Karietos vežėjo užrašai: I

Vietoje pratarmės

Nežinau, kaip suklusti,
kaip įeiti į Dievą
ir  parodyti vieškelį platų...
Negi šitiek, net dvidešimt metų,
kai ne tas  jau, ne tas...
Tik sarmatos lig šiolei pakanka
neužmiršti savęs:
kartais, regis, ne žirgas,
O aš tartum žirgas
Karietą  vežu.
O, atkelki vartus, atmintie.
tegu  bus, kaip ne sykį  kad buvę:
girdit? Ygaga žvengia,
kanopulėmis žemę dundena,
o Perkūnas, perplėšęs dangų:
— Ryžkis, seni.
Arba niekada,
arba dar kartą bandyk.
Jeigu taip, tai paėmęs kepurę,
peržegnok kelią,
kad atgal nereikėtų sugrįžti .
Ožiaragis — antai – kaip tada,
kaip prieš dvidešimt metų...
Kas bežino, gal ir jam
bus smagu atsiminti
 
1.
    (...) 1994 m. sausio 15 d. 10 val. 30 min. eteryje pasigirdo naujos radijo laidos signalas. Prieš tai, savaitraštis „Kalba Vilnius“ parašė:
    „Nauja laida „Radijo karieta. “
    Keistokai atrodo, kai viduržiemyje žmogus kinko karietą. Dar keisčiau girdėti, kai toks žmogus sako, kad  susiruošė ieškoti žmogaus širdies, kad ieškos tol, kol ją suras, jeigu net tektų nuvažiuoti  į amžiaus pradžią ar net giliau. Karieta menkutė, o ant vieno jos rato stipino užrašas: tikime ir abejojame, abejojame ir tikime.
    Ne, žmogeli! Su tokia karieta, jeigu tą širdį ir surasi - tai pamesi. Todėl dar keisčiau joje matyti aktorių Tomą Vaisietą. Manytume, patenkintas, jeigu net  tėvo mėgiamiausią dainą užtraukė. Bet apie tai sužinosite įsijungę radijo imtuvus .  Laidos redaktorius Pr. Karlonas, režisierė A. Meilutytė. “
 
Skaitau, o gerklėje  –  nė žodžio.
Tiktai po sielą vaikščioja žvaigždynas...
Nepykit, žmonės, kad jį šitaip rodau.
Jau gali būti, kad kitaip nemoku.
Bet argi tai svarbu,
jeigu ir vėl kartu su Meilutyte.
(Net nežinau, kur kapas jos)
Karietą rengia į kelionę
ir pulką paukščių dovanoja.
O režisiere, o Audrone,
Užmirškim mirtį: tu esi.
Aš sugrįžtu atgal,
Tu ateini  į kito šimtmečio DABAR
Ir perskaitai ir mažo atviruko: 

    Ačiū Jums už pasitikėjimą manimi.
    Ačiū Jums už  Jūsų dorą ir gerą širdį.
    Ačiū  Jums, kad Jūs esate.
    Į kelionę... į  pirmą  kelionę karietą siunčiu
    Ir laiminu tuos, kas jau esate ir kas dar ar būsite joje.   
                                            Jūsų režisierė Audronė.

2.    
  Prieš dvidešimt metų...  Negi?
  Žiūriu į mažą  atviruką  su šratinuku parašytais žodžiais ir nelabai suvokiu, kam  dabar reikalinga varginti  traukinį, jeigu neprastai apsieidavome su karieta. Ir metus, ir kitus, ir trečius... Žiema ar pavasaris, ruduo  ar vasara. Neatrodė, kad  į tokią  karietą  likimas  skaudžiau už Perkūną  trenktų, kuomet nelieka nei jos, nei  atminties apie ją, tačiau iki šiai dienai nenurimsta priekaištai, kad tokia netektis dėl karietos vežėjo kaltės. Pražiotomis burnomis apie tai nekalbama, tačiau ir po tiek metų girdžiu, kaip atlaidesni taria.
    — Beviltiška tikėti, kad taip pradangintą karietą galima susigrąžinti, bet sakyk, Pranuci, kur atmintis apie ją? Kur? Kas trukdo  tau bent į ją parodyti. O laikas irgi jau išsenka... Ir teisus Eilėraštis, kuomet:
  — Ryžkis, seni. Kad ir nedaug vilties, bet skęstantis ir už šiaudo griebiasi.  Taigi, arba niekada, arba dar kartą bandyk...