Karietos vežėjo užrašai: ( toliau - KVU) III

5
  Užsnūdau kaip ankstesniais kartais — užkniubęs krūtine vagono kupė staliuką ir po galvą paklojęs rankas. Kiek tokio snaudulio būna, nelabai paisiau — užsnūsdavau kada panoręs ir nubusdavau niekieno nežadinamas, tačiau šį kartą atsitiko kitaip:
  — Dzieduli, neprasnausk, — išgirdau galvoje atsargų papūgos Nadeždos šnabždesį.
  — Jungiu, dzieduli. Blogiau, kaip yra, nebus. Bet jeigu net blogiau, nerizikuoti būtų absurdas, išdavystė, atsižadėjimas savęs, — pasakė  Potjė ir tuoj pajaučiau kaip galvoje cyptelėjo, susopo ir per kūną iki kojų penčių nusirito šilta energetikos banga. Neprireikė stebėtis ir aiškintis, kas atsitikę ir kodėl. Be laikrodžio, be kalendoriaus žinojau, kad išaušta ilgai laukta diena ir nepaisant, kad esu traukinyje, o reikia skubėti.
  — Laisvas! Aš laisvas! Ponios ir ponai, tarnai ir vergai, ar girdite? — pašokau kaip vapsvos įgeltas. Ir tik taip pašaukęs atsiminiau, kad pasakiau teisybę. Būtent prieš 20 metų sausio 15 -ąją į savo keliones išvažiavo Radijo karieta.
  Pirmasis į mano šauksmą paskubėjo konduktorius Anupras.
  — Kas atsitiko? Ko spygauji? — įstrigo stovėti tarpduryje.
  — Aš laisvas, konduktoriau. Gal kada ir tu būsi toks kaip aš. Gal išdrįsi pasakyti, jog esi mano dėdė, kad tavo vardas Kazys. Grigas Kazys arba, sakykim, Kazimieras.
  — Sakai, laisvas? — nekrustelėjęs atsiliepė jis.
  — Laisvas, dėde, — pasakiau ir pamačiau, kaip  pro jį į kupė braunasi sanitaras.
  — Palauk minutėlę, — sustabdė jį Anupras. — Apie laisvę kalba.
  — Bet girdžiu, kad tu jam vis tiek dėdė Kazys.
  — Neskubėk, neskubėk. Būna, kai mudu susišnekame. Turbūt  susapnavo kažką. O sapnuoti ir šioje kupė nedraudžiama.
  — Praleisk, konduktoriau, jį. Jis, vargšas, įsitikinęs, kad ligonis esu, psichas. Kaip ir tu, beje. Bet ši diena tokia, kad pasiryžęs parodyti, kas iš tikrųjų aš esu.
  — Valio! Pavyko... prisijungė, — galvoje džiaugėsi Potjė, o Nadežda irgi neslėpė pasitenkinimo, kad eksperimentas pavyko. Man gi buvo gera, drąsu, lengva, protinga. Žinojau, kad geresnio laiko nebus ir jį reikia suvartoti pagal paskirtį.
  Priėjau prie tarpduryje sustojusių konduktoriaus ir sanitaro.
  — Atsiminkite, ponai. Aš laisvas. Ir, beje, net tuomet esu karys, kai vienas. Nors iš tikrųjų — ne vienas. Net dabar  ne vienas. Tik  jums taip regisi.
  — Čia va tokie marškinėliai. Tikriausiai, ne kartą  matyti. Turėtum pažinti, — kilstelėjo sanitaras tramdomuosius marškinius. — Dar vis maniau, kad gal nereikės, bet pasirodo, kad klydau, — neslėpdamas savo ketinimų, rūstokai pratarė sanitaras. Dabar jis nebuvo panašus į aną, atėjusį į kupė susipažinti su nauju keleiviu ir dainuojančiu:
                Žemė kėlė žolę,
                Žolė kėlė rasą,
  Buvo labiau panašus į zaporožietį Trasą Bulbą, išėjusi į karą prieš Lenkiją. Bet jo karinga laikysena man baimės nekėlė. Regėjosi, kad  konduktorius irgi sutrikęs ir norėtų, kad mudviejų dėmesys jį aplenktų. 
  — Taip, taip, žinau juos, esu dėvėjęs. Tačiau būtent juose parašiau „Vienaakę“. Manau, skaityti moki, todėl gal net skaitęs:
     
Ak tu, amnezija,
O vienaake,
Kad tu prapultum! —
Žodyje nebūsi pagerbta.
Tik sieloje pasidžiaugiu stebuklais
Žinodamas, kad jų gyvenime nėra.
Bet ir gyvenimas,
Kaip Dievo rykštė engia —
Sustojo smegenys
Ir akyse — šviesa:
Visi daiktai atrodo puikiai,
Tik nežinau, iš kur ir kam jie čia.

  Pakėliau akis ir laukiau, ką pasakys.
  — Gal. Skaičiau gal, bet gal ir ne.
  — Nederėtų save deklamuoti, bet pasirodo, kad yra aplinkybės, kuomet tai reiškia sveikatą. Deklamuoju todėl, kad pasirodyčiau, jog sugebu atsiminti, kas buvo užmiršta. Suprask, Tarasai Bulba, tai didi pergalė ir jos tramdomaisiais neužmausi, nesupančiosi.
  — Nori pasakyti, kad jėga įveikia jėgą.
  — Tai irgi jau pasakyta, visiems žinoma.  Noriu patikrinti atmintį, atsimindamas ir deklamuodamas užmirštą „Vienaakę“:

Žiūrėjau į save ir buvo keista -
Kas dar atėjo būti į namus?
Iš stiklo veidrodyj
Raukšlėtas it rupūžė
Kažko sustojęs žvilgčioja žmogus.
Ėgė, iš kur?
Bet argi reikia
Žinot tokias menkas tiesas?
Būk – sau.
Aš – sau.
Net ir istorija čia nesilaiko,
Čia jokios praeities nėra.
Net ir savęs neatmenu,
Kad buvęs vakar ar arčiau...

O tu, amnezija,
Tu vienaake,
Žinau tik, kad esu
Ir... ne daugiau.
Bet užgesinki savo akį
Ir nežinoki kaip
Be praeities slogu.

  — Taigi, kad tave dzievulis „ bet užgesinki savo akį“ — po ilgoko tylėjimo prabilo konduktorius Izidorius.
  — Tai kad gal per vėlu, dėde Kazy..
  — Vėl dėde Kazy?
  — Vėl, bet šį kartą jau neabejodamas. Ne joks Izidorius esi, bet, regisi, kad ne man tave įtikint, kol ir į tavo galvą papūgos neužskris. Bet niekuomet nesakyk nėra, ko nėra.
  — Dzieduli, valio! Įsijungė. Viskas, kaip sviestu patepta,  — galvoje vėl išgirdau Potjė.
  — Geriau, kaip sviestu, — džiaugėsi ir Nadežda.   
  Buvo suprantama, kad nemenki ten pokyčiai įvykę, bet nežinoma, kokie būtent. Aš jau laukiau Radijo karietos, savimi jausdamas priartėjantį jos pasirodymo laiką. Paėmiau iš sutrikusio sanitaro tramdomuosius marškinius, padėkojęs ir patikinęs, kad jais mokėsiu naudotis netgi geriau, kaip tai darydavę mano globėjai.
  Žemai po kojomis, po kupė grindimis nepavargsta aidėti traukinio ratai.
  — Manykim, ponai, kad mūsų čia nėra. Mes TEN ir TADA, kur prieš 20 metų į pirmą kelionę išvažiuoja Radijo karieta. Ir, prašau, atsiminkite, kaip reikia pražioti burnas taip, kad jos pragystų žodeliu: valiooo! Neužmirškite, beje, kad šauktukas jo pabaigoje labai reikalingas.