Indėnai

Ilgai šitaip buvo vaikai su lazdom
Prie susprogusios mašinų plovyklos
Laukė kol ateis priešas, naktis paskui aušra
Tada tėvai

Stiklas žiba akys miško rūščios
Už sutraiškytas sraiges
Namų laiptais statūs
Kai jie užaugs užklius dažniau ir už žemų staktų
Ir galvom debesyse
Apakę

Išblukusio aukso dienos žiemą
Apanglėjusio medžio žaislai
Juodi indėnų veidai užšąlusio ežero nendrėse
Niekada neįlūžta
Tik kojos šlapios
Šlapios
Paskui akmens nubrūžintas skruostas ir didelės
Akys

Dabar nieko neliko
Tik vidurdienio parkas
Kur motinos stumdo rožinius vėžimėlius

O tu jau nebegali grįžti namo