Įstaigų poničkos

Taip ir matau jų marmurinius veidus,
įrėžtas šypsenas - bejausmes ir kvailas,
girdžiu, kaip akmeninės širdys dunksi...
ir suledėję žodžiai sviedžia lyg granatos -
tuoj sprogs, suluošins doro žmogaus sielą,
ir dar apšauks, kad tinginys esi,
pas mus – įstatymai – sergi? tai tavo bėdos...

žiūri į tas bejausmes širdis,
tas prasišiepusias burnas,
ir – išeini – tiesiog – pabėgi,
į saulę, į plačias erdves,
kuriose tu gali laisvai sklandyti,
baltomis raidėmis eiles rašyti
apie tą tikrą šventą laisvę,
apie tikrus šventus jausmus,
kurie, deja, ne visiems duoti,
todėl ir elgias, kaip gauruoti,
priplėkusių urvų žmogėnai...

ech, taip ir norisi sušukt:
- aš išeinu, į saulę, į žvaigždes,
palieku žemės padermes šlykščias!
paguodžia tik viena mintis:
neamžinai čia būsiu.