Dvaro klajūnas (2)

Neilgai teko laukti. Netrukus po jų pokalbio, vienos savaitės viduryje į dvarą gražiu arkliu atvažiavo nepažįstamas žmogus. Vyriškis buvo padoriai apsirengęs: blizgėjo auliniai batai, juodo bostono eilutės kelnės buvo po kantu, ant languotų išlygintų marškinių buvo parišta naktaiza. Žmogus buvo pasirėdęs lyg važiuotų į bažnyčią.
Pririšęs prie karties arklį, jis žengė priemenės link ir viduryje kiemo susitiko su Šelviu. Pro langą pamatęs nepažįstamą žmogų kieme, jis išėjo jo pasitikti ir pasisveikinimui  ištiesė ranką.
- Prašom pro čia, - atidarė gonkų duris Šelvys ir, mandagiai praleidęs pirma savęs svečią į šviesų dideliais langais kambarį, pakvietė vyriškį sėstis.
- Ar pas mane su kokiu reikalu, ar pas sūnų? – kai atsisėdo žmogus, pats sėsdamasis kitoje stalo pusėje, pasiteiravo Šelvys.
- Gerai būtų pasikalbėti su abiem, - griežtoku balsu ištarė žmogus ir ant gretimai stovinčios kėdės pasidėjo kepurę. – Su juo vienu niekaip neišeina susišnekėt, - dar pridūrė, - norėtųsi išgirsti ką jis kalbės prie tėvo.
- Barbute, - pamatęs pro langą kieme vaikščiojančią Barborą, pašaukė Šelvys, - pasakyk Kęstui, kad ateitų į didijį kambarį. Mačiau, kad jau atsikėlęs.
Tik pakilęs, dar nenusiprausęs, užmiegotom akim netrukus pasirodė ir Kęstas, bet, pamatęs už stalo sėdintį svečią, norėjo išeiti.
- Ko bijai, žente? – netikėtai pakilęs vyriškis pastojo jam kelią. – Gerai, kad visus radau namie. Sėsk va čia prie mūsų. Pasišnekėsim rimtai, vyriškai. Ne šiaip sau važiavau tokį kelią.
- Nei aš pačiam žentas, nei ketinu juo būti, - piktai atkirto Kęstas ir vėl norėjo sprukti, bet staiga į jį atsisuko tėvas.
- Sėsk, - piktai ištarė jis, - paaiškink, kas čia darosi?
- Kaip ne žentas, jeigu mano duktė nuo paties laukiasi? – paprieštaravo žmogus. – Jau ir anūkas ant nosies. Pats laikas sutvarkyti tuos reikalus. Nebegalima ilgiau laukti.
Kęstas dar kartą pabandė išeiti, bet duris užstojo uošvis. Iš kitos pusės atsistojo tėvas.
Prispirtam Kęstui nebuvo kur dingti ir jis pagaliau atsisėdo, pasiruošęs kovoti.
- Ar tiesą žmogus sako? – griežtai paklausė tėvas.
- Tėve, neklausyk, ką jis sako. Kodėl nutyli, kad jo duktė turi berną? Su juo turbūt ir susigavo...
- Ar tikrai taip yra? – taip pat griežtai tėvas paklausė žmogaus.
- Buvo, turėjo, - vėl atsisėdo už stalo vyriškis, - gražiai draugavo nuo pat vaikystės. Šiandien gal jau būtų buvę ženoti, jeigu ne tamstos sūnus pasimaišęs. Pradėjo lankytis, gėlėm, dovanom apipylė, prašė už jo tekėti, visaip suko mergaitei galvą. Nuo ano vaikino atviliojo ir suvedžiojo, o dabar, kai jau liko nėščia, nebenori ženytis. Mergaitė jauna, graži, padori... Įsimylėjo, pasitikėjo, o ir mes tėvai nelabai draudėm. Kas netrokšta geresnės laimės savo vaikui? Galvojom, tegul draugauja. Jaunuolis iš garbingų namų juk nepasielgs negražiai. Įsileidom į savo namus kaip brangų svečią. Kaip mokėdami gražiau priėmėm, kuo turėdami gardžiau vaišinom... O jis visus apspjovė, apšmeižė namus, išnaudojo mergaitę.
- Kai dėl padorumo, tai galima ir suabejoti, - atlėgo tėvas, - kai turėjo ne vieną, tai ko gero visko galėjo būti. Šiuolaikinės merginos pernelyg drąsios.
- Tik jau ne mūsų Alesia. Aš ją gerai pažįstų, - užstojo dukrą žmogus, - turėjo, draugavo ir nieko nebuvo, o kai pradėjo lankytis jūsų sūnus, va kas atsitiko. Panašu, kad jis visai nieko rimto nė negalvojo. Tik norėjo pasismaginti... Bet, kad taip jau išėjo, argi negalima būtų viską gražiai sutvarkyti? Nesu koks plikšis, o ūkininkas ant viso valsčiaus. Ne dvarininkas, žinoma, bet pasogą galiu skirti nemažą. Trisdešimt tūkstančių pinigais, pridėsiu dar geros veislės galvijų, porą stiprių darbinių arklių... Mergaitė ne vargšė. Su dideliais pinigais, nemažu kraičiu... Kuo blogai? Nieko ne gaila, kad tik viskas būtų gražu. Ką pasakysit? Per visą valsčių nerasit geresnės nuotakos. O vaikas tikrai tavo, ženteli. Alesia nemeluos, ne taip auginta... Verkia nabagė kruvinom ašarom, graužiasi. Saugom, bijom, kad ko nepasidarytų.
- Kaip sakiau, taip ir sakysiu. Vaikas ne mano ir aš jos nesiženysiu. Tegul ženijasi tas, katras tą vaiką jai padarė, - savo vis kartojo Kęstas.
- O ką pasakysi tamsta? – patylėjęs kreipėsi žmogus į Šelvį, - ar taip pat nepritarsi mano pasiūlymui?
- Sunku ką nors pasakyti, - gūžčiojo pečiais Šelvys, - šiaip tai dėl vestuvių aš nesipriešinčiau, bet čia jau ne mano reikalas. Kęstas geriau žino visas aplinkybes. Jeigu jis nenori, aš jo nepriversiu.
- Tai ką gi? Bylinėsimės. Turiu iš ko. Pritrūksiu – žemę parduosiu, bet teisybę rasiu. Negalvokit, kad ponui dvarininko sūneliui viskas galima. Yra sviete teisybė. Dar kartą sakau – ženykitės ir visiems bus gerai. Esi nebe jauniklis, pats tas ženikas... Juk nevedęs nebūsi, bet jeigu paliksi nuskriaustą mergaitę, nepadės tau Dievas. Neturėsi laimės nė su viena. Paminėsi mano žodį, - piktai palinkėjo netekęs vilties žmogus.
- Kas, tamsta, per vienas, kad drįsti taip linkėti mano sūnui? – užraudo Šelvys. – Jeigu atvažiavai tartis, tai ir kalbėk apie reikalą, o netaukšk niekų.
- Tai kad neina susišnekėt, - nenusileido vyriškis, - galvojau, tėvas garbingas žmogus, iš jo išgirsiu gerą žodį, bet kad ir iš jo tiek naudos. Ne dyvai... Koks tėvas – toks ir sūnus. Obuolys nuo obels toli nekrenta.
- Na, žinai! - pakilo nuo kėdės Šelvys, - mes šnekam, bet paties neužgauliojam. Būk geras ir pats skaitykis su žodžiais. Ir išvis manau, kad nėra ko mums čia daugiau kalbėtis. Pats pasakei ką norėjai, mes pasakėm savo nuomonę ir galim baigti. Nemaloni buvo kalba, bet nesakau, kad paskutinė. Mes dar tarsimės, aiškinsimės ir už dienos, kitos duosim žinią. O dabar tam kartui užteks.
Kadangi Šelvys atsistojo, tai pakilo ir svečias. Nė neatsisveikinęs jis pasuko prie durų, bet, paėmęs už durų rankenos, dar pagrasino:
- Gerai pagalvokit. Jeigu vaikai ženytųsi, tai aš su visa dūšia, nieko nepagailėčiau, bet jeigu ne, netylėsiu. Nepigiai jums kainuos nekaltos mergaitės suvedžiojimas.