KVU*: Kai tyloje perkūni griaudžia (VII

    Pėsčiomis, net pasiramstant lazdele, nesunku buvo nueiti ilgesnį kelią, negu per tą laiką važiuojant radijo karieta. Atrodė, ir vežėjo nereikia. Ygaga buvo pats sau ir žirgas, ir miesto gatvių šviesoforai. Jausdavo, kada reikia sustoti, kada sulėtinti ar pagreitinti kaukšėjimą kanopulėmis. Tai daryti jam buvo nelengva, nes norėjosi, pašiaušus karčius, skristi kaip vėjui. Tačiau jautė, kad tokios jo valandos dar bus. Dabar žingsniavo lėtai, protingai, nedūkdamas ir talkindamas į karietos palydėtuves atėjusiai publikai apžvelgi ją iki soties, kiek kieno širdis geidžia, o karietos ekipažui — kuo protingiau pasirodyti jai. Nereikėjo Ygagos stabdyti ir tuomet, kai prie kinkinio ėjo Irena Sėliukaitė.     
  — Ar žinai, Irena, jog labai tikėjau tave čia, karietos palydėtuvėse, pamatyti. Tau tikriausiai —  neįtikėtina, bet... labai.
  — Dar ko! Nemanau, kad esu blogesnė už kitas  moteris ir manęs mylėti negalėtum, — nusijuokė ji, skirdamasi sau kelią kaip per turgų: — Nagi, žmonės, praleiskite, gal bent dabar vežėjas pasakys, kad  myli.
  — Myliu, Irena, tikrai, kad myliu, — pašaukiau nuo  pasostės, smagiai stebėdamas, kaip jai leidžiama lengviau ateiti. Atrodė, kad publikai įdomu, kaip miela moteris atsisveikins su karietos vežėju. Bet atida jos atsirado pirmiausia todėl, kad tokioms  moterims komplimentų nereikia—  Irena graži, miela, šviesi ir patraukli, kad ir iš toliau ją matant. Deja, žinojau, kad apie meilę man nekalbės. Ir šit girdime:
  — Visa Lietuva (ir ne tik Lietuva), senosios mūsų  istorinės žemės savo gelmėse slepia tautos praeitį.
  — Girdi? — bakstelėjęs į pašonę, pašnabždėjo Tomas.
  — O tu — ne? Tu negirdi? — dar tylesniu kuždėsiu atsiliepiau į jo,  atrodytų, neprotingą, klausimą, bet žinojau, kodėl jis pašonę stuksena. Radijo karieta pakeliauti po tautos praeitį jį traukė dvasinis poreikis — tai smalsus, žingeidus vyras, bet kartu ir protingas: protas vertė būti atsargiam, neskubėti ir rankioti argumentus, kurie lemtų jo apsisprendimą „už“ ar „prieš“, lipti į karietą kelionei ar, mandagiai padėkojus už kvietimą, palinkėti laimingo kelio ir sėkmingo vilčių, panašių į sapnus, išsipildymo, o pačiam pasilikti prie įprastų aktoriaus darbų. Ramybės ne kažin kiek ir ten, bet toks darbas vis dėlto jau jam įprastas ir be rizikos: kvailai norėti geriau, kaip ir taip gera, kur eini – durys tomui Vaisietai atidarytos.
  Dabar jis iš Irenos pasakyto pirmo sakinio suvokė, kad tai nebus dyka kalba ar palinkėjimai, kaip įprasta juos kalbėti, pajautė, kad juos išgirsti verta, net jeigu ir priekurtis būtum. O  ji, Irena  taip, nepašaukdama ir ramiai:
  — Visur yra praėję mūsų protėviai, visur. Taip, tie patys, kurių dvasia šiandien sklinda tiktai biolaukais energija iš pilkapių ir piliakalnių. Tarytum ir stipresni nuo jų nulipę. Tačiau ir tuomet nedažnai pamąstome, kiek daug dar nežinomo, kiek mūsų praeityje  neatpažintų mūsų pačių, iš kur ir patys išaugę, išnokę ir norime, kad šią estafetę pratęstų mūsų palikuonys. Oi, daug ten dar nežinomų likimų, netgi  XX a. tragedijomis žymėtų. O kalbu apie protėvius, taigi kalbu beveik mus pačius, nepaisant kuriuose  amžiuose augino jie mus. — Irena giliai įkvėpė  oro, o iškvėpdama: — Kad ir kaip toli istorijoje būtume  vieni nuo kitų, bet dvasioje kaip šioje sausio 15 -oje, išridenusia karietą į Lietuvą, į tą mūsų laiką, kurioje  ji kitokia.
  Irena nutilo, bet atrodė, kad tokia tyla irgi kalba. Nežinau, kaip ši kalba atrodžiusi kitiems, tačiau, klausydamasis jos savyje, girdėjau:

Tyliu.
Nes jau žinau —
ir tyloje perkūnai griaudžia,
žaibai ugnim žegnoja
ir medžiai virsta audrose.
Išnyksta miestai, sodžiai, o mane
it pakaruoklį
pakabina ant šakos
Ir supa pradanginta Lietuva.

Neduoki tokio pragaro, dangau,
bet jei nebūti jis negali, jei yra,
tebūnie mano tyloje...

  O Irena Sėliukaitė:
  — Nepaprastai jautriai per šią žemę eiti reikia, įsiklausyti į kiekvieną krustelėjimą, prikelti tai, ką dar atmintis gali padaryti. Daugybė tokių vietų, kad  net nejaučiame, kad ant kapo stovime. Todėl į tokią  karietą kviesčiau sėsti tuos, kurie pasiryžę atvira širdimi priimti istoriją. Ir patys su atvira širdimi, be savo vertinimų, be pykčio, be  pagiežos, be išankstinio nusistatymo.
  — Girdi? — dabar jau aš bakstelėjau Tomo šoną. Žvilgtelėjo, bet neatsiliepė. O man parūpo, kad, neduokdie, nesutriktų Irenos kalbą įrašinėjantis magnetofonas. Jutau, kad įrašas jos bus reikalingas, kaip bažnyčių šventoriai, kur daug kartų stebėjau, kaip dažnas žmogus, prieš įeidamas į bažnyčią, persižegnoja čia,  jų šventoriuose.
  — Daug kentėta, bet ne tik. Visa ko čia daug: ir džiaugsmingų, ir gražių, įdomių faktų, su margaspalviais žmonių likimais, su šventėmis ir laidotuvėmis. Negalima jų vienašališkai vertinti . Todėl siūlyčiau į karietą eiti atvira širdimi, švaria širdimi. Ir su dideliu noru suprasti kiekvieną. Įsigilinti, tai reiškia atskleisti bene įdomiausią mūsų istorijos puslapį. Suprasti, kuo gyveno tie žmonės, dėl ko kentėjo ir ar mes esame tos jų kančios verti.
  Po Irenos kalbos publikos aplodismentų nebuvo. Jų nereikėjo, nes būtų trikdę tautos piliečius išgirsti save. Irena gi, girdėjusi už savo nugaros mudviejų  su Tomu kuždesį, pagrasė prieš akis pamojuodama pirštu:
  — Nu, nu, nu... Neužmirškite, ponai, kad kuštukai namus gadina. Nemanau, kad karietai jie galėtų padėti.
---------------------------------
*Karietos vežėjo užrašai