KVU*: Dalijuosi į du (V

  Gerokai atsitraukiu nuo pripažinto ir, atrodytų, visuomenei priimtino įsitikinimo, kad, girdi, dviejų žirgų neapsėsi. (Čia nuo žodžio „sėdėti“, o ne —  „sėti“). Dabar abejoju: o kodėl — ne? Galbūt neapsėsiu taip, kaip reikėtų, kad nebūtų gėda, kad  norėtųsi, būnant tokiu, viešumai pasirodyti. Štai  atvejis, kai du žirgai. Vienas, tarkim, vardu Tada, o  kitas — Dabar. Vienas žvengdamas didžiuojasi karieta, o kitas, nukoręs galvą, žvalgosi po traukinio kupė, nesmagiai suvokdamas, kad ne jis veža, o jį veža.
  — Dalinkis, Pranuci, — girdžiu patarimą. — Girdi? Sakau: dalinkis. Kol kas bent į du. Į tą, kuris Tada, prieš dvidešimt metų karietoje ir tą, kuris Dabar traukinyje.
  — Supratau, bet ar pavyks?
  — Nemanyk, kad reikia kažką užmiršti. Senekos  taip pat nereikia, — girdžiu ir žinau, kad taip prašneko Balsas, tas pats Balsas, kurį pirmą kartą išgirdau prieš gaidgaidystę: kas buvo — buvo: karieta sugriuvo ir niekas jos ant ratų, seni, pastatyti nepadės. Bet ar reikia? Tačiau šis jo AR REIKIA, dabar nekėlė sopulio. Net abejoti neprireikė, kad nieko ypatingo neatsitiks, jeigu viena savęs dalimi sugrįšiu atgal į Tada, į karietą, kai jį dar nesudužusi, o kita  dalimi pasiliksiu traukinyje.

  ... Yra  pasaulyje dalykų
  Labai tikrų, bet daug  ir — ne.
   
  O ką pasakytų Seneka? Taigi, į mirtį išėjai, į savo paties mirtį, Pranuci, nes tai jo laiške „mielajam Liucilijui“ parašyta: [/i]ar galėtum nurodyti man tą, kuris suvoktų, jog miršta kasdien? Juk klystame laukdami ateityje mirties: didžioji jos dalis jau — praeityje, nes pabėgusį gyvenimo tarpsnį valdo mirtis. [/i] 
  Neigti Seneką niekuomet nesinori, nes man smagu suvokti, kad praktikoje jis mirties netapatina su išnykimu. Antraip, ir pats negalėtų būti, o yra. Ir man knieti jį pakviesti: ateik ir stebėk, kaip atrodanti ta  mano dalis, kurį, pasak tavęs, jau mirusį prieš dvidešimt ir daugiau metų. Ji ten su kinkinio vadžiomis ir vežėjo  botagu:
     
      Lyg atmintis apie jaunystę
      Galvoj girgždena karieta...
 
  Žinau, kad Tomui Vaisietai nepatinka karietos dainoje girdėti žodį „girgždena“. Neiškentęs, kad jo nuomonės nepaisau ir žodžio iš dainos nemetu, ėmė už rankos ir priekaištavo:
  — Kad ir nemažai gyvenimo matęs, bet patikėk, vežėjau, tokios galvos, kurioje girgždentų karieta, o ne, neregėjau.
  — Prašau, matyk ją dabar, — dosnus buvau Tomui. —  Tai vežėjo galva. Galiu žegnotis, kad joje tikrai girgždena. Ir niekas kitas, o tik ji, radijo karieta
  — Iš tikrųjų taip manai? — tiesmukai į akis pažvelgė Tomas ir nediduką laiką patylėjo. Paskui akys paniro į aukštybes, nežinia ką ten matydamos. Bet jautėsi, kad joms tuščia nebuvo ir ten: — Ką  gi, — pasakė jis, — jeigu „girgždena“, tai neturiu teisės nepatikėti. Dabar daug kam galvose, Pranuci, girgždena. Pažiūrėk, kiek žioplių susirinkę. Pusė Vilniaus. Na, tegu ne pusė, bet jo bažnyčiose nesutilptų . Taigi, ne - su – tilp – tų, —pamąstė skiemenuodamas ir galiausiai taip:
  — Kalbėk jiems bent panašiai kaip Leninas apie  revoliuciją ir ji būtinai įvyks. Bet dar labiau nesuprantama, kad matant prieš save gausią publiką, kalba savaime atsiranda. Leninas savaime įsikvėpia. Girdėjai gi: koks biesas  mane tempė kalbėti? Koks velnias gundė tarti prezidento Algirdo Brazausko pavardę? Koks nelabasis vertė klausit „ar tikite? “, jeigu ir aš pats abejoju.
  — Tu? Abejoji? Tomai, tu abejoji? Manai, kad  važiuojame į  niekur? Tu... 
  Bet Tomas kilstelėjo ranką, paprašydamas  netrukdyti jam užsiimti svarbesniu reikalu ir nuo pasostės palinko prie priėjusio žmogaus, kuris ne didžiausiuose kūno gabarituose, bet užtat gyvastingas, judantis, krutantis, sugebantis gyventi visur, nepaisant kur lemties jį mestelėtų, bet, žinoma, kartu su bažnyčia ir neatsakant jam kunigystės. Netrukus patyriau, kad jo vardas Aleksandras, o pavardė Burba.
  — Regiu, kažką norite pasakyti, — pasiteiravo  Tomas.
  — Taip, bet ne asmeniškai jums. Įpratęs gyventi visuomenės reikalais, tai va ir neiškenčiu. Girdžiu, kad abejojate, ar sugebės karieta nuvažioti atgal bet į keletą amžių. Tuo net vaikai nesuabejotų. O jūs? Ech! Tai juk visai menkas dalykas. Man, gerbiamasis, su Šliūpu tekę ne tokius  dalykus patirti. Gal girdėjote? Šliūpas. Jonas Šliūpas.
  — Esu aktorius. Neteko jo personos vaidinti, tačiau  mielai imčiausi bent scenoje pabūti tokiu žmogumi. Tebūnie jam gera dangaus karalystėje.
  — Dangaus karalystėje, sakai? Na gerai: te. Gal kada ir danguje bus. Dievas, kaip žinoma, gailestingas, bet dabar ne apie tai, — pakalbėjo Aleksandras, priėmęs  Tomo palinkėjimus, o sugavęs akimis mane, pasiteiravo ką aš žinau apie Joną Šliūpą.
  Gūžtelėjau pečiais.
— Tai kad – ne, pone. Vežėjas gi, vežėjas esu. Ar kas atsitiko, jeigu ne paslaptis?
  Pasirodė, kad Aleksandras greitas pyktelėti.
  — Girdi? — sužiuro į Tomą Vaisietą ir it skundėsi, esą, stengiasi, vargsta, rašo, kad žmonės žinotų, o ką girdi? — Girdžiu, kaip man vežėjas sako, kad tai gal paslaptis. Beje, kaip judu suvokiate kunigus? Galbūt kaip Šliūpas: visa kunigija jam — niekai. Na, ko tylite. Ko?
  — Bent jau tikra, kad ir kunigas žmogus, — iš gilumos karietos atsiliepė Julija Sinkis, įsitikinusi, kad susitinka Amerikos lietuvį. — Iš kur, pone? Amerika didelė, bet sutikus saviškį, nepažintas  neliksi. Gali pasislėpti kaip kunigas, bet kaip lietuvis, oi ne, pone, ne.
  — Argi panašu, kad slėpčiausi? Va kalbu apie Joną Šliūpą, kad tokia nepakanta  ir netolerancija kunigijai yra žymė silpno proto, kuri pritinka tik tamsiam fanatikui, o ne apsišvietusiam žmogui.
  — O ką? Ar jis irgi vežėjas? — susidomėjau, — Jeigu, pone, taip apie mane, pasakyčiau, kad kaip iš Dievo akies perskaityta..
  — Taip, taip. Matyt, ir Šliūpas kažkur minioje naršo, ieškodamas sielų. O kad šliūptarniai įsitaisė ir karietoje, jau abejoti netenka. Netenka, deja, — atsiduso  Aleksandras ir užkėlęs nelengvą  ranką ant peties: — Teks, vežėjau, pašventinti karietą. Teks. Neprotinga  būtų, jeigu į prapultį nugarmėtų. Juolab, kad ir jos daina man patinka. Kaip ten?

  Su pasaka  išauga vaikas
  Ir jo širdelėje  gražu,
  Kad žvaigždės nekrenta, o laikos
  Viršum naktelių  ir aušrų

  O dėl Senekos pasakysiu štai ką: aš irgi miręs. Visas. Bet kaip regite - girdite esu. Numirti nereiškia nebūti. Bet dabar ruoški karietą šventinimui. Su visu jo ekipažu. Tai aš, kunigas Aleksandras Burba, ir sakau, ir prašau, ir įsakau. Tau irgi nereiktų užsiiminėti dalyboms į mirusį ir  gyvą. Nebent dėl malonumo, kai filosofuoji.
------------
  *Karietos vežėjo užrašai