Vienišius

Kaimas buvo išsibarstęs pamiškėje. Tarp miško ir kaimo driekėsi sodiečių pievos. Jei kas nors nufotografuotų-idealus gamtos peizažas: pieva, pilnutėlė margų vasaros gėlių, jos gale sutūpusios trobos su panašiais nuolaidžiais stogais ir miškas: senas, vešlus, tamsus, net grėsmingas.
      Kiekviena sodyba buvo išmynusi savo takelį į mišką, kuriuo eidavo pas gyvulius, o nutvėrę laisvo laiko, uogauti ir grybauti. „Miškas maitintojas“-pagarbiai kalbėjo sodiečiai, nes miškas ne tik pildė žiemos atsargas, bet ir šildė žiemą. O ir šiaip gražuolis miškas traukė ne tik prisirinkti gėrybių. Spygliuočiai, kurių buvo daugiausia, ankstyvais rytais skleidė tokius aromatus, kad jei kaime viešėdavo svečiai, jie visuomet stebėdavosi tokiu kurortiniu oru, kurio norisi kvėpti ir kvėpti, tarsi būtum ilgai nekvėpavęs apskritai.
        Visai netoli paskutiniosios kaimo sodybos, tarsi būtų pabėgęs iš miško, stypsojo beržas. Tai buvo senas, jau surambėjęs medis, žmonių vadinamas Vienišiumi. Jis buvo lyg kaimo švyturys. Jei susisukdavo miške galva, tai išėjęs į laukymę akimis susirasdavo beržą-ir jau kelias į namus aiškus. Kiek pasimatymų ir meilės prisipažinimų jis buvo girdėjęs, kiek mergiškų ašarų matęs buvo... Stovėdavo išdidus net per didžiausias audras, žiemos pūgos kedendavo jo ilgas kasas, o jam -nė motais. Tik tarsi visas į mišką labiau pasisukdavo-lyg pavydėdamas savo broliams, kuriems lengviau, nes jie visi kartu stovi.
      Kartais jam atrodydavo, kad miškas moja jam šakomis, tarsi kviečia, bet kaip pasiekti-sakytum jau čia pat, šaka pasiekiami medžiai, bet kartu ir taip toli. Beržas jau daug metų stebėjo kaimiečių gyvenimus, kaip jie saulei tekant kurdavo krosnis, o iš kaminų pakildavo tiesus dūmas. Jam rodėsi, kad net užuodžia, ką kurioje troboje ruošia pusryčiams. Matydavo, kaip plačiai atvėrę tvartų duris žmonės į pievą išgina gyvulius. Klausydavo vaikų čiauškėjimo ant akmenų krūvos, suvežtos prie jo kamieno iš laukų. Ant jos vaikai žaisdavo. Matė, kaip tie vaikai stiebiasi aukštyn, kaip auga, keičiasi. Ateina su armonika, šoka, porelės bučiuojasi.
        Dažniausiai jį aplankydavo Feliksas su Teklyte. Vieta po beržu buvo tarsi jų vienų. Susiglaudę jie sėdėdavo kartais iki aušros. Prisimena beržas ir jų vestuves. Triukšmingos buvo, turtingos, muzika sklido iki pat miško. Ir vestuvių vakarą  atbėgo abu prie beržo, Teklė paglostė ranka kamieną nieko nesakydama-tarsi su jaunyste atsisveikindama, tarsi dėkodama, kad saugojo jų paslaptį. Bėgo metai. Po beržu ateidavo žaisti jų vaikai, kurie dabar jau išaugo, o sodyboje jie liko vieni.
        Tą žiemą Feliksas pjovė miške medžius malkoms. Vežė juos rogėmis pro pat beržą. Liūdna jam buvo žiūrėti, kaip ką tik siūbavę baltaliemeniai gulasi į Felikso roges. O po kurio laiko tomis pačiomis rogėmis parvežė ir Feliksą-jį mirtinai prispaudė griūvantis medis. Girdėjo Vienišius iki pat jo atsklindančią Teklės aimaną. Ar gydo laikas žaizdas? Negalėjo Vienišius žinoti atsakymo į šį klausimą. Sukrito Teklė po Felikso mirties, sulinko, tarsi ją kas būtų prie žemės prispaudęs.
        Tą rytą Teklė grįžo namo pamelžusi karves. Sustojo prie beržo, pakėlė akis į viršų ir pravirko: „Kodėl, Viešpatie, esi toks neteisingas? Kam atėmei Feleksiuką, ar nematai, kaip man vienai sunku. „Ji atsisėdo ant akmenų, sugrubusiais, darbų išsukiotais pirštais glostė gruoblėtą akmens paviršių. Ką  ji mąstė, gal prisiminė, kaip juodu su Feleksiuku čia sėdėdavo... Šykšti ašara nuriedėjo jos skruostu, paskutinė ašara...
        Taip sukniubusią ant akmenų rado ją kaimynai. Išėjo ji pas jį, pas Feleksiuką.