Misantropija

Neapykanta besiveržianti per mano protą, mintis ir širdį galiausiai sunaikina viską – dvasią ir kūną, materiją ir antimateriją. Niekas neberūpi, o tai kuo dar bandau rūpintis pamažu slysta į užmarštį. Gyvenu, nes taip liepė motina, kuri be jokio leidimo ar atsiklausimo atitempė i šį niekam tikusį egzistencijos lygį, sutrumpintai vadinamą gyvenimu. Einu ir nežinau kodėl, nematau prasmės. Laimingas tasai, kuris nemąsto. Kodėl milijonai gyvių, pradedant nuo tarakonų ir baigiant gorilom, nesiekia nieko ir gyvena tam, kad gyventų. O štai man, žmogui, kažkas turėjo įdeti vidum mintis. Mintis- kurios amžinai siekia, kuria, nori, ir svarbiausia mąsto. Nekenčiu savo esybės, nes vien tik dėl jos turiu kęsti skausmą, patyčias, niekinimą, vienatvę ir visa kita, ką gali duoti gyvenimas. Nekenčiu aplinkinių, nekenčiu ir pats savęs. Sergu didžiausia misantropijos forma, kuri susimaišiusi su nihilistinėm apraiškom verčia vis labiau susimąstyti apie išsvajotąją mirtį. Kita, mistinė, sfera, kurion keliauja mirusieji, man atrodo kaip išganymas. Tai lyg nemokamas alkoholis alkoholikui, lyg didžiulis tortas smaližiui, lyg žydų minia “kalašnikovą” tirinčiam Hitleriui. Laukiu mirties ir trokštu peržengti gyvenimo pabaigos slenkstį. Gyvenimas palieka kartumą burnoj vien ištarus šį žodį. Pasaulyje dar būtų įmanoma gyventi, bet aplinkiniai žmonės jį daro nepakenčiamą. Aplinkinė zyzlių minia su savo religijomis, ideologijomis ir kitais svaiguliais vis ieško laimės gyvenime. Ieško to, ką galima pasiekti tik po mirties. Trokšta meilės ir garbės, nesuprasdami, jog gauna tik pažeminimą ir neapykantą. Nori gyventi, nors aplink mato vien tuštumą ir beprasmiškumą. Supratę, jog patys gyvenimą padarė šlykštų, užsimerkia ir dedasi, jog gyvena svajonėmis, o dėl nenusisekusių svajų kaltina aplinką arba pačių susikurtą stabą – Dievą. Materealizmas, nauda, gerovė- sudėtinės šiuolaikiško žmogaus širdies dalys. Nieko nebestebina skausmas. Kankinimas pasidarė modernizuotas malonumų atrakcionas. Sviedi akmenį mažiui į galvą, o kaip atlyginimą gauni ekstazę ir palaimą dėl pralieto kraujo. Štai jūsų išaukštinta, moralinio išsilavinimo apogėjų pasiekusi visuomenė! Visa tai paistalai. Buvome, esame ir būsime vien beždžionės. Žmonėmis vadinamės norėdami paslėpti evoliucijos klaidas. Užglaistyti mūsų netobulumus ir ydas. Juokiuosi iš jusų “žmonės”, ir viso labo linkiu suprasti, kad esate niekam tikę suskiai. Yra vienintelė išeitis pasikeisti. Ir ta išeitis yra savaiminis susinaikinimas. Tad vardan pasaulio gerovės- šaukiuosi APOKALIPSĖS!!!