Varnaitė, vardu Jurga (9 dalis)

Garbingi priešai


Sekmadienio ryto spinduliui pakutenus veidą, Jurga tingiai pramerkė akis, įtraukė seilę atgal į burną ir lėtai pakėlė rankas, ketindama pasirąžyti lovoje.
Ūmai jos akys išsiplėtė ir mergina žioptelėjo, pajutusi stiprų skausmą.
- Haaaa-aaaaiii!.. - išsprūdo pro sukąstus dantis.
Jurga sustingo, stengdamasi nedaryti staigių judesių.
Pabandžiusi atsisėsti ir iškelti kojas iš lovos įvertino liūdną padėtį - skaudėjo visą kūną, kiekvieną sumautą raumenėlį, kiekvieną odos plotelį, išskyrus veidą.

Kaip per rūką prisiminė susitarimą su motina prieš vakarykštes judviejų kautynes – tik ne į veidą. Pirmadienį ji turi atrodyti nepriekaištingai, kad gimnazijoje nekiltų klausimai.
Prisiminė, kaip viskam pasibaigus nupėdino pavakarieniauti, tada į dušą o vėliau - į lovą. Tuo metu kūnas tikrai šitaip neskaudėjo. Po velniais, tuo metu ji jautėsi netgi pakiliai, kad dvikova nesibaigė taip apgailėtinai, kaip prieš kelis metus.

Dejuodama bei inkšdama atsistojo, siektelėjo savo marškinėlių ir sužiuro į veidrodį.
- Šššūūūūdsss... - išsprūdo.
Visas kūnas sėte nusėtas mėlynėmis, kai kurios iš jų jau pradeda šlykščiai geltonuoti. Būtų nieko tokio, jei gimnazijoje neegzistuotų fizinio lavinimo valandėlės. Gal pamėginti susirgti? Dievulėliau, jei kas nors rytoj klasėje pastebės, bus sunku paaiškinti. Kritimu nuo laiptų vargu ar kas patikės. Pernelyg didelė klišė ir galų gale, kiek kartų reiktų ridentis nuo laiptų, kad atrodytų ŠITAIP?

Jurga pasisuko šonu, įvertindama nugaros būklę. Toji buvo subaladota ne ką menkiau.
Viskas - ryto mankšta palauks geresnių laikų. Reikia kažkaip persivilkti ir slinkti žemyn pusryčiauti.
Jurga girdėjo indų skambesį virtuvėje ir nusistebėjo - motina turėjo smarvės atsikelti kur kas anksčiau bei dar suspėjo įsisukti į ryto rutiną. Nejaugi ji nejautė jokio skausmo? Buvo tikra – kai vakar sėkmingai nutvėrusi sukiojo jos sąnarius, keletą kartų buvo gerokai peržengusi ribą, reikalaudama pasiduoti.
Motina nepasidavė.

Dejuodama pamėgino apsimauti kelnes, tačiau nepajėgė susilenkti – diegė pilvo presą. O kai pabandė kelti rankas, ketindama nusimesti naktinius marškinius, pajuto, kaip visą krūtinę ir pečius bando suplėšyti skausminga vidinė jėga.
- Na ir velniop! - susierzino.
Išėjo pro duris vien su kelnaitėmis ir naktiniais. Žengusi laiptais žemyn pajuto ir kojose tykančius spąstus – šlaunis ėmė taip diegti, kad vos spėjo įsitverti turėklų.
- Sese, tau viskas gerai? - išgirdo balsą už nugaros.
- Uhu... puikiai... - sustenėjo Jurga neatsigręždama.
- Tu taip juokingai vaikštai, kad... O Dieve, kas nutiko tavo kūnui?! - suriko Miglė, sustingdama vidury laiptų, šalia Jurgos. Ryto šviesa, sklindanti pro virtuvės langus, leido pamatyti visas mėlynes ir Miglė vėpsojo į jas pusiau nustėrusi, pusiau susižavėjusi.
- Nieko...
- Ką nieko! Kažkas nutiko vakar mieste, taip?! Tave užpuolė, taip? Jų daug buvo?..
- Ei, judvi! Lipkite žemyn ir sėskite valgyti! - atsklido iš virtuvės motinos balsas. - Migle, nekelk triukšmo. Šiandien kai kam galvą skauda.
- Mama, Jurgai kažkas atsitiko! Ji visa... visa nudažyta mėlynai! Tu nepatikėsi!
- Taip, taip...
- Rimtai! Ateik ir pažiūrėk!
Jaunėlė nubildėjo laiptais žemyn ir atsisukusi stebėjo lėtai žemyn belipančią seserį.
- Oho, iš čia dar geriau atrodo! Ei, Jurga, pakelk naktinius aukščiau, parodyk viską! Mam, ji rimtai vakar su kažkuo susimušė, tu pažiū...

Miglė užsikirto, spoksodama į motiną didelėmis, žėrinčiomis akimis. Moteris atsargiai atsisuko į dukterį, prisilaikydama stalo. Jos veidą trumpam sutraukė grimasa. Mergina aiškiai matė kelias ryškias mėlynes ant motinos riešų bei alkūnių. Nebuvo sunku susiprasti, kad ši visai neseniai rankomis atrėmė itin galingus smūgius, nuo kurių nesuspėjo išsisukti.
- Pala... - sumikčiojo jaunėlė. - Jūs... jūs abi kovėtės? Mama, tu koveisi su Jurga?!
- Uch... malonėk taip nerėkti, - palietė smilkinius motina.
- O kodėl manęs niekas nepakvietė?! - spygtelėjo įsižeidusi Miglė.
- Gana! Prašyčiau sėsti už stalo ir darbuotis šaukštais! - neišlaikė moteris. Braukdama pirštų galais smilkinius sumurmėjo pati sau, - Vieni klyksmai rytais... Uch, pasiilgau lavoninės. Ten taip tylu ir pacientai nesiskundžia...

- Tu jau miegojai, - priekaištingai žvilgtelėjo į seserį Jurga, sėkmingai pasiekusi laiptų apačią. - Ir tai buvo... asmeniškas ginčas, jokių liudininkų.
Jaunėlė pamaišė sriubą, vis dar negalėdama susitaikyti su ryto naujienomis.
- Kas... kas laimėjo?
Motina trumpai šyptelėjo, nudelbdama vyresnę dukrą nuo galvos iki pėdų.
- Ji laimėjo, - nenorom pripažino Jurga, susmukdama į kėdę. Ir sudejavo, kai sėdmenis pervėrė aštrus skausmas. - Man reikės kompresų, mam! Daug!
- Žinau, mieloji. Panašu, tėvas tave šio bei to išmokė, nes ir man reikės kelių.
- Tai judvi jau viską išsiaiškinot? - paklausė Miglė su keista gaida balse.
- Aha... - atsiliepė Jurga.
- Tu tikra tuo? Neliko jokių klausimų, dėl kurių reiktų viską pakartoti?..
- Jei nori kautis su ja, kviesk į dvikovą pati. Man ir taip gerai.
- Ne, ačiū.
- Panašu, kad aš vis dar nešioju šios šeimos čempiono diržą, - susijuokė motina, susmukdama savo vietoje prie stalo.
- Antra vertus, - kilstelėjo šaukštą Miglė, klastingai šypsodamasi, - aš galbūt išdrįsčiau mesti iššūkį, bet jei tik kova vyks šiandien iki pietų. Po to mano pasiūlymo galiojimas baigiasi.
- Hoooo, - moters veidu nuslydo grimasa. - Tu išdrįstum suduoti savo vargšei sudaužytai motinai, mažoji hiena? Rimtai?
- Pajuokavau, mam.
- O gal pabandom? - Moteris pavartė tarp pirštų šakutę. - Iki pietų sakai? Manau, aš dar nepakankamai sudaužyta, dar ištverčiau valandą, kad įkrėsčiau ir savo antrai dukteriai!
Miglė vos neprarijo šaukšto.
- M... maaam?
Motina keletą sekundžių agresyviai stebėjo savo jaunėlę, tada kreivai šyptelėjo:
- Irgi pajuokavau. Bet man patiko tavo žvilgsnis, dukrele. Iš karto aišku, kas čia nugalėtojas.
- Dėl Dievo, liaukitės - pavartė akis Jurga. - Yra ir baisesnių dalykų šioj šeimoj nei tu, mama.
- Tikrai? Kokių gi?
- Literatūrinės interpretacijos, - sumurmėjo vyresnėlė, galvodama apie pirmadienio pamokas. - Jų net į dvikovą neiškviesi...

<<>>


Stengdamasis nedaryti staigių judesių, Viktoras sliūkino koridoriumi, ketindamas pats pasiimti teisingus pusryčius. Prakeiktoji Ugnė atnešė į jo kambarį juodos arbatos, bandelių su cukinijomis ir šviežių sausainių su įkeptomis kelių rūšių sėklomis.
Jokio alaus, jokių keptų dešrelių, juolab teisingai skrudintų bulvyčių. Toks jausmas, jog jį bando paversti sumautu žolėdžiu. O gal čia kažkoks naujas kankinimo būdas?..
Kad ir kaip ten būtų, Viktoras norėjo teisingai pavalgyti. Tačiau Ugnė yra Ugnė – ji retai klausydavosi jo pageidavimų, prisilaikydama šeimos valgiaraščio, suderinto su motina ir ufonautais mitybos specialistais.
Juodas rotveileris, vardu Čiobrelis, ištikimai sekė šeimininkui iš paskos, vis bakstelėdamas snukiu į ranką ir tikėdamasis dar vieno glostymo maratono. Deja, Viktorui dabar buvo ne tas galvoje.

Išgirdęs pritildytus balsus ir indų skambesį, jis stabtelėjo prie įėjimo į svetainę.
Laidotuvių spalvomis apsirengusi Ugnė kaip tik patarnavo Austėjai, pildydama kavos puodelį.
- Labas rytas, mažasis broliuk! - šūktelėjo Austėja, skrebendama lėkštę šakute. Net ir ne itin pastabus Viktoras nugirdo kelias neįprastas gaidas sesers balse. - Kaip tavo galva?
- Beveik gerai, - burbtelėjo šis, pavydžiai nudelbdamas tarnaitę bei svajodamas apie netolimą ateitį, kurioje mergina galėtų va taip patarnauti ir jam. - O tėvai kur?
Ugnė kreivai šyptelėjo pati sau, jausdama į nugarą įsmeigtą gašlų žvilgsnį bei žinodama, kad Viktoras neduos rankoms laisvės seseriai matant. Kad ir kaip labai to norėtų.
- Vis dar miega, - Austėja įsakmiai pamojo pirštu, rodydama į fotelį. - Ateik čionai, nestovėk. Mudu seniai nesikalbėjome, kai tave paguldė į ligoninę.
- Man reikia alaus...
- Ugnė nueis alaus, o tu sėsk šalia manęs! - nukirto Austėja, siekdama servetėlės. - Girdėjau, tau daug vaikščioti negalima.

Viktoras piktai dėbtelėjo į Ugnę, kai ši nieko nelaukdama pasuko į virtuvę. Štai ir vėl diskriminacija – jei būtų pasiuntęs pats, greičiausiai sulauktų kandaus pamokslo apie alkoholio žalą. Tuo tarpu Austėjai net nereikia stengtis. Gal ta merga lesbietė?

Čiobrelis atsitūpė šalia fotelio, mėgindamas įsprausti savo snukį tarp šeimininko rankos ir atramos. Viktoras nejaukiai pasimuistė, nujausdamas būsimo pokalbio temą. Jis sugebėjo šiaip ne taip išsiginti motinos, neketindamas jai pasakoti apie gėdingą susidūrimą su juočke ilgakase, tačiau abejojo, ar panaši taktika išdegs su Austėja. Temperamentas ne tas. Be to, motina nė už ką jo nekankintų, norėdama išgauti tiesą. Deja, sesuo šiuo klausimu neturėjo didelių apribojimų.
- Kada tau į mokyklą?
- Hm... Po savaitės, jei viskas bus gerai.
- Ir kaip jautiesi? Pakaks tau savaitės?
- Aha, jo. Turėtų.
- Nepavydžiu aš tau. Kai aštuntoje klasėje buvau savaitei paguldyta dėl laringito, turėjau pasivyti bendraklasius už visą praleistą laiką. Nieko gero.
- Mhm...
Viktoras nejučia atsipalaidavo. Panašu, jog Austėja gavo ataskaitą iš mamos ir nesiruošė jo spausti. Ir gerai.
Sesuo persėdo ant fotelio ir patogiai atsilošė su kavos puodeliu rankoje. Ugnė įžengė į kambarį nešdama atkimštą butelį alaus ir bokalą ant nedidelio padėklo. Prisiartinusi prie Viktoro luktelėjo, kol šis teikėsi paimti gėrimą. Bokalą pildė nenukėlęs jo nuo padėklo.
- Mergina, išspardžiusi tau subinę - ji tavo klasiokė? - paklausė Austėja, stebėdama brolio bandymus išlaikyti Ugnę šalia savęs.
Čiobrelis kilstelėjo galvą, išgirdęs tylų skambesį – tai alaus butelio kakliukas nervingai sucinksėjo į bokalo kraštą.
- Tu... tu žinai apie ją?! - išraudo it ugnis Viktoras. Jis ūmai pačiupo nuo padėklo abu – butelį ir taurę, pastebėjęs keistą išraišką Ugnės veide. Tarnaitė mokėjo nuslėpti savo šypseną, tačiau šį kartą nesuspėjo to padaryti iki galo.
- Spėliojau, kol ką tik pats neprisipažinai, - gurkštelėjo kavos Austėja, stebėdama brolį per porcelianinio puodelio kraštą. - Leisk dar paspėlioti. Labai aukšta, ilgi juodi plaukai, dailus veidelis ir tu manei, kad ji lengvas grobis, ar ne?
Viktoras pabandė kažką sakyti, tačiau Ugnė tebestovėjo šalia su tuščiu padėklu rankose ir neįskaitoma išraiška veide.
- Gal gali pradingti? - pasiūlė jai.
- Kaip pageidausite, - linktelėjo tarnaitė. - Nors tokia proga aš mielai pasėdėčiau jums ant kelių.
Viktoras pirštais pasiekė suprakaitavusią kaktą, norėdamas tik vieno – kad prakeiktoji susitrenktų galvą ir pamirštų viską, ką išgirdo per pastarąjį pusvalandį.
- Taip, tai tikrai ji, - šyptelėjo Austėja. - Ką tokio padarei, kad sugebėjai gauti moterišką nokautą, brol? Nepavyko prisimeilinti?
- Ar visi... visi jau žino? - pralemeno Viktoras.
- Neįsivaizduoju. Tavo karate klube man nurodė visai ne tą žmogų, tai galbūt ir nežino. Man nerūpi.
- Oi bliamba... - atsirūgo alumi Viktoras, spausdamas vėsų bokalą prie kaktos.
- Tai ką tu jai padarei? Pabandei pabučiuoti? Ne tą žodį pasakei? Klok viską čia ir dabar! Ir nebandyk skiesti!
- Mes ją tik truputį pagąsdinti norėjom, suka tris mano bičus prie vartų paguldė, - suburbėjo Viktoras teisybę pats to nejausdamas – įkaitusi smegeninė trumpam buvo praradusi melo dovaną.
- Atsiprašau? - nuleido kavos puodelį Austėja, negalėdama patikėti savo ausimis.
- Oi, blia, aš tik...
- Palauk. Leisk patikslinti. Juočkė žalga ilgakasė patiesė tris tavo vyrukus, kurie prie vartų darė... ką? Ar ar tu vėl pinigus išmušinėji, brol? Tau ne visi namie?!

Čiobrelis kilstelėjo galvą, išgirdęs agresyvų moterišką balsą ir suurzgė į Austėjos pusę, nusiteikęs ginti šeimininką nuo visų įmanomų priešų.
- Sėdėk tu! - sušnypštė mergina šuniui.
Rotveileris suskliaudė ausis ir pasislėpė už krėslo, kuriame jo šeimininkas susileido dar labiau, nedrįsdamas pažvelgti seseriai į veidą.

- Ir tu išdrįsai ją nusivesti į karate klubą, kad galėtum pagąsdinti... Paaiškink man, ką tiksliai tavo žodyne reiškia tas „pagąsdinti“?
- Tą patį... - numojo šis ranka. - Koks dabar skirtumas?
- Tiesiog supistai neįtikėtina! O aš maniau, kad tave užpuolė. Tėvas galvojo, kad tave konkurentai surado ir nusprendė patvarkyti. O jis viso labo sugalvojo paną pagąsdinti. Dievulėliau, gerai dar kad ji tave patiesė, o ne tu ją! Antraip visi sakytų, jog mano brolis moterų nekenčia, dubasina jas už kiekvieno kampo!
Viktoras nieko neatsakė, trindamas buteliu kaktą ir jausdamas, kaip pasaulis nuo įtampos pamažu ima suktis aplinkui. Jam reikėjo prigulti. Rodos, taip gydytojas liepė?..
Austėja surado savo telefone Jurgos nuotraukas, pakilusi prisiartino prie brolio ir kyštelėjo prietaisą panosėn.
- Kuo ji vardu ir iš kurios klasės? - paklausė kompromisų nepripažįstančiu balsu.
- Blia, sese, kaip tu iškasei ją? - sudejavo šis, negalėdamas patikėti savo akimis. - Kam tau jos reikia?
- Man įdomu! Noriu pamatyti iš arčiau tą, kuri pajėgė vienu smūgiu sudubasinti tavo kvailą makaulę! Susidraugausiu ir pasikviesiu ją į svečius! Gal net tortą nupirksiu.

- Kas čia vyksta? - išgirdo abu mieguistą motinos balsą. - Kas ką ir kur dubasina?
Olga ramstė sieną tarpduryje, trindama delnu užmiegotą skruostą.
- Nieko, mama, - suburbėjo Viktoras.
- Mano broliuką, pasirodo, į baltą lovytę paguldė kovinga mergaitė, - piktai mestelėjo Austėja, su pasitenkinimu klausydamasi tylios Viktoro dejonės. - Nori ją pamatyti?
- Mmm? - vis dar neketino atsibusti Olga. Tačiau netrukus dukters žodžiai pasiekė jos smegeninę ir moteris šyptelėjo, žengdama prie krėslo. - Rimtai? Tai dėl to tu nenorėjai man visko papasakoti?
- Ai, mama...
Olga atsisėdo ant fotelio krašto ir apsikabino Viktoro galvą, suveldama jo plaukus.
- Nieko tokio, brangusis, čia visi daugybę kartų matė, kaip sesuo tau į kailį įkrėsdavo. Nėra ko gėdytis. Ar tai ji? - moteris palinko arčiau Austėjos telefono. - Hm... Visai graži mergaitė. Judu klasiokai?
- Ne...
- Mmm... Tu ją įsimylėjęs gal?
- Ką?! Ne! Jinai tik... šiaip... konkurentė klube.
Austėja nusprendė nekankinti Viktoro dar labiau, leisdama šiam meluoti. Galų gale dabar turėjo puikią progą išgauti informaciją, kurios jai taip reikėjo.

Motina netrukus patenkino savo smalsumą, atsiklijavo nuo savo numylėtinio sūnelio ir nuėjo į virtuvę kavos. Austėja agresyviai palinko virš Viktoro:
- Ei, brol, greičiau sakyk man jos vardą ir klasę! - paragino. - Antraip mama sužinos visos tiesos versiją numeris du!

<<>>


Ankstyvą pirmadienio rytą Raselė stabtelėjo prie įėjimo į gimnazijos pastatą, pastebėjusi alėjoje lėtai besiartinantį aukštą siluetą.
Atpažinti Jurgą minioje buvo lengva vien dėl jos ūgio ir švytuojančios kasos. Ji retai vilkėjo sukneles, pirmenybę skirdama chaki spalvos kelnėms ir juodiems berankoviams marškinėliams.
Tačiau šį kartą ji vilkėjo baltus ilgarankovius, su itin kuklia iškirpte.
Prisiminusi savo keistą pažadą Miglei, Raselė apsidairė Tomo minioje. Privalėjo sutrukdyti šiam, jei netyčia pastebėtų bandanti perduoti Jurgai kokį nors popiergalį. Raselė nenutuokė, ar „Trakų Pilies“ interpretacija pagal Tomą tikrai būtų tokia rimta grėsmė seserų draugystei, tačiau pažadus ji buvo pratusi pildyti.

- Sveika, - nusišypsojo Jurgai, kai ši pagaliau pasiekė duris. - Nauji marškiniai, mm? Tau tinka. Bet aš rinkčiausi suknelę vietoje kelnių. Ir lengvesnius batus. Žinai, tu atrodai kaip iš kariuomenės pabėgusi.
- Labas rytas, - suignoravo pastabas ir patarimus Jurga, praleisdama Raselę pirma savęs.
- Ei, noriu paklausti vieno dalyko, - prisiminė garbanė. - Kaip tu žinojai, kad Miglė sugebės  įveikti visus karate klubo narius viena?

Jurga trumpai pagalvojo, prisiminusi akimirką, kai sesers skambutis sugebėjo ją mirtinai išgąsdinti.
- Nežinojau.
- O... Tai... tai tu tada laukei už durų, ketindama įsikišti, jei reikalai būtų labai blogi?
- Ne, aš patraukiau tiesiai namo.
- Tu išėjai namo nežinodama, ar tavo sesuo susitvarkys? - netikėdama patikslino Raselė.
- Bet tu ir įkyri... Gerai, jei tave taip domina, Miglė turėjo du variantus – arba ji visus nugali, arba pasprunka nugalėjusi dalį priešininkų. Antras variantas buvo mažai tikėtinas, nes ten dar buvai tu, o Miglė savo draugų nepalieka. Taigi, ji galėjo pasprukti tik kartu su tavimi. Man užteko pamatyti įsitempusius klubo vyrus ir tapo aišku, kad sesuo turi daugiau šansų nugalėti juos. Ji turi Tai Či raudoną diržą.
- Jo, aš dar prisimenu, kaip Miglė sakė kažką panašaus. Tik paskui pamiršau pavadinimą, jų ten pas jus smarkiai per daug!
Jurga šyptelėjo.
- Tai kas yra tas Tai Či? - nenurimo Raselė.
- Nuobodi ryto mankšta, - lakoniškai tarstelėjo Jurga, šypsodamasi puse lūpų. - Tu čia informacijos specialistė, tu ir išsiaiškink.
Ji pravėrė klasės duris ir nežymiai suraukė nosį, pajutusi skausmą petyje. Kūnas dabar buvo kur kas paslankesnis, nei vakar. Motina nepagailėjo savo specialių tepalų ir Miglė visą sekmadienį turėjo smagaus darbo, tepdama juos ant sesers sumuštų vietų bei  kamantinėdama dvikovos smulkmenas. Sumušimus dabar skaudėjo kur kas mažiau, antra vertus, jie atrodė gerokai kraupiau.
Jurga atsargiai atsisėdo į savo vietą, patiesdama mokyklinį krepšį ant stalviršio. Kyštelėjo ranką į nišą pastalėje, ketindama ištraukti ten paliktas knygas ir pajuto kažkokį svetimą priedą, kurio penktadienį tikrai nebuvo.
Vėl sulankstytas popiergalis užlankstytais kampais. Ji giliai atsiduso, dėbtelėdama į Tomo pusę – pastarasis sėdėjo savo vietoje keistai įsitempęs ir apsimetinėjo jos nematąs.
Gretimame suole suakmenėjusi Raselė prikando lūpą, pastebėjusi tarp ilgšės pirštų vartomą laiškutį. Ką gi, pavėlavo... Tomas šį kartą nepatikėjo darbo jokiam klasiokui, kuris galėjo susimauti.
- Emm... gal nori, kad aš pirma perskaityčiau? - pasisiūlė garbanė, vis dar tikėdamasi įvykdyti pažadą Miglei.
- Patikėk, jo laiškų aš nelinkėčiau jokiam priešui, - atsiduso Jurga, atlankstydama popieriaus kampus. - Na štai, giliai įkvepiam. Palinkėk man sėkmės...

Mergina sustingo, leisdama akims bėgti poemos eilutėmis. Rasa nejučia susigūžė pastebėjusi, kaip raudonis pamažu kyla Jurgos kaklu į veidą, apsemdamas skruostus ir ausis. Nosis nervingai trūktelėjo, lūpos prasivėrė, atidengdamos dantis.
„Šūdas“, - dingtelėjo Raselei.

Jurga su trenksmu atitraukė kėdę atgal, kildama iš vietos bei gniauždama popierių į gniutulą. Jos akyse romantikos nebuvo nė ženklo – jau veikiau nenumaldomas ryžtas ką nors užmušti.
- Ei, Maironi! - šūktelėjo ji Tomui. Šis krūptelėjęs pažvelgė į merginos pusę ir Jurga parodė į duris. - Į koridorių! Pasikalbėti! Tuojau pat!
Klasiokai sušurmuliavo nustebę, nesuprasdami, kokia musė krimstelėjo ilgšei. Visi prisiminė Jurgą per visą klasę garsiai šūktelėjus tik vieną kartą – kai šios blondinė sesuo lankėsi ir pridarė jai gėdos.
Jurga nesidairydama prašniokštė pro pat Tomą, plačiu mostu atlapodama klasės duris. Sustojusi vidury koridoriaus laukė, kramtydama lūpą, kol klasiokas teikėsi pasirodyti.
Kai Tomui už nugaros pasirodė kur kas daugiau galvų, ji mostelėjo vaikinui sekti iš paskos, neketindama pridaryti šiam didesnės gėdos nei buvo vertas. Jiedu stabtelėjo prie vieno iš langų, pakankamai atokiai nuo svetimų ausų.
- Gerai, aš suprantu, kad tam tikra dalimi pati esu kalta, jog taip nutiko, - pradėjo Jurga, varstydama Tomą grėsmingu žvilgsniu. - Turėjau iš karto ir labai aiškiai pasakyti, jog tu manęs visiškai nedomini ir šie tavo laiškai... hm... nenoriu keiktis, todėl pasakysiu taip – esu iš šeimos, kur svarbus yra ne žodis, o kumštis. - Mergina pakišo Tomui po nosimi saviškį ir šis loštelėjo atgal nejučia supratęs, kad Jurgos kumštis atrodo itin grėsmingai. Merginos pirštų krumpliai buvo sužaloti, tarsi ji visai neseniai būtų kažkam kaulus trupinusi.
- Jei nori padaryti man įspūdį, tau visai nereikia rašyti laiškų, dainuoti serenadų, ar dar blogiau – perdarinėti sukruštą Maironį, - sugriežė dantimis Jurga. - Jei vis dar nori prasidėti su manimi, ateik į mano namus ir iškviesk mano tėvą į dvikovą! Jei nugalėsi, pažadu jog mano nuomonė apie tave tikrai pasikeis. Bet apie pasimatymus vis tiek gali pamiršti – tu VISIŠKAI ne mano skonio. Ar pakankamai aiškiai  pasakiau?
- Oho... - iškvėpė Tomas, kuris visą laiką klausėsi sulaikęs kvapą. - Tu pirmą kartą tiek daug kalbėjai...
- Ei! - Jurga įrėmė ranką vaikinui į petį. - Ar girdėjai ką tau sakiau?
- Aha, taip...
„Kažkodėl man atrodo, jog tu visai nieko negirdėjai“, pagalvojo Jurga.
- Pasakysiu paprasčiau, - mergina grėsmingai palinko virš Tomo. – Dar vienas panašus laiškas ir tu rimtai susipažinsi su kempo. Tau nepatiks. Todėl būk malonus – susirask kurią nors kitą, kurią galėtum kankinti savo tekstais...

Jurga dirstelėjo į laiptų pusę, išgirdusi skubius žingsnius. Miglė it raketa nučiuožė žemyn, šokinėdama per tris – keturias pakopas. Blondinė pirma pastebėjo Raselę, kuri skubiai sumojavo rankomis, reikalaudama kuo greičiau nešdintis iš čia. Tik tada išvydo savo seserį, prirėmusią Tomą prie palangės  ir kaipmat suprato pavėlavusi.
- Ką tu čia darai? - burbtelėjo Jurga. - Skambutis už poros minučių.
- Aš tik... pas Rasą... - sumikčiojo Miglė, skubiai galvodama apie įtikinamą išeitį iš padėties. Akimirką jai atrodė, kad sesuo jau patikėjo, vėl sutelkusi savo dėmesį į Tomą.
Jurga paleido vaikino petį, pasakiusi viską, ką norėjo pasakyti. Šis pasitraukė atbulas, kramtydamas apatinę lūpą.
- Beje, - prisiminė mergina, pakeldama balsą. - Kaip čia yra, kad tu pasirinkai savo laiškui būtent Maironį, kurio aš labiausiai nevirškinu?

Miglė, kuri jau atsargiai traukėsi link laiptų, žioptelėjo pajutusi, jog Jurga tai ištarė būtent jai. Net Raselė įsitempė, pajutusi šaltuką.
- Tu jo... ne... nemėgsti? - sumikčiojo Tomas.  - Bet man sakė, kad...
- Oho, tau SAKĖ, - kilstelėjo antakį Jurga. - Labai įdomu. Ei, sesute mieloji, gal galima tave PORAI ŽODELIŲ?
- Bet aš tik...
- Pas Rasą, girdėjau. Tu, garbane, irgi ateik. Man atrodo, jūs abi  įmerkusios uodegas!
Merginos nedrąsiai prisiartino. Jurga dėbtelėjo į Tomą, kuris niekaip neapsisprendė – trauktis ar dar palaukti. Vaikinas dabar labai troško pasikalbėti su Migle akis į akį ir pastaroji netgi nutuokė, kokia tema. Tačiau sutikęs rūstų Jurgos žvilgsnį jis kaipmat pasidarė išvadas ir pasitraukė atgal į klasę.
- Kokį velnią judvi čia bandote iškrėsti? - paklausė ilgšė abiejų merginų, sunerdama rankas ties krūtine. Rasa klausiamai dirstelėjo į Miglę, kuri tebežiūrėjo į grindis, mindžikuodama vietoje.
- Aš tik bandžiau jai pagelbėti, - palietė garbanė blondinės ranką. - Mes nieko blogo nenorėjome.
- Man tiek aišku. Tu negalėjai žinoti, kurie eilėraščiai veda mane iš proto, - atsiduso Jurga. - Ei, Migle, kokio velnio? Iš pradžių karate klubas, dabar šitas... poetas. Jei tu taip nori mano dėmesio, gal abi padarykime taip, kaip mama vakar padarė?
- Aš nenoriu dėmesio! - paprieštaravo Miglė, patempdama apatinę lūpą. - Visas šis reikalas nieko bendro su tavimi neturėjo, sese... 
- Tikrai?
- Beveik, - sumurmėjo Miglė. - Tas poetas hobitas susirado mane koridoriuje ir ėmė klausinėti, kaip galėtų tave suvilioti. Aš truputį supykau ir... ir pakišau jam idėją apie Maironį, kad tu jam galėtum kailį iškaršti.
Miglė kilstelėjo akis, tikėdamasi išvysti gerą ženklą Jurgos veide.
- Ir tai buvo PRIEŠ tai, kai mes nuėjome į karate klubą! - skubiai papildė savo geros mergaitės kraitį.
Jurga atsiduso, vis dar nekeisdama povyzos.
- Judvi abi įsidėmėkite – aš noriu ramiai pabaigti šią mokyklą. Kad man nereikėtų rūpintis visokiais poetais, karate klubais, vietiniais idiotais ar tavo žaidimais, sese. Judvi abi draugaujate – gerai. Tu vediesi Rasą į svečius – tiek to. Ne mano reikalas. Bet būkite tokios malonios – nebandykite paversti SAVO problemų MANO problemomis. Nebent tai tikrai būtų mano problema. Ar aišku?
- Aišku, - nunarino galvą Miglė.
- Aš... tik padedu jai, - murmtelėjo Raselė ir kaipmat buvo apdovanota
skvarbiu, šaltu žvilgsniu.

<<>>

Direktoriaus pavaduotoja, visų vadinama Muse, traukė atgal į raštinę iš bibliotekos, kur dviese su bibliotekininke mėgavosi puodeliu kavos, pasislėpusios tolėliau nuo koridorių triukšmo. Pirmadieniais ji visada gerdavo kur kas daugiau kavos nei įprastai, nors pati gerai nežinojo, kodėl. Savianalizė Musės nedomino. Jos didžiausia bėda buvo keisti šiuolaikiniai kavos aparatai, verdantys tik po du mažyčius puodelius juodo, stipraus gėrimo, kai reikėjo mažiausiai šešių. Niekam daugiau šis klausimas nerūpėjo ir Musei atrodė, kad pasaulis jos visiškai nesupranta.
Jos manymu, kokybiška direktoriaus pavaduotoja prireikus kavą turėjo išvirti žaibiškai ir dideliais kiekiais. Musė nuolat jautė, kad jai iki tobulumo trūksta mažiausiai keturių kavos aparatų, kurių niekas neketino finansuoti.

Ji stabtelėjo prie posūkio, pastebėjusi neįprastai aukštą merginą, sunėrusią rankas ties krūtine. Prisiminė ją mačiusi anksčiau ir netgi patyliukais sumurmėjo jos vardą, vis dar išlikusį atmintyje. Musė paprastai prisimindavo tik tuos mokinius, kurie jai keldavo daugiausiai rūpesčių.
Ši mergina pirmą kartą ją sutrukdė dėl mokykloje išmušinėjamų pinigų, tačiau dabar pati atrodė  taip, tarsi ruoštųsi atimti dienpinigius iš dviejų kur kas mažesnių merginų, stovinčių priešais ją nuleistomis galvomis.
Musė stabtelėjo, patyliukais laukdama scenos atomazgos. Moteris netgi nugirdo grasinantį Jurgos balsą, nors žodžių iš tiek toli neatskyrė. Regis, dviems merginoms buvo liepta nešdintis, o vienai iš jų buvo pažadėta „dar pasikalbėti vėliau“.
„Mūsų gimnazijoje nėra priekabiavimo ir patyčių... “ - stumdė mintį Musė, matuodama Jurgą akimis. - „Bet regis, čionai ką tik įleido vieną, kuri rimtai linkusi ieškoti bėdų. “
Ji pamindžikavo nuo kojos ant kojos, svarstydama, ar nebūtų pats laikas iškviesti ilgšę į savo kabinetą ir rimtai pasikalbėti akis į akį.

Musė tą darydavo itin retai – kai būdavo itin prastos nuotaikos ir neturėdavo kam išsilieti. Tada ji marširuodavo koridoriais, tyčia ieškodama prie ko prisikabinti. Menkas erzelis prie lango, nedidelis apsistumdymas, pernelyg akivaizdus žaidimas telefonu, garsesnis pravardės šūktelėjimas – viskas tiko jos apetitui. Aptikusi tokį nelaimėlį Musė griebdavo jį už rankos ir nutempdavo į savo kabinetą, ant kilimėlio, kur mažiausiai pusvalandį liedavo savo širdį, užmaskavusi asmenines nuoskaudas moralizuojančiomis temomis.

Musės niekas pernelyg ir nemėgo – jos monologo metu būdavo itin sunku suprasti, ką ji iš tiesų nori pasakyti.

Dabar Musė stebėjo Jurgą ir juto, kad būtų pats metas nuleisti garą (kavos aparatų dilema ją kankino jau visą savaitę). Tuo pačiu padarys visiems gerą darbą - sutramdys naujokę padaužą...

Iš sapnų pažadino kišenėje atgijęs telefonas. Skambino direktorius, kviesdamas ją nedelsiant grįžti į kabinetą ir sutvarkyti vieną skubų reikalą, kol jis neišvyko.
„Kitą kartą“, - pagalvojo Musė, stebėdama į klasę grįžtančią Jurgą. - „Kitą kartą kai pagausiu, mudvi turėsime apie ką pasikalbėti. “

<<>>

Atsainiai sukišusi rankas į kišenes, Austėja žingsniavo koridoriumi, dairydamasi į klasių numerius ant durų. Šį kartą pasigailėjo aplinkinių – vilkėjo kur kas mažiau akį traukiančius rūbus, tačiau trumpai kirpti balti plaukai ir iššaukianti laikysena vis tiek darė savo. Ją pastebėjo vos ne kas antras gimnazijos moksleivis, net merginos trumpam palydėdavo nustebusiais žvilgsniais, įtardamos įsibrovėlę iš svetur.
Įprastus raudonus marškinėlius su „enemy of the state“ užrašu pakeitė  balti berankoviai - truputį mažesnio dydžio bei nepaliekantys vaizduotei daug vietos. Šortus išmainė į juodus džinsus, o batus – į lengvus sportbačius.
Ką gi – su tokiu kamufliažu bent jau neatkreipė mokytojų bei kito personalo dėmesio.

Austėja stabtelėjo prie 11a klasės durų, dirstelėjo į savo laikrodį ant riešo ir ryžtingai pravėrė duris.
Kaip ir kiekvienoje normalioje klasėje, ją pasitiko linksmas šurmulys. Susibūrę į nedideles draugų grupeles, mokiniai aptarinėjo jiems svarbius klausimus arba paprasčiausiai kovojo nesvarbiuose žodžių mūšiuose, kokių Austėja paprastai vengdavo.
Savo klasėje ji laikydavosi atokiau nuo bendravimo, į asmeninę erdvę įsileisdama vos vieną artimesnę draugę, kuri nesibodėjo pasidalinti savo rūpesčiais bei išklausyti josios.
Tarsi tai kam nors rūpėtų...
Austėja buvo įpratusi, jog aplinkiniai ją laiko problematiška ir dėl to palieka ramybėje. Retsykiais ji pati prisiartindavo prie savo klasiokų vienu ar kitu svarbesniu klausimu, su malonumu stebėdama, kaip šie nejaukiai susigūžia jos akivaizdoje.
Net ir dabar, kai šurmulys ėmė rimti bei visų žvilgsniai ėmė varstyti viešnią, ji pajuto nežymų pranašumą šių plebėjų akivaizdoje,  akimis ieškodama tos vienintelės, dėl kurios drįso praleisti pamokas ir įsibrauti į svetimą mokyklą.
Nepastebėjusi įsimintinos juodaplaukės, ji tingiai ištraukė iš kišenės telefoną, surado ekrane reikiamą nuotrauką ir kyštelėjo panosėn artimiausiai mokinei.
- Ar ji iš jūsų klasės? - paklausė nutaisiusi daugmaž draugišką balsą. - Juodaplaukė, labai aukšta, sugebanti apsiginti...?

Laura loštelėjo atgal, nepatikliai dirsčiodama tai į telefoną, tai į jo savininkę, akivaizdžiai vyresnę nei bet kuris čia esantis klasiokas. Merginai jau buvo įgrisę visokie pašaliečiai, įsibraunantys bei keliantys nemalonumus lygioje vietoje. Iš pradžių Viktoras su savo gauja, dabar šita...
- Nepažįstu, - atšovė Laura šiek tiek atšiauriai. - O kas klausia? Kokiu reikalu?
- Vadinasi, iš šios klasės, - nekreipė dėmesio į akivaizdų priešiškumą Austėja. - Kuo ji vardu?
Laura žioptelėjo pasipiktinusi.
- Ei, tu negirdėjai? Šioje klasėje tokios nėra. O jei nori kažką sužinoti, pirmiausiai pati paaiškink, kas tu tokia ir ko tau reikia!

Austėja kelias sekundes svarstė, kas būtų geriau – ar paklausti to paties kito, ne tokio užsispyrusio mokinio, ar panaudoti ką nors neįprasto prieš šią užsispyrėlę, kuri savo sąskaita gynė visą savo klasę. Poelgis, žinoma, buvo teisingas ir netgi Austėja tą pripažino. Antra vertus, agresyvus Lauros elgesys ėmė kutenti jos laukinius medžiotojo instinktus.
Įbrukusi telefoną kišenėn, ji atsisėdo ant stalo šonu į Laurą ir palinko virš jos, pirštais siekdama šios veido. Mergina apstulbusi loštelėjo atgal, tačiau pasprukti nesuspėjo – pirštai bakstelėjo jos pasmakrę ir švelniai kilstelėjo veidą aukštyn. Vėsus delnas palietė skruostą, kruopščiai nubraukė kelias nepaklusnias plaukų sruogas už ausies.
- Ko man reikia? - sumurkė Austėja, stebėdama stipriai raustantį aukos veidą. - Aš smarkiai įsimylėjusi ir ieškau savo šeštadienio meilužės, kuri paspruko nepasakiusi savo vardo. Žinai, taip galima ir numirti iš širdgėlos. Taigi, kuo ji vardu?

Tylioje it kapas klasėje barkštelėjo iš rankos iškritęs rašiklis – tai apstulbęs Tomas pernelyg atsipalaidavo, mintyse nuklydęs kažkur toli toli. Jo laki vaizduotė ūmai pateikė labai „aiškų“ atsakymą, kodėl jam taip nesisekė iki šiol.

- Ju... Jurga! - sumurmėjo Laura, be galo trokšdama pasprukti iš  glostančių rankų. - Jos vardas Jurga, gerai?
- Tu tuo tikra? - Austėja palinko dar arčiau, didelėmis, žalsvomis akimis tyrinėdama aukos veidą. Laura vos nesusileido vietoje, jos veidas dabar liepsnote liepsnojo.
- T... taip, jos vardas Jurga! Pa... paleisk!
- Ir kur galėčiau ją dabar rasti? - neatlyžo Austėja.
- Nežinau... Ji išėjo... iš klasės. T... turbūt į valgyklą. Nežinau, tikrai!
- Man labai nepatinka, kai mane panaudoja ir palieka, - Austėja palinko dar labiau, sulig kiekvienu nevalingu aukos krustelėjimu jausdama vis labiau augantį grobuonies pasitenkinimą. - Ir kai man meluoja.
Laura pravėrė lūpas, ketindama paneigti, bet nepajėgė pralementi nė žodžio. Svetimas kvėpavimas prie pat jos veido vos neiškėlė jos sąmonės į Žemės orbitą.
- Bet man regis, tu nemeluoji, - Austėja paleido Lauros veidą, pakilo nuo stalo ir mirktelėjo akimi lyg kokia sąmokslininkė. - Ačiū už informaciją. Beje, tu labai žaviai išraudusi.

Klasės durims užsivėrus blondinei už nugaros, Laura susmuko suole, paslėpdama degantį veidą delnuose bei siaubingai trokšdama vieno iš dviejų – arba prasmegti kiaurai, arba kad visi liudininkai ten prasmegtų.
Deja, gamtos dėsniai jos nepasigailėjo.

<<>>

Austėja pasirąžė koridoriuje, jusdama gyslose pulsuojantį adrenaliną. Jai buvo nusispjauti, ką apie ją pagalvojo spektaklio liudininkai. Tokie vieši mažyčiai spektakliai nebuvo naujiena jos gyvenime, kai reikėdavo išpešti informaciją iš pernelyg savimi pasitikinčių mergaičių.

Vienąsyk jau klaidžiojusi gimnazijos koridoriais, ji prisiminė apytikslę valgyklos vietą ir nedelsdama ten patraukė, pakeliui pastebėdama vieną pažįstamą veidą.

Gintaras ir pats ją pamatė, o pamatęs gerokai pablyško ir kaipmat apsisprendė nešti kudašių, prisiminęs pirmąjį judviejų susidūrimą.
Ne ne, pakartojimo jis visai netroško.

Vaikinas skubiai pasuko prie laiptų, tačiau besišypsanti Austėja jau buvo šalia, stiebdamasi bei apsivydama Gintaro kaklą viena ranka.
- Bandai pasprukti?
- A... aš... Laba diena... - sumikčiojo šis, jausdamasis labai nejaukiai.
- Sveikas, - murktelėjo mergina. - Seniai bematytas. Palydėsi mane iki valgyklos, Gintautai?
- Aš Gintaras...
- Mmm, - šyptelėjo plačiau Austėja, bakstelėdama pirštu šiam į šonkaulius. - Tebūnie. Eime.
Ji paleido vaikino kaklą ir įsikibo į parankę.
- Bet man reikia ruoštis istorijos egzui.
- Tu protingas, išlaikysi. Eime, antraip aš nesunkiai pasiklysiu ir tu būsi dėl to kaltas. Juk nenori, kad aš pasiklysčiau, tiesa?
- Uu... ne... nenoriu, - nusileido vaikinas, susitaikydamas su savo nelaime. - Tu ir vėl Andrių gaudai, tiesa?
- Ne, šį kartą ne jį. Bet aš girdėjau, Andrius turi juodaplaukę ilgakasę merginą. Labai dailią. Labai pavojingą.  Tiesa?
- M... merginą? - Gintaras pagalvojo apie Deimantę, kuri pastarosiomis dienomis nenuilsdama suko ratus aplink Andrių, akivaizdžiai vesdama šį iš kantrybės. Tačiau Deimantės plaukai nebuvo juodi. Ir ilgų kasų ji tikrai neturėjo. Pavojinga? Hmm...
Vaikinas sutrikęs trūktelėjo pečiais.
- Tu jo geriausias draugas ir nieko nežinai? - nusistebėjo Austėja. - Vargšelis. Nieko tokio – aš tau pagelbėsiu, viską netrukus sužinosi.
- Bet man rimtai reikia ruoštis egzaminui, - neryžtingai paprieštaravo Gintaras.
- Taip taip, man nusispjaut, - atsikirto Austėja. - Turėtum būti dėkingas - ne kiekvieną dieną tokia išvaizdi mergina kaip aš leidžiasi vedama koridoriais apsivijusi tavo ranką, kiškeli. Pažiūrėk, kas antras praeinantis šmikis tau akivaizdžiai pavydi.
- Ne, jie tik stebisi, ką tokia gražuolė kaip tu veikia su tokiu kaip aš, - nepatenkintas sumurmėjo Gintaras, kuris apskritai nemėgo būti dėmesio centre.
- Mmm? - murktelėjo Austėja. - Tu manai, jog aš gražuolė? Kaip miela.
Gintaras nuraudo, bandydamas nekreipti dėmesio į svetimus žvilgsnius. Iki valgyklos liko vos pora posūkių.
- Ką tu darysi suradęs... tą merginą? - paklausė jis.
- Zuikeli, tu dabar mano vaikinas, todėl tau turėtų labiau rūpėti, kad MAN nieko blogo nenutiktų, - lengvai pašiepiančiu tonu pamokė Austėja. - Nesijaudink, jokie stambūs konfliktai šiandien nenumatyti. Aš labai geros nuotaikos, patikėk.
Gintaras abejodamas pažvelgė jį laikančią liauną ranką. Jis nenorėjo patikėti nė vienu Austėjos žodžiu. Juolab vesti ją į vietą, kur neabejotinai kažkas įvyks. Tačiau nežinojo, kaip galėtų perkalbėti merginą, išnaudojančią jį lyg kokį žaislą.
- Ee... jei iš tiesų nepridarysi nemalonumų, aš... galėčiau tave pavaišinti kuo nors, ką labiausiai mėgsti... - pasiūlė jis.
- Kas aš tau, blyn, trijų metų vaikas? - prunkštelėjo Austėja.
- Pamaniau, suveiks, - murmtelėjo Gintaras, prisiminęs savo gerokai jaunesnę pusseserę, kuri buvo hiperaktyvus visos giminės košmaras.
- Patikėk, tu subankrutuosi, jei aš tavo sąskaita imsiu vaišintis tuo, ką labiausiai mėgstu, - nusijuokė Austėja. - Bet pasiūlymas nėra blogas. Gal kada nors ir susigundysiu.
Ūmai ji paleido Gintaro ranką ir pralenkė vaikiną, pastebėjusi iš už posūkio išnyrantį itin aukštą siluetą. Širdis ėmė daužytis kur kas greičiau.

<<>>

Jurga sulėtino žingsnį, atpažinusi besiartinančią baltapūkę.
„Tik ne ji, “ - atsiduso mintyse, jausdama atslenkantį nuovargį. - „Tik ne dabar, kai visi kaulai skauda! Kodėl visos kvailos bei užsispyrusios blondinės užgriūva būtent pirmadieniais? “
- Ei, - pamojavo Austėja, apdovanodama lengva šypsena.
Jurga sustojo. Kryptelėjo galvą į šoną, nenuleisdama nuo baltapūkės budraus žvilgsnio.
- Atrodo, - pravėrė burną Raselė, kuri nepraleisdavo progos pasivaikščioti į valgyklą kartu, - šį kartą ji tavęs ieško...
- Ne akla, - atsiduso Jurga. - Eik į klasę, tuoj bus pamoka.
- Juokauji?
- Ne. Liko dvi minutės.
- Aš ne apie pamoką, o apie ją! - parodė Raselė.
- O tu nori mane ginti?
- Kodėl judvi kalbatės taip, tarsi aš būčiau visiškas blogis? - susikišo rankas į kišenes Austėja. - Atsipalaiduokite, ne muštis atėjau. Bent jau ne dabar.
- Sakyk ko reikia, - dar kartą atsiduso Jurga. - Neturiu tiek laiko, kiek tu.
- Tereikia praleisti vieną pamoką ir turėsime visą valandą, - mirktelėjo Austėja. - Man reikia su tavimi pasikalbėti. Akis į akį.
- Neturiu su tavimi jokių reikalų, - trūktelėjo pečiais ilgšė.
- Gal ir ne, bet turėjai reikalų su mano broliu, - žengė dar arčiau baltapūkė. - Pati žinai – stambus, kvailas, su geltonu diržu. Nokautuotas vienu smūgiu. Ir tą padarei tu, o ne tas besivaipantis idiotas, stovintis tau už nugaros. Žinai, visą savaitę tavęs ieškojau.

Jurga grįžtelėjo atgal, išties pajutusi kažkieno buvimą. Andrius įdėmiai stebėjo sceną, pamiršęs nutaisyti savo firminę kvailą veido išraišką – jis pakankamai puikiai prisiminė, ką blondinė bandė jam padaryti klube. Šalia jo susirūpinusi glaustėsi Deimantė, nepatikliai stebėdama Austėją. Abu jie, kaip ir Jurga, traukė iš valgyklos.

- Ką tu čia darai? - paklausė Andrius Austėjos.
- Ataušk, ne tavęs lankyti atėjau, - kaipmat paniuro ši. - Su tavimi aš kitą kartą pasikalbėsiu, šįsyk man tik Jurgos reikia.
- Tuomet palauk bibliotekoje, kol pamoka pasibaigs. Čia yra ir besimokančių, ne taip kaip tavo mokykloje.
- Ei, triušeli, - pakėlė balsą Austėja. - Mergaičių pokalbis. Kol neužsiauginsi kasų ir papų, laikykis atstumo!..
- Gerai, judu, užsikiškit, - įsiterpė Jurga, kilstelėdama rankas bei užmerkdama akis. Po sekundės dėbtelėjo į Austėją. - Aš pasikalbėsiu su tavim, jei tau labai reikia. Bet pirma eime kur nors kitur.
- Žavu, - nusišypsojo blondinė.
- Jos žodyne nėra tokio dalyko kaip normalus dialogas... - sumurmėjo Andrius, tačiau jį išgirdo tik besiglaustanti Deimantė.

<<>>

Jurga palypėjo laiptais iki pirmos aikštelės  ir stabtelėjo prie lango, klausydamasi artėjančių lengvų žingsnių. Atsisukusi trumpai nužvelgė merginą, judviejų žvilgsniai susitiko.
- Kalbėk, klausau.
Austėja vos vos šyptelėjo, išvydusi pažįstamą laikyseną. Prieš ją stovėjo ne žalia naujokė, kokių prisižiūrėjo pakankamai kikbokso treniruotėse. Ilgšė atrodė pasitikinti savimi ir visiškai atsipalaidavusi, puikiai žinanti savo galimybes. Tik pilkos akys atrodė pavargusios, gal net šiek tiek liūdnos.
- Tu patiesei mano brolį, - pratarė Austėja.
- Taip. Ir kas?
- Dabar aš noriu, kad tu susikautum su manimi.
- Ne, - atmetė Jurga abejingai, jausdamasi lyg pigiame seriale.
- Turėjai pirmiau paklausti „kodėl“, - paaiškino Austėja.
- Man neįdomu, kodėl. Tai, kad patiesiau tavo brolį, dar nereiškia, jog privalau patiesti ir visą jo plačią giminę.
- O tu ar sugebėtum? - iššaukiančia kilstelėjo smakrą blondinė.
Jurga trumpai stebėjo ją, neketindama pasiduoti vaikiškai provokacijai.
- Nemanau. Tu stipresnė už mane.
Austėja nustebo, išgirdusi tokią netikėtą išpažintį.
- Ką?.. Ei, kas tau yra? Klube suraitai mane per sekundės dalį, o dabar – silpnesnė? Tu net neatrodai silpnesnė!
- Pasisekė, nes puoliau iš pasalų.
Šaižus skambutis trumpam nutraukė kaistantį dialogą. Austėja pasitrynė pirštais kaktą, bandydama sugalvoti tinkamesnį priėjimą prie šios keistuolės.
- Gerai, iš naujo. Nežinau, kas tau yra, bet nesuprask klaidingai – aš nepykstu dėl to, kad tu patiesei mano brolį. Gal ir pasikarščiavau iš pradžių, bet dabar aš rami, matai?
- Tebūnie, - trūktelėjo pečiais Jurga.
- Tarkime, jog man paprasčiausiai smalsu, ką tu sugebi.
- Arba kitaip – kuri iš mudviejų stipresnė. Tu vėl grįžai į pradžią ir aš pasikartosiu – tu stipresnė. Pasiduodu iš anksto. Viso gero.
Austėja įrėmė ranką į sieną, užtverdama Jurgai kelią.
- Jei elgsies kaip tas besivaipantis idiotas, mudvi toli tikrai nenueisime, - pratarė blondinė. - Kodėl tau tiesiog nepabandžius paprastesnio būdo? Vienas mažas turnyras. Ką manai?
- Žinai, kas negerai su tavo „mažais turnyrais“? - Jurga palinko šiek tiek arčiau, kad nereikėtų kelti balso. - Vos tik įveiki vieną, kaipmat iš krūmų iššoka antras, reikalaudamas susikauti ir su juo. Patiesi antrą – ateina trečias su visa gauja, ketindamas atkeršyti, už pirmus du. Ir taip be galo. Tarkime, jog tokie iššūkiai ilgainiui ima labai varginti.  Nemėgstu, kai mane vargina visokie nesusipratėliai.
Abi nemirksėdamos kelias sekundes rungtyniavo akimis. Austėja bandė aprėpti pasiūlytą mintį.
- Mažas turnyras, - tęsė Jurga. - O kas po to? Ateis tavo mama, ketindama išsiaiškinti su manimi? Tavo tėvas? Kas?
- Palauk! - kilstelėjo delną blondinė. - Gerai... Regis, mudvi truputį nesusikalbėjome.
- Žinau, - linktelėjo Jurga. - Tau norisi kautis, nes tu taip linksminiesi. Nes tavo draugai taip linksminasi. Man kovų menai reikalingi tik vienam dalykui – kad galėčiau apginti savo artimuosius ir save. Jei imčiau linksmintis kaip tu, tėvas uždraustų kelti koją į sporto salę. O motina tikriausiai užrakintų kambaryje mažiausiai savaitei...
- Palauk palauk... - sumojavo abiem rankomis Austėja. - Kaip jau sakiau, mudvi truputį nesusikalbėjome! Leisk šį bei tą patikslinti, gerai?
- Man pamoka prasidėjo.
- Po velniais, gal gali pagaliau pamiršti tą vieną menką pamoką?! - neišlaikė blondinė.

Laiptų aikštelėje sukaukšėjus batelių kulnams, abi grįžtelėjo atgal, įsistebeilydamos į besileidžiančią žemyn Musę.
Direktoriaus pavaduotojos akys susiaurėjo - ji kaipmat pažino vieną iš merginų.
- Skambutis ką tik skambėjo, - pratarė griežtai. - Ką judvi čia veikiate?
- Kas ji, vietinė policija? - paklausė Austėja Jurgos.
Musė žioptelėjo iš pasipiktinimo, Jurga neramiai pasimuistė.
- Direktoriaus pavaduotoja, - sumurmėjo.
- Rimtai? - Austėja šįkart nudelbė Musę kur kas įdėmiau, susikišusi rankas į kišenes. - Po galais, mano namų tarnaitė padoriau rengiasi...
- Gerai, judvi! - blykstelėjo raudoniu Musė. - Abi į mano kabinetą! Dabar!
- Sorry, panelyte, aš ne iš šios mokyklos, - pamojavo Austėja, apdovanodama pavaduotoją trumpa, žavia šypsena. - Ir man laikas keliauti. Ak, tiesa - čia tau dovanėlė nuo manęs. Mudvi pratęsime kitą kartą! Galbūt ne tokioje triukšmingoje vietoje.
Blondinė ištraukė iš kišenės nedidelę kortelę ir įkišo Jurgai į delną.
- Mano telefonas. Paskambink, kai norėsi pasikalbėti.
Jurga prasižiojo tarti, kad tokių norų jai tikrai nekils, tačiau Austėja jau
leidosi laiptais, patyliukais grieždama dantimis.

Musės ji nebijojo, tačiau žinojo, kad rimto konflikto atveju aidai atkeliautų ir iki jos mokyklos. Pernelyg didelis galvos skausmas, tad verčiau nesipainioti vietinei valdžiai po kojomis. Bliamba, kaip ne laiku!

Direktoriaus pavaduotoja pasipiktinusi sekė tolstančią Austėją akimis, tada dėbtelėjo į tebelūkuriuojančią vietoje juodaplaukę.
- Gerai, Jurga, sek paskui mane! Manau, mudvi turime apie ką pasikalbėti!
„Ji įsidėmėjo mano vardą“ - atsiduso mintyse mergina. - „Blogas ženklas. “

<<>>

Raštinėje, įspraustas tarp spausdintuvo ir fakso, įnirtingai burbuliavo kavos aparatas, spjaudydamas retus garų debesėlius. Musė įdėmiai sekė procesą, barbendama pirštais į stalą.
Raštininkė dirsčiojo per monitoriaus viršų tai į pavaduotoją, tai į aukštą juodaplaukę merginą, kantriai stovinčią prie durų, kuri žvelgė pavargusiomis akimis į tuštumą priešais save, laukdama būsimo pokalbio.
Musės pamokslai raštininkės visai nedomino. Tiesą sakant, pusės jų ji net nesuprasdavo. Liko tik viena dilema – ar toliau žaisti „Kyodai Mahjongg“, ar visgi sugrįžti prie tų kelių dokumentų, kuriuos reikėjo užbaigti iki darbo pabaigos?

- Ar žinai, kodėl tave čia atsivedžiau? - grįžtelėjo į Jurgą Musė.
„Taip, bet tu vis tiek savaip viską išaiškinsi“ - pagalvojo mergina.
- Ne.
- Pastebiu tave jau ne pirmą kartą, koridoriuose netvarką keliančią, - pareiškė pavaduotoja. Jurga nežymiai kilstelėjo antakius, bandydama susigaudyti.
- Iš pradžių tas nelemtas incidentas sporto salėje. Tada pastebiu tave koridoriuje, besikabinėjančią prie žemesniųjų klasių moksleivių. O dabar dar visokie pašaliečiai gimnazijos koridoriuose su tavimi šlaistosi. Pamokos metu! Ar ji iš tavo buvusios mokyklos?
- Ne, - vėl panaudojo trumpiausią kelią Jurga. Maždaug nujautė, kad jei pradės teisintis, vis tiek turės išgirsti svetimą nuomonę, kuri vargu ar sutrumpės. - Aš jos beveik nepažįstu.
- Parodyk, - ištiesė ranką Musė.
- Ką?..
- Ji tau kortelę davė. Parodyk.
Jurga nenoriai ištiesė popieriaus gabalėlį. Pavaduotoja suraukė antakius, išvydusi stilingai apipavidalintą vizitinę kortelę. Deja, be vardo, telefono numerio ir elektroninio pašto adreso joje nebuvo jokių kitų nuorodų. Tai nebuvo darbinė vizitinė kortelė. Labiau asmeninė.
- Audre, patikrink mokinių archyve Austėją Grimaitę.
Raštininkė iškišo pusę veido virš monitoriaus, vėl pasislėpė ir sutarškino klavišais.
- Nėr pas mus tokios.
- Mhm... Bet šitą pavardę aš tikrai girdėjau. Grimas, Grimas...
- A, su tokia mes gi Viktorą turime, - net netikrinusi atsiliepė raštininkė. - Tą karatistą, kurį į ligoninę paguldė. Kuris čia su karate apranga visą laiką bėgioja.
- Kimono, - pataisė Jurga beveik automatiškai ir kaipmat pasigailėjo.
Abi moterys sužiuro į ją.
- Ką? - paklausė Musė.
- Ta apranga vadinama kimono, - nenoriai paaiškino Jurga, mintyse keikdama savo ilgą liežuvį.
- Gerai, bet mane labiau domina, kodėl Viktoro sesuo vaikšto mūsų gimnazijos koridoriais, - urgztelėjo Musė. - Ji juk Viktoro sesuo, ar ne?
Jurga trūktelėjo pečiais.
- Gal.
Abi moterys susižvalgė tarpusavyje.
- Ir kaip man kalbėtis su jais, kai jie va šitaip kiekvieną kartą – stovi, mykia po vieną žodį ir galiausiai ima kalbėtis apie kosmosą arba kimono? - Musė nukėlė užpakalį nuo stalo ir siektelėjo kavos puodelio. Atsainiai įmetusi porą gabalėlių cukraus nugėrė keletą gurkšnių ir suraukė nosį.
- Keistas prieskonis jaučiasi... - sumurmėjo nepatenkinta. - Ar direktorius vėl pats kavą virė, Audre?
- Aha, prieš pusvalandį.
- Ir filtro neišvalė. Jį irgi kaip mažą mokyk, kol teisingai padaro. Aš rimtai išsireikalausiu prietaiso su automatiniu praplovimu, nusibodo man tokie siurprizai. Perku geriausią kavą, kad kažkoks šūdinas prietaisas už pusantro tūkstančio man išvirtų du miniatiūrinius puodelius... ko? Paplavų? Paprastame puode už dvidešimt litų gali kelis litrus iš karto pagaminti, kokios tik nori kokybės. Bet žinoma, kas norės ofise gauti kavos iš PUODO? Kažkoks siaubingai neteisingas paradoksas...

Jurga žvilgtelėjo į lubas, nustebinta netikėto monologo.
- Girdėjau, senojoje mokykloje turėjai rimtų bėdų. - siektelėjo antro puodelio Musė, galop prisiminusi, apie ką ji turėtų kalbėti. - Kažkas susiję su teisėsauga, ar ne?
- Buvo vienas nemalonus įvykis, - ramiai linktelėjo Jurga.
- Tikrai? Mūsų gimnazijoje panašius perkėlimus, kaip tavo, paprastai tikrina. Kaip čia yra, kad tave, tokią problematišką, įleido čionai?

Jurga siektelėjo rankove kaktos, jausdama vis labiau kylantį karštį. Vėl viskas iš naujo – ji dėmesio centre, kad ir kiek besistengtų likti nuošalyje.
Senojoje mokykloje policija įsikišo tada, kai du alkoholio paveikti paaugliai ėmė koridoriuje švaistytis peiliais, sužalodami kelis niekuo dėtus vaikus. Policija buvo iškviesta, tačiau kol automobiliai kaukė miesto gatvėmis, siautėjimas koridoriuje tebevyko ir kas žino, kuo viskas būtų užsibaigę, jeigu ji nebūtų pasukusi tuo keliu iš bibliotekos?
Gyvenimas per keturias sekundes apsivertė aukštyn kojomis – tiek laiko prireikė abu alkoholio gerbėjus pasiųsti į sapnų karalystę. Iš ryto ji buvo niekas, popiet – mokyklos garsenybė be kruopelės ramybės. Administracija apie nemalonų įvykį nusprendė patylėti ir neteršti mokymo įstaigos vardo. Laikraščiai užsiminė apie incidentą labai glaustai. Taip ir liko visų atmintyje keista žodžių kombinacija – „Jurga – teisėsauga - incidentas“. Galvok ką nori.

- Patikėkit, aš visai ne problematiška... - atsiduso Jurga, nujausdama, jog Musė vargu ar patikės, kad ir ką besakytų.
Tačiau pavaduotoja ūmai padėjo puodelį ant stalo ir žengė artyn, sugriebdama už rankos. Staigiu judesiu atsmaukė rankovę ir aiktelėjo:
- Dievulėliau, čia dabar kas?! Ei, Audre, ateik pažiūrėk!

„Blyn, “ - tepagalvojo Jurga.

Buvo primiršusi apie savo mėlynes ir besivalydama kaktą netyčia atsmaukė rankovę, atidengdama melsvai gelsvą dėmę. Ir to užteko.

Musė čiuptelėjo už riešo, bandydama patraukti rankovę dar toliau. Jurga sušnypštė iš skausmo.
- Man viskas gerai, tikrai...
- Nė velnio! Tavo visa ranka... - pavaduotoja siektelėjo apykaklės ir timptelėjo elastingą medžiagą, atidengdama kur kas daugiau. - ... Jėzau Kristau, ir čia! Nusivilk!
- Atsiprašau? - išraudo mergina.
- Nusivilk marškinėlius!
- Bet... - Jurga išsigandusi apsidairė po erdvų kabinetą, iš kurio vedė net trys išėjimai.
- Dabar pamoka vyksta, niekas čionai neįeis. Greičiau!
- Bet aš tikrai ne...
- Uch, dėl Dievo! - Musė nutvėrė merginą už rankos ir pravėrė duris,  įstumdama ją į tuščią direktoriaus kabinetą. Spragtelėjo užraktą.
- Štai, dabar niekas neįeis. Nusivilk!
Plūsdamasi mintyse, Jurga pakluso. Nutraukė marškinėlius per galvą ir prikando lūpą, nujausdama, ką apie ją dabar pagalvos.

Musė nevalingai klestelėjo į fotelį svečiams, negalėdama patikėti savo akimis. Pirmą kartą per savo trumpą karjerą regėjo tokį margą moters kūną ir vaizdas jai kėlė nepaaiškinamą siaubą.
- Jau galiu apsivilkti? - kramtė lūpą Jurga.
- Kas tai padarė? - prakošė Musė pro sukąstus dantis.
- Nenorėčiau to sakyti. Tai labai asmeniška...
- Nė velnio tai neasmeniška! - pratrūko pavaduotoja. - Tu mokaisi šioje gimnazijoje! Tu ją praktiškai atstovauji! Ir jei tu vaikštai šiais koridoriais visa sudaužyta, tau jau tampa mūsų... mano reikalu! Po velniais, čia visas kriminalinis įvykis!
Jurga ėmė rengtis, stengdamasi sugalvoti kokią nors protingą išeitį.
Blogiausia buvo tai, kad Musė netikėtai pasijuto labai rūpestinga perekšle, ketinančia apginti kiekvieną savo viščiuką nuo visų įsivaizduojamų priešų.
Instinktas pagirtinas, bet visai ne vietoje.
- Aš tikrai nenorėčiau kalbėti apie tai, - sumurmėjo Jurga. -  Pasistengsiu praleisti kelias fizinio lavinimo pamokas, kol viskas sugis. Nieko baisaus, tikrai. Ne pirmas kar...

Velnias! Prakeiktas liežuvis!

- Ne pirmas kartas – tai norėjai pasakyti? - pagaliau atgavo jėgas Musė, kildama nuo fotelio. - Tau nereikia bijoti, Jurga. Mes galime iškviesti policiją ir labai greitai sutvarkyti viską, tau tereikia parodyti, KAS tai padarė!

Aha, iškviesti policiją ir papasakoti, kaip motina ją po ringą pakočiojo...
Jurga pasitrynė smilkinius.
Ką daryt?
Na gerai – galėtų paskambinti policijos komisarui, kuris pažįsta tiek ją, tiek jos motiną. Tačiau net policija turės kažką papasakoti Musei, kuri dabar mato tikriausią kriminalą prieš savo akis.

Galėtų nieko nepasakoti ir palikti viską Musės vaizduotei. Tačiau ši greičiausiai imsis asmeninės iniciatyvos ir iškvies vaikų teisių apsaugos darbuotojus. Kaip pašaliniams reiktų paaiškinti tokius neįprastus motinos ir dukros santykius?

O gal papasakoti visą tiesą?
Pala, o kokia ta tiesa? Mudvi su motina kelissyk per mėnesį truputį susimušam. Šįsyk padauginom.
Velniava – vėl tiesus kelias į vaikų teisių inspekciją...

- Viskas gerai, - pavaduotoja švelniai palietė Jurgos ranką, regėdama jos susirūpinusį žvilgsnį. - Tau nereikia nieko bijoti, viskas bus gerai, patikėk. Tavęs daugiau niekas nepalies...
- Tiek to, - atsiduso mergina, - aš viską papasakosiu, bet norėčiau tai padaryti prie savo motinos, po pamokų. Jūs... emm... galėtumėt užsukti į mano namus?
- Aš galiu tave parvežti namo! - uoliai pasisiūlė Musė. - Nors ir tuojau pat!
- Aa... ne, mano mama dirba ligoninėje iki ketvirtos valandos, - šiek tiek lengviau atsiduso Jurga. - Ir aš turiu literatūros atsiskaitymą...
- Tuomet iš karto po pamokų! - Musės akys žibėjo tikra teisybės gynėjos ugnimi. - Ir nieko nebijok, Jurga! Mudvi būtinai viską sutvarkysime!
- A... jo, būtinai...

<<>>

Ji išbuvo raštinėje iki pat skambučio, stengdamasi susilaikyti nuo bet kokių netinkamų komentarų, kurie galėjo dar labiau  įaudrinti lakią Musės vaizduotę. Pasirodo, pavaduotojos vardas buvo Rita ir ji turėjo du pomėgius – kavą bei fotografiją. Ji buvo netekėjusi, gyveno su tėvais, laikė namie margą buldogą, kurį vakarais vesdavo pasivaikščioti į miesto parką ir šiuo metu susitikinėjo su jaunu vyruku iš miesto savivaldybės.
Šiuos dalykus Jurga sužinojo Ritai žūtbūt besistengiant palaikyti pokalbį, pralaužti merginos „nevilties bei tylos sieną“. Tiesa, Jurgai buvo palankiau kalbėtis apie buldogą, nei apie savo mėlynes, todėl „siena“ liko tokia pat tvirta ir nepajudinama.

Į klasę sugrįžo tebejausdama stiprų kavos prieskonį ant liežuvio galo. Musė savo darbą išmanė ir gėrimą virė atominį – net gyslos smilkiniuose iššoko nuo pirmo gurkšnio.
Jurga papurtė galvą prisiminusi ir susmuko į savo suolą.
- Na ir pirmadienis, - sumurmėjo dirstelėdama į Raselę viena akimi. - Nors turbūt reiktų sakyti – na ir gimnazija! Kas pagalvotų, jog direko pavaduotoja Rita savo šunį vadina Paleontologu. Nes tipo kaulus kasa – aha, kuris šuo nekasa?  Šūdas, kaip nuo jos kavos galvą skauda...
- Em... Jurga, - atsargiai pratarė Raselė. - Tu su Muse visą pamoką praleidai?
- Panašiai, - murmtelėjo ši, paliesdama kakta vėsų suolo paviršių.
- Kietai. Jinai ir Musę padarė, - iškvėpė kitas balsas ir Jurga kaipmat atsibudo.

Tik dabar susivokė, kad klasėje mirtinai tylu – buvo pernelyg pripratusi prie tylos raštinėje. Ji pakėlė galvą ir nužvelgė bendraklasius, sutartinai spoksančius į ją. Ūmai pasijuto kaip senais blogais laikais – pačiame pasaulio dėmesio centre, kur jaukumo ir asmeninės erdvės praktiškai nerasta.
- Kas čia vyksta? - paklausė.
Raselė tyliai krenkštelėjo ir sutelkė dėmesį į savo telefoną, aiškiai vengdama akių kontakto.  Jurga atsistojo, bandydama geriau suprasti padėtį. Dirstelėjo į savo rūbus – šie atrodė kaip visada. Ir ne – neapsivilko jų atvirkščiai. Lyg ir ne.
- Na gerai, kas nors man pasakysit? Visai nejuokinga, žinot.
Pirmame suole sėdinti Laura nusuko akis ir ėmė žaisti rašikliu. Jos ausys ėmė stipriai rausti.
Jurga primerkė akis, apsisprendusi griebti silpniausią grandį. Žengė prie merginos ir palinko virš suolo, įremdama į stalviršį abu delnus.
- Ei, Laura. Malonėsi su manimi kalbėti?
Ši dar labiau išraudo, stengdamasi žiūrėti tik į rašiklį rankoje.
- Rimtai, tu mane jau gąsdini. Laura?..
Vos tik Jurgos ranka palytėjo šios petį, mergina stryktelėjo iš vietos it įgelta, giliai įkvėpdama.
- Aš... aš nieko nežinau, t... tikrai! M... man... man  į tualetą reikia!
Ir iškurnėjo pro duris neatsisukdama.

<<>>

Austėja kaitinosi prieš saulutę gimnazijos alėjoje, patogiai įsitaisiusi ant suolelio. Nutarusi, jog Jurga užtruks gana ilgai, ji suspėjo nubėgti iki kioskelio ir nusipirkti didelį kebabą pietums, kurį dabar dorojo su pasitenkinimu, nekreipdama dėmesio į praeivius.
Gimnazijos paradinį įėjimą matė puikiai ir tikėjosi nutverti savo auką beišeinančią namo. Galų gale, judviejų pokalbis taip ir nebuvo baigtas.

Suzvimbus vibroskambučiui, ji atsargiai perkėlė kebabą į kairę ranką, dešine sužvejojo telefoną iš kišenės ir brūkštelėjo pirštu ekraną. Nepažįstamas numeris...
- Alio?
- Tu nori mirti? - padvelkė iš telefono arkties speigas. - Ta prasme, rimtai mirti, ne juokais. Galėčiau tave netgi palaidoti kur nors Labanoro vidury.
- Kas čia kalba? - nepažino Austėja. - Jurga?..
- Aha, ta pati. Po tavo nevykusio lesbietiško spektaklio turėjau vargo, kol įtikinau visus, jog nesu tavo meilužė. Bet net ir dabar viena mano klasiokė linkusi nualpti, vos ją paliečiu. Trumpai ir aiškiai – gal liausies kelti man problemas? Aš ir be tavęs jų turiu sočiai!
- Emmm... aa... Velnias, aš net nepagalvojau, kad šitaip išeis... Ką rimtai? Alpsta nuo prisilietimo? - nusikvatojo Austėja.
- Dar kvailai pakikenk ir aš tikrai padarysiu kažką gero, kad tau būtų blogai! Čiau.
- Palauk! - kvyktelėjo Austėja, bet ryšys jau buvo nutrūkęs. - Bliamba...
Ji surankiojo ant pilvo išbarstytą kebabo turinį ir sukrovė atgal į paplotį. Tada surado paskutinį gautą numerį telefone.
- Ei, mudvi nebaigėme kalbėtis! - pasakė vos išgirdusi Jurgos balsą. - Aš laukiu lauke, ant suolelio. Kada eini namo?
Ausį pasiekė sunkus atodūsis.
- Direktoriaus pavaduotoja nori labai rimtai pasikalbėti su mano motina, todėl ji ketina mane parvežti su savo auto. Kad nepabėgčiau.
- Oi bliamba... Taip rimtai? Ar ir čia mano kaltė?
- O kaip tau atrodo, blondine? Tu tikra pirmadienio nelaimė.
- Amm... Gerai, tada mudvi galime pasikalbėti telefonu dabar pat, - pasiūlė Austėja.
- Su tavimi muštis nesiruošiu. Jau sakiau, kodėl. Noriu ramiai užbaigti šią mokyklą, todėl pasirink kitą taikinį. Ir be to, dabar aš ne per geriausios nuomonės apie tave.
- Ne ne, palauk, mudvi tada tikrai nesusikalbėjome, - skubiai pasakė Austėja. - Aš noriu su tavimi kautis visiškai sąžiningoje dvikovoje. Jokių keršto akcijų, jokių netikėtų iššūkių PO TO, girdi? Tik viena dvikova, sporto sumetimais. Dėl Dievo, jei nori, gali pati pasirinkti vietą ir taisykles, man tas pats!
Tyla.
- Jurga?..
- Girdėjau, - atsiliepė ši. - Sporto sumetimais... Tu supranti, kad tavo koja sužalota?
- A... taip, aš ir neketinau kautis su tavimi šiandien, ar rytoj, - sutriko Austėja. - Kaip tu sužinojai apie koją? Šiandien nešlubavau.
- Šeštas pojūtis, - sumelavo Jurga. - Aš irgi sudaužyta po vakar dienos  kautynių su motina, todėl man reikės mažiausiai savaitės. Pagalvosiu apie tavo pasiūlymą.
- Savaitė? Gerai, tinka. Čia tavo telefono numeris?
- Mano, - vėl atsiduso Jurga. - Ir būk maloni, nekelk man bereikalingų rūpesčių. Paskambink po savaitės, jei dar turėsi noro.
- Ei, palauk, - šūktelėjo Austėja. - Sakei, koveisi su savo motina. Kas ji tokia?
- Trissyk Europos MMA* čempionė. Tu nenorėtum su ja prasidėti. Čiau.

Austėja kelias sekundes spoksojo į gęstantį telefono ekraną, tada priglaudė jį prie krūtinės ir atsikando kebabo, stebėdama plaukiančius baltus debesis. Nusišypsojo.
Savaitė...



* MMA – Mixed Martial Arts.