Pokalbiai

Dievinu pokalbius. Ne tuos, kuriuos prie balta mišraine ir vištų šlaunelėmis nukrauto šventinio stalo nepaliaujamai bando megzti vyresni giminaičiai, o tu nejaukiai šypsodamasis tarsi maldą beri metai iš metų nesikeičiančius atsakymus „mokslai – gerai, darbas – gerai, vestuvės – negreit... “, ir ne tuos, kuriuos tenka palaikyti sutikus buvusią bendraklasę, kuri neprašyta kloja kas su kuo susituokė, išsiskyrė, pastorėjo, o tuos, kurie nors ir trumpučiai, bet galvoje pasėja mintį, kuri iškart sušildo ir įkvepia dideliems darbams, arba skaudžiai įsiskverbia į sąmonę ir leidžia suvokti kažkokią anksčiau nepastebėtą, bet labai svarbią tiesą.
Dievinu pokalbius su nepažįstamaisiais. Žinoma, malonumą ir laisvę patirti galima tik atsikračius firminių juokelių ir iki skausmo nuvalkiotų frazių apie orą, o pradėjus iš tiesų kalbėtis – klausytis ir klausti. Tada pamatai, kokią nuostabią ir jaudinančią istoriją slepia kiekvienas žmogus, kiek daug ir kokių nuostabių dalykų iš savo pašnekovo gali išmokti, ar tiesiog smagiai kvatotis. Tada tą žmonių susvetimėjimą vainikuojantį reiškinį „nejauki tyla“ keičia jaukus vienas kito pertraukinėjimas, kuomet mintys tarsi nebetelpa galvoje, klausimai liejasi savaime, ir po vis norisi sušukti „taip! Ir aš taip pat maniau! “.
Dievinu neblaivius pokalbius. Nors Baudelaire‘as kvietė mus svaigintis viskuo, ir ypač gyvenime, dažniausiai svaiginamės vynu ir kitais tauriaisiais gėrimais. Ir nors alkoholis žavingai atrodo tik filmuose apie menininkus, o žmogus tik apgirtęs gali pasiekti visiškai apgailėtiną lygmenį, tačiau tokie ne visai blaivūs pokalbiai turi savo grožio ir paslapties – kiek daug nutylėtų minčių, prisipažinimų, neišsakyto kartėlio ir slapti vilčių gali išgirsti, kiek daug širdies apnuogina svaigulio apimtas žmogus. Ir kokią netikėtą gyvenimo filosofiją gali išdėstyti sunkia ranka barą remiantis jaunuolis, paklaustas „o ką tu iš tiesų nori veikti savo gyvenime? “.
Pokalbio terapijai nereikia psichologo ar koučerio, ne visada padeda ir pašnekesiai su savimi dienoraštyje. Bet dažnai užtenka trumpučio, neretai iš šalies skambančio kaip apie nieką, bet iš tiesų pasakančio viską, pasikalbėjimo. To nuoširdaus žmogiško kontakto, kuomet klausydamasis kito, pagaliau įsiklausau į save.