jaunamartė

kam purenu savo dirvą
tavo pirštai
čia niekad
šaknų nesuleis
***
jaunamartė
iki juodumo šventa
nė vienos tavo dėmelės neįmatyt
sugulus šalia
tu aklas many
aš tau akla
ateik
at
  gulk manin
juk jau visai supanašėjom –
išsibarstęs
grumsteliais
  sunkio
kiekvieno draugo
širdy
po sėklą mirties
palikai