Monarchijos viešpatavimo laikais, kai šalis valdė karaliai...
Kai princai prieš tapdami karaliais užjūrio mokytojų nuo mažumės buvo mokinami svetimų kraštų kalbų, auklėjami mandagaus elgesio manierų, kai tiesa karaliaus pilies dvare alsavo iš molinių ąsočių šaltinio vandeniu, o melas sklido iš kilmingų damų iškirpčių...
Pirmąkart tuo metu vienos šalies karaliui pasiūlė viziriai (šiuolaikiškai vadintųsi patarėjais) iki tol negirdėtą naujovę: jo valdomo krašto žmonėms leisti pasakyti savo nuomonę jiems rūpimais krašto klausimais balsuojant už arba prieš, įtikinėjo, kad, prieš išleidžiant karaliui įsakus, taip atsiklausus savo krašto gyventojų nuomonės bus išvengta nepritarimo karaliaus priimamiems sprendimams. Žmonės jaus, kad jų nuomonė svarbi jų karaliui, balsuos gausiai ir paklusniai. Taip žmonės kažkada taps atsakingi už savo krašto ateitį labiau nei karalius...
Apžvelgdamas pro langą karalystę už pilies sienų, išklausęs vizirių, karalius, paskendusiu apmąstymuose žvilgsniu, pasiteiravo ar teisingai jis būsią supratęs to jam brukamo balsavimo privalumus, paklausęs vizirių ar teisinga tokia jo minčių seka:
- Jei kvailumo pilnų žmonių, apie save nuolat garsiai besigiriančių, dažniau gyvenime pasitaiko sutikti nei protingai patylinčių, tai atsiklausus visų, man reikės vėliau priimti tokį sprendimą už kurį pasisakys mažuma, taip?