai anksčiau būdavo rašoma bele kas - bet poetiškai sutveriant vis tik gyvai nuotaiką realybę į kurią būdavai įtrauktas, tai dabar ne bele kas.

negali būti atsitiktinumas,kad tai viskas susisijotų į interpretaciją.
įvaizdžiai (spalvotos plunksnos, mergina, negalinti niekaip integruotis į XXI amžiaus visuomenę -priimti jos taisyklių, reikalavimų laiko, pažiūrų, nustatytų vertybių - kuri pagrindinė PINIGAI, ir yra nepritapėlė,simbolizuojanti visus, kas negali prisitaikyti, nenori ar nesugiaba integruotis į XXIamžiaus laiką, ; kaip indėnai Amerikoje, vis nuogi, nors jie tikrieji Amerikiečiai, o smukus ekologijai visoje Žemėje, vargsta jau ir gamtoje - nebėra tos žuvies kuri buvo, miškai iškirsti, ir jie jau gamtoje badauja; Belieka, tik čiupti virvę ir kartis; arba, integruotis į tą technikos pasaulį, va čia ir paukščiai jau integruojasi, tupi kaip vištos po suoliuku,nebenusitrenkia - supranta kur pavojinga tame gamtovaizdyje kurį sutvėrė žmogus, reikia dirbti, įvaldyti kompiuterį, daryti pinigus iš reklamos, ir išgyventi arba pasikarti; reikia būti mandagiam;
psichologas, kuris bando integruoti merginą į tą gyvenimą XXI - vis mindžiukuojantis, laukiantis, vizitas po vizito,bet mato, kad panelė nejuda iš vietos,ir numano pagal dėsnius, kad gal kai zylių neliks - plunksnų, tai mergelė pasirinks ne integraciją o tą visą suicidą. )

dabar skaitykit pirmą tekstą ir pamatysite; Nuoseklu, visiškai, tekstas parašytas TAPYBIŠKAI, poetinėje tonacijoje ta tapyba ir jame rutuliuojama per metaforas kryptingai ir labai dinamiškai tokia va linija; Viskas sutampa;
Taigi, o jei nematyti neužčiuopti interpretacijos jokios - vis tik tekstas parašytas gyvai,Gali galvoti - poezija; Bet parašyti taip - nėr lengva.
Begemoto tekstas įgavo dar ir minties dinamiškumo, kelias persipinančias linijas;
tik va sakau trūkumas toks, su tuo sniegu (Jis gali būti,jei tekstas būtų buvęs siurrealizmo rakte,bet ne,jis tapybiškas tekstas su poetinėmis metaforomis pilnai realistiškas, ir kai staiga čia sniegas - blogai.
zylės nėra kaip vištos, bet balandžiai, žuvėdros (keltu kelkitės Klaipėdoje į smiltynę, vištos,naminiai paukščiai)? aišku kad zylės - jos spalvotos, juk reikia plunksnų spalvotų - tai poezija, bet tai tik išraiškos priemonės - siužetas yra, o tobula tai,kad kas neįžvelgs metaforų, interpretacijos, vis tiek skaitys maloniai, matys vaizdą, sakys poezija.
Kinematografiškas.

nu gerai paskaitysiu toliau, gal patiks gal ne.
(kiek skaičiau fantastikos čia, tai mečiau skaityti - ji labai prasta,gal neteko geros paskaityti, nesakau, kad publika bloga,gal labai smagūs žmonės, bet fantastika, ne. Niekada nepajaučiu jausmo, kad tikėčiau tuo momentu. o gera fantastika yra tada, kada skaitai, ir tiki, išgyveni. bent jau kol skaitai.)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-02-06 18:37
Mylista sutinka su viskuo
„Literatūra“ žodis vienas, bet po juo, kaip ir po žodžiu „sportas“ slepiasi daugybė skirtingų žaidimų, su savo tikslais ir taisyklėmis. Ar galima prasmingai palyginti, pavyzdžiui, moterų ritminę gimnastiką ir vyrų krepšinį? Kas geriau žaidė savo žaidimą, Dalia Kutkaitė, Sovietų Sąjungos ir Europos čempionė, ar Šarūnas Marčiulionis, dukart laimėjęs olimpinę bronzą?

Pabandysiu prasmingai palyginti du labai skirtingus kūrinius, Flax‘o "Monoksidines svajas" ir Begemoto „Stotelė  (pilna versija)“. Palyginimas įdomus tuo, kad tekstai atspindi dvi aktyviausias rašykų bendruomenes, poetus ir fantastus. O ir už rašyko ribų, tai yra dvi literatūrinio sporto šakos, kurios Lietuvoje gan gyvos ir populiarios, turinčios savo žaidėjų ir stebėtojų ratą.  Vieni sukasi apie Šiaurės Atėnus, Literatūrmenį, Kultūros ministerijos dotuojamas poezijos knygutes ir „Poezijos pavasarius“, kiti – apie Eridano leidyklos knygas, fantastikos mėgėjų klubus ir mėgėjiškus entuziastų leidinius, tokius, kaip Aurimaz‘o redaguojamas fantastikos žurnalas.

Pirmas palyginimas. Kiek yra stebėtojų tų sportų, kuriuos praktikuoja Flaxas ir Begemotas?

Rašykuose tekstų skaitymas ir vertinimas labai priklauso nuo to, kokią reputaciją ir populiarumą turi rašytojas, ne vien tik tas konkretus tekstas, į kurį žiūrima.

Paėmiau atsitiktinai po dešimt Flaxo ir Begemoto kūrinių, ir paskaičiavau, kiek vidutiniškai jie buvo skaityti. Skaičiai panašūs, 1060 Flaxo tekstams, 910 Begemoto tekstams. Įskaitant visokias galimas vertinimo paklaidas, galima sakyti, kad tie du autoriai rašykuose yra daugmaž vienodai skaitomi.

Antras palyginimas. Kiek gera yra jų žaidimo technika, atsispindinti šituose kūriniuose?

Ir vienas, ir kitas tekstas yra rašyti autorių, kurie seniai praktikuoja savo sportus, ir yra gerai įvaldę bazinę techniką. Tai, pagal ką skaitytojai vertina šituos tekstus, ir ko iš jų tikisi, labai skiriasi.

Kad būtų galima palyginti, iš pradžių apibrėšiu vieną sąvoką – tropas – naudodamas jai ne tą prasmę, kuri priskiriama tam žodžiui  lietuvių kalboje, bet prasmę paimtą iš anglų kalbos: „ Tropas – kalbos figūra, struktūra, metodas, apibendrinimas ar sąvoka, kurią skaitytojas atpažįsta ir supranta.“
Tai tarsi statybinis blokas, kuris naudojamas literatūrinio pastato statybai.

Pavyzdžiui, poezijoje haiku ir sonetai turi savo nustatytas ir nusistovėjusias struktūras, pasikartojančias visuose to tipo kūriniuose. Fantastikos „kosminėse muilo operose“ pasikartojanti struktūra yra epinių proporcijų kova tarp geriečio herojaus ir blogiečio. Svarbu pabrėžti skirtumą tarp tropo ir klišės. Skaitydami sonetus ir kosmines muilo operas skaitytojai tikisi ir nori šitų pasikartojančių elementų, ir nelaiko jų klišėmis.

Lyginant „Monoksidines svajas“ ir „Stotelę“ akivaizdu, kad abu šie tekstai turi gausiai savo žanrui būdingų tropų.
Flaxo tekste: Siužetas, intriga, nuotykiai, technologinė inovacija, kosminiai skrydžiai, blogietės korporacijos, „paprastas vaikinas“ pagrindinis personažas, ...

Begemoto tekste: dekoruota kalba, asmeniškumas, vidinio pasaulio atspindys, daugiaprasmiškumas; neįprastų, naujų asociacijų paieškos žodžio ir sakinio lygmenyje; siekimas išgauti skambesį, o ne mintį ...

Kuriame kūrinyje tie tropai naudojami techniškiau? Mano akim žiūrint atrodo, kad laipsnis daugmaž panašus. Gali būti, kad nepakankamai įvertinu Begemoto tekstą, nes fantastikos tropus pažįstu geriau, nei poetinės prozos. Tikriausiai, šiuo atžvilgiu reikėtų pirmenybę atiduoti „Stotelei“.

Trečias palyginimas.  Kiek kūrybingi šitie tekstai?
Kiek šiuose tekstuose vaizduotės ir originalių idėjų; savitai, naujai, inovatyviai panaudotų elementų?

Mano nuomone, objektyviai palyginti neįmanoma.

Begemoto tekstas labai kūrybingas mikro lygyje. Žodžiai, sakiniai ir asociacijos savitos, jungiamos neįprastai; įvairovė didelė. Kiekvienas siūlas, kiekvienas mazgas buvo kurtas ir šlifuotas. Bet žiūrint kiek atsitraukus, žodžio kilimo raštai liejasi, ir bendras vaizdas neatrodo itin savitas. Panašu į kitus Begemoto tekstus, panašu į kitų autorių tekstus, kurtus panašiais poetinės prozos metodais.

Flaxo tekstas priešingai, naudoja daug standartinių siūlų ir mazgų (poetinio polinkio rašykai skubės juos įvardinti kaip klišes), bet atsitraukus toliau, didesni kilimo raštai ir bendras vaizdas atrodo atlikta kūrybingai, su plačia fantazija.

Ketvirtas palyginimas.  Kurį tekstą būtų lengviau imituoti/pakartoti kitiems?

Man yra įstrigę Pikaso žodžiai, kai jis pirmą kartą lankėsi Vatikane, ir apžiūrinėjo ten esančius meno kūrinius. Pamatęs Rafaelį jį kruopščiai apžiūrėjo ir pasakė: „ Aš galėčiau taip padaryti“. O kai užėjo į Siksto koplyčią ir pamatė Mikelandželo freskas, pasakė: „O čia jau sunkiau“.

Iš mano požiūrio taško žiūrint, žinau, kad nemokėčiau sukurti nei tokio teksto, kaip „Monoksidinės svajos“, nei tokio teksto, kaip „Stotelė“. Abiem atvejais nesunkiai jaustųsi, kad tuos žaidimus žaidžiu ne toje lygoje.

Ar lengva panašiai kurti kitiems?

Lietuvoje ir rašykuose, man atrodo, Begemoto sporto rūšyje yra daugiau pajėgių žaidėjų, nei Flax‘o sporto rūšyje. Pasaulio mastu, atrodo, atvirkščiai, yra daug daugiau norinčių ir mokančių žaisti nuotykinės mokslinės fantastikos žaidimą, nei poetinės prozos žaidimą.

Flaxo žaidimas sunkesnis, nes jį lengviau palyginti su kitais ir vertinti. Daug labiau matosi silpnosios vietos. Kaip realistinėje tapyboje, jeigu blogai nupiešei šunį, visi iškart pasakys, kad blogai nupiešei.

Poetinėje prozoje daug daugiau laisvės sakyti bile-ką, ir likti nedemaskuotam ir nekritikuotam. Kaip abstrakcionistinėje tapyboje, kas pasakys, kodėl čia turi būti tokia dėme, o čia tos brūkšnys.

Pagalvojus, sakyčiau, kad Begemoto tekstas yra lengviau pakartojamas.


Abiem parašiau po penketą.
Įvertinkite komentarą:
Geras (4) Blogas (2)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-02-06 00:39
47965
man patinka akustika
taip kaip skamba balsai
ir vienas prie kito gretinasi-tolsta
nenusakomu momentu egzistenciškai sutampa

Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (2)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-02-05 23:13
gunta
pirmą perskaičiau; patinka vaizdas, laiko tėkmės ritmas, vidinis monologas paraleliai išorinio dialogo, organiškai plaukia, vaizdai taposi lyg žvilgsnis sektų žodžio teptuku - GERAI.
kertasi, nu man kertasi, kai sėdžiu nutapytame lietuje - liūties lietuje, medžių šakoms nesipriešinant (reiškia be vėjo) ir lapams permerktiems svyrant, upeliais tekančiais šaligatvių vietoje, pavagiančiais viską, kas ant bangos pursluose, kas pakeliui pasitaiko,  ir tas plunksnas, nespėjus sugrubusioms rankoms surinkt jų, ir tik BAC - pusnys; ką?.. pusnys, kurių nespėjo ištirpdyti lietus, ar kaip čia, bet jei jau pusnys buvo, bet liūtis pakilo, tai tos pusnys - į jas plunksnos nesminga, o paskui staiga liūtis, jei jos buvo - obuolį matau, bet lapų (pirmas sakinys, beje jis labai gražus.) niekaip negali būti.

trukdo, iš kur tos pusnys, ką?.. (aš negalvoju, aš tik matau matau, ir va viskas - nebėra, tada galva įsijungia, galvoji gal ką praleidai, vėl skaitai, jau galvodamas,nu blyyyn CITATA:

Sukišu rankas į kišenes. Geltonos plunksnos kairėje, melsvos dešinėje. Išsitraukiu mėlynųjų ir metu į tolį. Jos strėlėmis susminga į minkštą sniegą, ritmingai išmargindamos nusibodusį foną. Palikęs bumpsinčią širdį gailestis išsitiesia, sugniaužia gerklę., – nieko jos man neišmargino, tik tas sniegas žinai ką padarė, sutrupino viską kas buvo nutapyta, ir atmosferą sugriovė, įjungė galvą, ir vėl sugrįžau paskaityt sakinių prieš tą, kur sniegas minkštas, bet jau įjungus galvą, gal ką praleidau, nu blyyyyyn - ogi ne, tik paėmei ir sugriovei su tuo sniegu viską ką buvai taip gerai nutapęs, va.

paskui, žinai, tą tai jau aš pastebėjau, vėl negalvodama, bet, va kai žinai, tai automatiškai - žiūrėdavau į šlapius varnėnus, jų aptūpdavo visi laidai - jie būdavo šlapi, kaip natos, BET JŲ, hi hi, NEnutrenkdavo niekada, IR kad nutrenktų, reikia, kad tas pats varnėnas vieną koją uždėtų ant vieno laido, o kitą, ant kito, va taip išsižergtų, nepatogu gi, o ir gandro kojos tikriausiai neapžergtų... o jie vis kaip natos, šlapi - prieš išskrendant, ir čirškia, ir kregždės taip... o dabar pasaulis keičiasi, visi laidai po žeme, nebebūna ant laidų, nei kregždžių nei varnėnų, nebebūna - laidų nebėra virš žemės...

sakai zyles tranko, bet jos žinok visai nėra mėgėjos ant laidų tupėt, ko tai ne... palyginus su kregždėm varnėnais, kartais kovvarniai, tai va.  kažkaip užkliūva; nu bent nesutrupina to kame esi įėjęs skaitydamas, kaip tai padaro sniegas; viskas dingsta, nebesimėgauji, galvoji, gal kažką praleidai; tai va du tokie pastebėjimai, o kas gerai - viskas gerai (pradžioje parašiau.)

kai perskaitysiu kitus, gal ką pasakysiu - iš įspūdžio ar panašiai. tikrai geras pirmas, be to trūkumo, kai dingsta, jei nebūtų dingę viskas, gal jau ir antrą būčiau skaičius ir nejutus kad skaitau, tik skaičius, o kai trūktelėjo,tai va taip. paskui paskaitysiu.

Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-02-05 21:54
Šnekorius
Perskaičiau, pakomentavau, nuėjęs parūkiau, o šis kūrinėlis iš galvos kažkaip ir neiškrenta. Begemotuk, nesijuokit jei aš suinpretavau visai nuplaikiau į lankas. Man atrodo, kad keturios kūrinuko dalys, tai metų laikai, kluriuos galima sukti ir vėl iš pradžių, kiek nori kartų. Kad stotelė, tai visas žmogaus gyvenimas, Zylės ir plunksnos tai laiko matavimo vienetai. Gal dienos, savaitės, mėnesiai, o gal valandos, minutes. Tai vat. kaip čia man gavosi
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-02-05 21:28
Šnekorius
AIšku, kad 5.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-02-05 21:28
Šnekorius
Kažkada šį darbą esu skaitęs. Ką pastebėjau dabar. Čia (man atrodo) trūksta vieno žodžio: " Jau valanda nei vienos mašinos pagyvinančios šį šlapią peizažą". abejoju ar lupenos gali taip ištižtyi. Gal reiktų kitaip įvardinti: "nuo medžio viršūnės nukrenta lupenos, pasklinda geltona dėme ant purvino kelkraščio." Sumelavau. pasirodo buvau skaitęs tik tai kas pradžioje. Kūrinys turi stiprų psichologinį užtaisą,jausminį pamatą. IŠpildymas puikus lygiai taip kaip ir sakiniai. Skaitant negalima nujausti kuo viskas pasibaigs. TIk tie du mano minėti sakiniai (bent man) šiek tiek kliūva.  su minusu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-02-05 21:20
bibliotekininkė
Tokius tekstus galėčiau skaityti ir skaityti ir skaityti.. Užburianti kalbos ir rašymo magija. Jums reikėtų išleisti knygą:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą