KVU*: Ko žvengė Ygaga IV

  Išėjome į TADA, į prieš 20 metų. Padaryti tai, pasirodo, nebuvo sunku: reikėjo ryžtis ir tikėti, kad esi, kur reikia, kur sumanęs būti. Tiesa, šiuo atveju tik tiek, be Nadeždos ir Potjė paramos,  nebūtų pakakę. Ir dabar nežinau, kaip įmanoma apsėsti du žirgus, tačiau šį būsena tokia reali, kad ją priimu kaip vieną iš Didžiojo Kūrėjo dovanų, įterptą į Žmogaus galimybių sandarą. Ir jaučiu, žinau, suvokiu, kad privalau nesigėdyti savęs,  m e n k o  ar  d i d e l i o, nesigėdyti su  p a p ū g o m i s  ir    D u r n i ų laivu galvoje. Ir ne tik: manau, jog išnoko laikas, kuomet bus išgirsta, jog  žmogaus galvoje, sutilpusi b e g a l y b ė su  jos visa žemiška ir dangiška įvairove. O man gi jau dabar reikia dėkingai aiktelti: O Nadežda, o Potjė, nedaug laiko praėjo,  kai jus, mielos papūgas, išgirdau, gėdydamasis ir baimindamasis, kad aplinkiniai neišgirstų, kur esate.
  Smilkiniuose pradėjo tvinksėti. Atrodė, laikrodžiai sekundes skaičiuoja. Ir šit visą dangų užskrido paukščiai. Neįtikėtina, bet tik klausyk – pilnas  dangus jų alaso . Visokiausias, įvairiausias, tačiau žvilgt į dangų, o ten tuščia.
  Tai kas atsitikę?
  Tai režisierės Audronės Meilutytės sukurtas  Radijo karietos  šaukinys skanduoja. Žiema, viduržiemis, šaltukas spaudžia, o danguje visas paukščių turgus. O tuomet  jau ir karietos  vežėjas it pempė, it knyvė:
  — Sveiki gyvi! Dėkui, kad išgirdote šį šaukinį.
  Kaip neišgirsi, kai per tokį alasą jau nieko kito  negalima išgirst. Ne kartą šiam šaukiniui bandžiau ištarti pagiriamąjį žodį, kuriuo galėtų pasipuošti karietos dienoraščiai, tačiau tenka prisipažinti, kad nelabai sėkmingai. 

Nors, regisi, absurdas
šitaip šaukt per Lietuvą
ir, rodant į save sakyti:
dėkui, kad išgirdote kaip šaukiam,
su paukščiais pakilę aukštai —
kukuoja gegelės žiemoj,
ir vieversiai virpa,
taškydami dangų,
lakštingalos čiulba,
krankia varnos...
Viskas galima,
viskas įmanoma,
kai į kelią išeinam mylėti ir būt mylimi.

  Karietos šaukinys taupus, tad ir paukščių prikritęs dangus netrukus baigė alasavoti: triukšmauti, klegėt, rėkauti. Tačiau miestai ir kaimai, ir kas gyva, kas turi klausą, vis žvalgėsi po dangų, po kosmosą, akimis ieškojo tokio laimingo paukščių turgaus.    Buvo protinga ir tauru pasakyti, kad tai radijo karietos šaukinys. Pasakyta gi net daugiau: esą,
ginčių dėl kelionės nebuvo.
  — Jeigu jūs, ponai, tikite savo karieta, tai, prašome: važiuokite.
  Taip tiesiai šviesiai buvo pasakyta.
  — O ką reiškia „jeigu tikite? “— pasiteiravo judrus, molbertą kaip šautuvą ant peties pasikoręs, suveltų,  garbanotų plaukų žmogus. Nepasakytum, kad jaunas, bet energijos daugiau negu kūno. Dabar jis „kankino“ fotoaparatą, spragsėdamas juo dažniau negu reikia.
  Pasakiau, kad mūsų atveju šis tikėjimas ne visai įprastas. Ir pats, kilstelėjęs  galvą aukščiau, paklausiau:
  — Ar tikite, kad įmanoma pagaminti karietą, kuria žmogus galėtų pakeliauti po praėjusius laikus? 
  Ir tuomet vėl suklego. Tačiau šį kartą ne karietos šaukinys kaip paukščiai žiemos danguje, o žmones. Jie spietėsi apie karietą ir buvo gera jausti, kad savo kelionėse nebūsime vieniši.
  — Negali netikėti. Karieta, kaip suvokiu, nesustojanti.
  — Gera girdėti, gera matyti.
  — Mielai patikėsiu. Ir pasivažinėt ne pro šalį būtų   
  — Tikiu, žinoma tikiu.
  — Prisiminiau Audronę Meilutytę. Mokėmės toje pačioje mokykloje.
  — Ačiū už trupinį įvairovės viduržiemyje.
  — Tik tikėjimu pakinkyta karieta ir nuneš atgal ir į užuomazgas mūsų užuomazgas.
  — Kaip netikėsi, jei ant rato stipino parašyta: „tikime ir abejojame, abejojame ir tikime“
  — Tikiu
  O Tomas Vaisieta, išėjęs į pasostę, ir atsistojęs it Vytautas Didysis Perlojoje ant paminklo postamento:
  — Jau greitai kažkur Ten stabdysime karietą, klaupsimės ant kelių prie upės ir iš rieškučių gersime  vandenį, kuris nutekėjęs prieš 100 ir daugiau metų, — pakalbėjo jis ir, nelauktai atsidusęs: — O  dangau! Nesupyk, kad  jau dabar regiu: antai  žmogus. Ne kartą stovėta prie jo karsto su degančia  vėlinių žvakele, o ten tas žmogus gyvena. Jis pasitinka karietą, pakviečia jos keleivius į savo bustą, sodina prie vaišių stalo ir jam įdomu sužinoti, ar iš toli, iš kurio Lietuvos kraštelio ar lopinėlio jo svečiai, — be rašo, bet kaip iš rašto pašneka  Tomas  Vaisieta ir neužmiršta paklausti: — Ar tikite?
    — Yhahahaha, —  sužvengė žirgas Ygaga, lyg skatindamas besiburiuojančius žmones aplodismentams. Bet jiems labiau rūpi girdėti Tomą, negu patiems patriukšmauti. Žino jį, pažįsta kaip talentingą aktorių ir jiems smalsu, kad jis irgi karietoje.
  — Mieloji publika, tik vaizduotis galime, kaip nuostaba išsipūs to žmogau akys, išgirdus, kad atvažiavome iš Lietuvos, kur prezidentas Algirdas Brazauskas. Prezidentas? Ar patikės? Ar supras? Ar nepamanys, kad iš karietos išlipę žmonės tikri? Ar nežegnos ranka ir kryžiumi? Ar neskubės kviesti kunigą, kad pašventintų negerų dvasių apsėstus jo namus?
  — Yhahaha, — vėl sužvengė žirgas Ygaga.
  — Ir vis dėlto tai karieta, kurioje, kaip matote, ir aš, aktorius Tomas Vaisieta.
  Dar tą dieną karietos dienoraštyje parašiau:
  Daug nuomonių buvau girdėjęs dėl karietos ir ačiū, kad jos dažniau nebuvo geros. Tačiau užsispyrusiai tikėjau, kad ateis ši diena, ateis. Juk  mato Dievas, kad karieta važiuoja ieškoti Žmogaus  širdies.
  Parašiau „karieta važiuoja“, ir tai teisybė, nes jos kelionė prasidėjo mintyse, prasidėjo anksčiau. Ji jau negalėjo užgęsti bent kol iš galvos išvažiuos į gyvenimą. Taip, taip, karieta iš galvos — į gyvenimą. Jau švilpčiodamas botagu ne kartą buvau dainavavęs:

Yra pasaulyje dalykų
Labai tikrų, bet  daug ir – ne,
Lyg atmintis apie jaunystę
Galvoj girgždena karieta...
 
  Buvo 1994 metų sausio 15 d., kai saulė patekėjimu ilgino dieną.  Sekmadienis ir visų  bažnyčių varpinės skambino varpais. Visur, po visą  Lietuvą.
-----------
*Karietos vežėjo užrašai