Iš partizano kapo

Išskrido sakalai į girią.
Tūpė ant šakos šerkšnotos-
Byrėjo sniegas žudančia ugnim.
Tūpė ant žalios šakos-
Žiedelį lietuvaitei skynė...
Tarpe laisvos erdvių didybės
Ir nukryžiuotojo kančios
Stovėjo
Kruvina tėvynė.

O akys, akys- vien maldos šaltiniai
Miestelių aikštėse,
Užpildančios  šešėlius -
„Gal pailgės?!
Gal pajudės iš skausmo plynės?! “
Motulei ranką pabučiuos,
Tėtušį apkabins.
Bet -
Saujoj žemės gniaužtas paskutinis.

Rytų žvarba ir vėjas
Plėšė širdis.
Už garbę užmokėjo šaukštais.,, Gelbėkis sūnau, mirtis artėja!
Aš po juoda skara,
Tavęs ateinančio palauksiu -
Su vėliava...
Arba
Galvūgalį užspausiu 
Akmeniu su  AttA,
Kaip atminimo dėtį.
Kojūgaly - berželį baltą,
Kad būtų kam gedėti“,, Narsa su neviltim mane dalijosi.
Nors laisčiau ugnimi
Kiekvieno priešo kaktą,
O dygo broliai – širdim  supelijusiom -
Ir aukso spinduliais  viliojo sakalus.
Tik žudomas balandis žino 
Už spindesio ateina vakaras.
Sutemus jau puotaut ne gėda 
Pardavinėti tavo kūną, 
Ir laisvę plėšyti ...
Gandrai iš lizdo jau vaikus išmėtė .
Gelbėkis tėvyne – pražūtis artėja!
O aš, tuo akmeniu užspaustas,
Niekuo nebegaliu padėti“.