vėliau

O man patinka naktimis. Sėdėti. Tas laikas, kai visi po pažastimi pasikišę ramybę. Ilsisi. Patinka klausytis, kaip oras sako, Aš jau pavargęs, aš jau negaliu, aš iki rytojaus. Pailsėsiu. Nustoja ir ant sniegu kaustytos Vilniaus žemės. Atgula.
Aš tuojau irgi. Eisiu. Aš juk neypatingas. Visiškai. Mano rankos lygiai taip pat pavargsta. Būti. Menki keliai vis sunkiau ir lėčiau. Lenkiasi. Dūsta akys kiekvieną kartą dar. Prasimerkdamos.
Kiekvieną vakarą mėginti neklausyti ir ištempti nors kiek daugiau, nors kiek arčiau ribos. Svetimos. Nepažinta ji moja iš po daugybės šydų. Neperšviečiamų. Lyg ir kviečia, vilioja, nori, kad pagaliau nors kažkas jos paslaptis padalintų. Kitiems. Svajoju būti tuo stipruoliu. Pirmuoju. Visada atsiranda kas nors pirmas, kas nors padarantis anksčiau nei kiti, kas nors pirmas užuodęs rytą, pelėsį kambary, prakaituotas draugės pažastis, kurias dengia dovanoti marškinėliai. Raudoni.
Noriu tikėti, kad pavyks būti. Pirmuoju. Kad bandydamas juo tapti prasiskelsiu galvą kaip nors. Kitaip. Bet kiekvieną kartą jėgos išbėga, kūnas. Nurimsta. Visada atsitinka taip. Man. Aš bejėgis prieš gamtą, suraikiusią mūsų gyvenimus savomis taisyklėmis ir teapdovanojusią mus jėgų kiekiu. Senkančiu.
Ir jau šiandien jaučiu, kaip pasiima mano paskutiniuosius energijos dūžius rimstantis ir šąlantis. Oras. Per sienas siurbia mano gyvastį. Ribotą. Ima ir. Gula. Kartu su juo ir aš. Jau.
Aš ryt vėl. Pabandysiu. Aš ryt vėl turėsiu. Jėgų. Mėginsiu jas panaudoti. Tinkamai…