Sprigtas

Nespėjo gamta atsigauti po žiemos glamonių, kai ją niokoti pradėjo audros debesys, nešantys griaustinį ir lietų. Medžiai linko, rodos, iki pat žemės, krėsdami nuo viršūnių vis dar sustingusius ir stebuklingai per speigus išlikusius lapus bei spyglius,   pažliugę takai virto  neišbrendamomis klampynėmis, ir jei ne Ragninės turgus, kažin ar kas būtų kišęs nosį į lauką. Protingieji liko nakvoti šalia esančiame miestelyje, kvailesni gi dabar keikėsi, kovodami su vėju, o patys protingiausieji liko nakvoti Saulės karčiamoje. Kiekvienas, keliaujantis Didžiuoju Livonos keliu, puikiai žinojo apie šią užuovėją, nors ji ir buvo įsikūrusi pačioje pamiškėje: iš vienos pusės – bekraščiai laukai, o iš kitos –gilus miškas, senas kaip pats pasaulis ir tamsus kaip derva.

Tad dabar, pliaupiant lietui, trankantis perkūnijai, kiemas buvo tiesiog užverstas vežimais, pastogėje skambėjo žirgų žvengimas, o pro langus švietė šilta ir kviečianti užeiti šviesa.

Viduje sėdėjo tiek vietiniai, tiek pirmą kartą užklydę, kvepėjo troškintais kopūstais, svogūnais ir alumi. Retkarčiais tai prie vieno, tai prie kito suolo nuskambėdavo juokas ar daina. Ir tik trinktelėjus griaustiniui šurmulys šiek tiek nutildavo, bet tuoj pat vėl įsismarkaudavo dešimtys balsų. Net bernai, ir tie sėdėjo ant kampinio suolo plačiai atsilapoję švarkus ir atsisagstę marškinius. Gi vis tiek nenuraminsi žvengiančių arklių, tai kam vargintis?

Trenkė žaibas dar kartą. Šįkart galingai ir neįtikėtinai ryškiai. Sutraškėjo lūžtanti pušis, suklykė mergos, prieš tai garsiai besidalinusios dienos įspūdžiais, nusijuokė vyrai, dar garsiau sužvengė žirgai.
– Pikts šiandien Dudulis.
Prie pat lango sėdintis senukas lyg ir neatrodė kažkuo išsiskiriantis – ruda milinė, balta kaip sniegas tanki barzda, sudiržusios rankos ir labai gyvos akys, kuriose nuolat žybsėjo ugnelės. Vadino jį vietiniai Kerdžiumi. O kodėl, niekas nežinojo. Puse lūpų buvo kalbama, kad jis lyg ir už miško turi didelę arklių bandą, kita pusė – kad galvijų. O daugiausiai žinantys pridurdavo, kad Kerdžius todėl, kad jis Kerdžius. Ir viskas.

Arčiau sėdintys pritilo ir smalsiai įsistebeilijo į senuką.
– Pasiutęs, - pridūrė Kerdžius, - girdit, kaip trankos? Stogas kilnojas, rupūžė tu mieliausia. Suk tave devynios padlos, kaip duodas. Matyt, boba iš lovos išvijo vidury nakties. Rupūžė tu mieliausia, - pabaigė savo tiradą gurkštelėdamas iš bokalo.

Lyg jam pritardamas, dar kartą visai šalia karčiamos į žemę trenkė perkūnas. Net langai sudrebėjo.
– Kerdžiau, ė, Kerdžiau. Gal šiandien kokią pasakušką? - atsklido balsas per visą salę.
– Pasakušką? - nusistebėjo Kerdžius, pakraipydamas žilą galvą, - koks iš manęs pasakorius, kad tave pypkės galas.
– Pasakušką! - atsklido nuo bernų suolo, - apie Velnią ir arklio spiras!
– Ne, apie bobą ir Kaliausę!
– Apie aitvarą ir Juozę...
– Apie...

Kerdžius klausėsi vis stiprėjančių balsų ir mąsliai šypsojosi kraipydamas galvą. Net Slavai, ir tie pritilo, tarsi nujausdami, kad žmonės ne šiaip reikalauja. Kerdžiaus paklausyt juk pats Livonų magistras atvykęs buvo.
– Apie Velnią ir laumvaikį, - kažkas pasiūlė.
– Je, Kerdžiau, šitą!
– Apie Kaulinį Senį!

Kerdžius treptelėjo kaustytais batais į aslą ir visi nutilo.
– Kaulinį Senį ir laumvaikį, - murmėjo, glostydamas savo tankią barzdą, - suk tave devynios padlos, tebūnie.

Jis apglėbė bokalą abiem delnais ir, pasirėmęs alkūnėmis į stalą, prašneko:
– Buvo diena tokia kaip šiandien, dar baisesnė...

***

... žaibas jau ketvirtą kartą trenkė į tą pačią pušį, lyg Perkūną būtų apsėdusi keista manija sudeginti būtent šitą medį. Žiema dar nenoriai traukėsi iš laukų, o miškuose grasino išvis iki vidurvasario likt. Net ir viską plaunantis lietus tik vos vos tirpdė užsilikusį ledą. Kažkur patvino upelis, ir visas Jurgio laukas virto viena didžiule neįžengiama pelke. Tad jo troba dabar stovėjo apsupta vandens, lyg kokia sala.

Kiek tolėliau, kur baigėsi Jurgio žemė ir prasidėjo Augvydo valdos, pačiame viduryje stūksojo karčiama, suklypusi nuo laiko, šiek tiek pasmukusiu pietiniu kampu, iškilusi virš lauko kaip pilka aukšta uola. Pro aprūkusius langus šiaip taip prasiskverbė balanos šviesa ir nelabai darniais balsais traukiama daina:
Alutį gerdamas dūmojau,
Kur šią naktelę nakvosiu...

Susirinko šiandien visi – ir malūnininkas Auštaras, ir čigonas Lizgis, ir kalvis Domantas, ir bernai su mergomis, net senasis žlibius  Putreikis atšliaužė prieš pat audrą. Karčiamos savininkas Dautartas tik spėjo suktis. Gal jo alus ir nebuvo pats geriausias, tačiau kad pigus, tai jau tikrai. O ir niekas nebūtų jo apkaltinęs, kad šiek tiek į šoną nupila. Pripildydavo bokalą iki pat viršaus, puta tik per šonus virsdavo. Jei kompanija didesnė – iškart du ąsočius nešdavo. O ką jau šnekėti apie jo sūrius ir keptas ropes. Todėl žmonės noriai čia rinkdavosi išgerti ir pavalgyti. Ypač dabar – pavasario darbų nepradėsi, o žiemos jau visi nudirbti.

O audra tik stiprėjo. Vėjas taip talžė karčiamos sienas, kad, rodos, dar vienas pūstelėjimas, ir sugrius visiškai. Pro nelabai sandarias duris švilpė vėjas, todėl visi rinkosi vietą arčiau židinio.

Ir vėl trinktelėjo žaibas. Šįkart dar arčiau. Sienos, stogas, stalai ir net lėkštės sudrebėjo.
– Kad jį sutrauktų, tą Perkūną, mes ką, čia iki ryto sėdėsim, - burbėjo Domantas, kuris čia tik trumpam užbėgo – Dautartui pasagas atnešė, - visai patraks mano boba.
– Tai eik, kas tave laiko, - subaubė Augvydo bernas, - jei kompanija ne prie širdies...
– Eik tu į peklą pautų skalbti, - nusikeikė kalvis, - Dautartai, ei, Dautartai, kur mano ropės? Jau, žiūrėk, kiek laukiu.

Dautartas iš virtuvės išnėrė tą pačią akimirką, kai vėl trenkė žaibas. Atrodė, kad milžinas iš dangaus būtų akmenį numetęs. Net tūptelėjo smuklininkas. Šurmulys nutilo. Vyrai susižvalgė.
– Liuobė šįkart. Kad tik ne į mano trobą, - suniurnėjo Kalvis, - pamenat aną žiemą, kaip pirtis supleškėjo? Tai tada tik taip sužaibavo, nestipriai. O čia...

Dautartas pagaliau atgavo amą ir tėškė Kalviui po nosimi lėkštę, pilną garuojančių sūdytų ropių, supjaustytų smulkiais griežinėliais.
– Seniai laikas.

Sulig tais žodžiais sugirgždėjusios atsivėrė durys. Stiprus gūsis išplėšė svečiui rankeną iš pirštų ir durys griausmingai trinktelėjo į sieną.

Atėjusysis atrodė, galima sakyti, mažų mažiausiai keistokai - lininės kelnės, siekiančios tik iki pusės blauzdų, nutrinti marškiniai, vyžos ir sunkus iš pažiūros drobinis maišas, permestas per petį. Nuo tamsių plaukų upeliais varvėjo vanduo, tikšdamas ant plačios kaip tvora krūtinės, suvelta, tokia pati juoda kaip smala barzda atrodė taip, lyg ją kas prie žvakės prikišęs būtų- apanglėję galai styrojo į šonus lyg žabarai. O ir pats  kaip ką tik iš pečiaus ištrauktas – aprūkęs, apskretęs pelenais. Na ir tas žvilgsnis –paklaikęs ir nustebęs tuo pačiu metu.

„Pamišėlis“. - pagalvojo Dautartas, tačiau vis tiek mostelėjo ranka, kviesdamas prisėsti ant laisvo suolo pačiame kampe, kur tik rainas kačiukas migdėsi. Jo vieno nė kiek nejaudino pašėlęs griaustinis.

Balsai pritilo. Visiems magėjo paspoksoti į kvailį, drįsusį per tokį orą laukan išeiti. Juk be arklio buvo – kiemas tuščias.
„Pamišėlis“ atsargiai prisėdo ant suolo kampo, lyg bijodamas, kad plačiau išsidrėbęs jį išpurvins ir tekštelėjo maišą ant stalo. Šiek tiek drebančiais pirštais atrišo paprastą mazgą ir ištraukė kapšą. Pirmas atkuto Dautartas. Monetų žvangesį jis per mylią pajusdavo.
– Alaus, ropių, lašinių, o gal rauginto agurko su pienu? - sumurkė Dautartas kaip katinas.
– Kiek čia išeis...

Svečio balsas buvo duslus ir prikimęs. Dautartas dar giliau atsiduso, pamatęs kapšelio turinį – ir auksiniai Ilgieji, ir sidabriniai Trumpieji, va, net Margirio blizgesys, slavų Dvigalvis žiba tarp Livono sidabrinių. Kokių tik monetų čia nebuvo.
– Vandens, - „pamišėlis“ garsiai iškvėpė ir mostelėjo ranka, - ir svogūnų.

Nespėjo Dautartas dingti virtuvėje, kai ant kito suolo kampo tūptelėjo čigonas.

Keistas jis buvo čigonas. Anei arklius vogė, anei šunybes krėtė. Tik vieškelius tvarkė puikiai. Kiekvieną pavasarį keldavosi anksčiau už piemenis ir kasdavo, lygindavo, tvarkydavo kelius bei įvažiuojamuosius kiemus. Darbą puikiai išmanė, tad žmonės nešykštėjo Trumpųjų, kartais net viršaus kiek pridurdavo.

Bet auksą, kaip pridera čigonui, jis taip pat mylėjo. O čia vos ne į ištiestas rankas įgriūna aukso kapšas, kuris, iš pažiūros, net sunkiai suvokia, ką rankose laiko. Bent jau taip atrodė iš jo nustebusio  žvilgsnio, kai vartė monetas tarp pirštų. Šiek tiek alaus – ir tikrai nepastebės, jei keletas auksinių nusės plačioje čigono kišenėje.
– Na ką tu sužvarbęs vandenį gersi, - lipšniai tarstelėjo čigonas, pasislinkdamas dar arčiau, - gal iškart alučio? Mano sąskaita, - pridūrė, neleisdamas suabejoti savo gerais ketinimais.
– Alaus..., - žodžius „pamišėlis“ vartė tarp lūpų taip pat sunkiai, kaip ir monetas delne.
– Alaus, tai alaus, - nušvito čigonas, - Dautartai, ąsotėlį mums, - ir žvilgtelėjęs į svečio stotą pasitaisė, - gal du iškart. Atšildysim šitą nabagą.

Jei Dautartas ir suvokė, kur link suka čigonas, tylėjo. Atnešė pirma svogūnų su gardžiai kvepiančiais sūdytais lašiniais ir iškart du ąsočius. Likusieji tik spoksojo, tyliai keikdami save, kad patys to nesugalvojo. Tik kad jau per vėlu. Ne gi dabar mušiesi su čigonu?
– Štai, čiupk, kol putoja, - pajuokavo čigonas, stumdamas bokalą „pamišėliui“ ir tuoj pat nušvito, pamatęs, kaip anas jį išlenkė vienu ypu, - iškart po antrą, ko mes čia mąstysim ilgai.

Dideliam čigono džiaugsmui, ir antras bokalas taip pat greitai nugarmėjo gerkle. Jis tik pylė, o „pamišėlis“ gėrė, retkarčiais atsikasdamas lašinių ir giliai atsidusdamas.

Pirmasis ąsotis greitai ištuštėjo, nes ir čigonas stengėsi neatsilikti. Antrasis stovėjo ant stalo kiek ilgiau, nes „pamišėlis“, atgavęs žadą, užsisakė dar ir raugintų kopūstų. Čigonas tik spėjo mirktelėti Dautartui – „nešk alaus iš dugno, kur stipresnis“.

Ir antras ąsotis ištuštėjo, o svečias net nesusvyravęs atsistojo, nuėjo nusilengvinti ir taip pat lengvai atsisėdo ant suolo.
Likusieji jau šaipėsi akivaizdžiai – čigonas vis girtėjo ir piktėjo, o „pamišėlis“ kaip sėdėjo tiesus, taip sėdėjo. Lyg alų į bedugnę statinę piltum.

Jau ketino suplukęs nuo lakstymo Dautartas antrą statinę atkimšti, kai čigonas neišlaikė – susvyravo kaip pakirstas medis ir nuvirto nuo suolo. Tik garsus vyrų juokas užgožė gilų knarkimą.
– Na va, užkirtom, - pirmą kartą per visą laiką nusišypsojo „pamišėlis“, - po šimts gegučių, iškart šilčiau. Šeimininke! Atnešk ko nors užvalgyti...

***

... Kerdžius nutilo ir gailiai žvilgtelėjo į tuščio bokalo dugną. Vyrų ilgai raginti nereikėjo. Tuoj pat vienas šūktelėjo šeimininkei, reikalaudamas „ko nors gerklei nuplauti“.

Saulė, toks buvo šios karčiamos šeimininkės vardas, tuoj pat išniro iš virtuvės, atsargiai nešdama ąsotį. Ne vienas bernas ją įsižiūrėjęs buvo. Nesvarbu, kad vyrą turėjo, mažą vaiką, bet liko tokia pati, kaip anksčiau – žvitrių akių, liekna, stora kasa, dailaus veido ir šiltos šypsenos. Ir sukdavosi greitai. Jei reikėdavo, galėjo per pakaušį užtvoti, o reikalui esant ir paglostyti. Tik nieko nežinantys bandydavo jai įžnybti. Paskutinysis žnaibytojas su visais stiklais išlėkė pro langą, kai Saulės vyras, tuo metu virtuvėje puodą kaitęs, pastebėjo nelabai padorų gestą. O nors dabar jo čia ir nebuvo – na kas norėtų į sprandą gauti?

Kerdžius dėkodamas mirktelėjo Saulei. Atsikrenkštė ir atsargiai nurijo kelis gurkšnius, vis žvilgtelėdamas pro langą į lauke siaučiančią audrą.
– Ale tiek išgert, - vienas bernų nusprendė užvesti Kerdžių ant to paties kelio, - du bokalus.
– Suk tave devynios, penkis, - atkirto Kerdžius, - ir dar iki ryto svogūnus rijo. Kaip obuolius. Tik triaukšt triaukšt. Kur aš ten baigiau?
– Kai čigonas nuvirto.
– Ak taip.

Kerdžius neskubėdamas pripildė bokalą ir prisitraukė padėklą džiovintų obuolių.
– Maukė jis tą alų iki pat ryto. Ir svogūnus visus surijo. Bet koks buvo paišinas, toks ir liko. Pastėręs žvilgsnis, visas sutrikęs, kaip iš dangaus nukritęs, nieko nesuprantantis ir mažai kalbantis. Gal jis būtų ten iki vasaros sėdėjęs, bet pagailo malūnininkui Auštarui berno, nusprendė bent šiek tiek į protą atvesti ir iki miesto nuvežti. Siūlomų monetų griežtai atsisakė, esą, niekai, vis tiek į tą pačią pusę.

***

– ... a taip nieko ir neatsimeni, - kraipė galvą Auštaras, - visiškai nieko?
„Pamišėlis“ tik papurtė galvą, spausdamas maišą prie krūtinės.

Ryte oras visiškai pasitaisė, tik kelias virto sunkiai išbrendama klampyne – vežimo ratai vėlėsi purvais ir potvynio paliktu dumblu. Porą kartų užklimpo, bet bendromis jėgomis greitai vėl atsidūrė kelyje.
– Tai aš tave iki miestelio mestelėsiu, - garsiai svarstė Auštaras, - o ten jau kaip nors pats. Visai nieko neatsimeni? Ot rupkė. O vardą? Čia nieko, - šnekėjo toliau, nelaukdamas atsakymo, - va mano bobulei obelies šaka į pakaušį tvojo, tai ana iki pat mirties visokius baubus matydavo svirne. Be šakių ten neidavo. Protelis suskystėjęs kaip vanduo buvo. Kartą paršelį nusmeigė, rėkdama, kad bildukas auksą vagia. Kokį auksą, - Auštaras pasikasė panižusį smakrą, - pelai ir grūdai.

O paršelio gaila.

Miškas pasibaigė taip staiga, lyg koks milžinas būtų ranką medžius nušlavęs. O ir kelias čia šiek tiek geresnis buvo. Čigonas griežtai laikėsi tam tikros taisyklės – jokiais būdais neliesti miško takų. Tolumoje tamsavo į dangų kylantys dūmai, skambėjo koplyčios varpas.
– Aš tai va tenais gyvenu, - Auštaras mostelėjo ranka į kairę, į pastatą šalia upelio, - dabar to darbo mažai, bet tvarkytis vis tiek teks. Potvynis šįkart tikrai didelis buvo.

„Pamišėlis“ atkuto akimirksniu. Suspaudė maišą taip, kad net pirštai pabalo ir net išsižiojęs įsispoksojo į malūną šalia upelio. Tai pastebėjęs Auštaras kukliai nusišypsojo.
– Žinoma, ne toks didelis, bet darbo užtenka. Vanduo teka, ratas sukasi, grūdai byra – ko daugiau norėt. Tik va, sūnūs netikę, - tyliai sumurmėjo, - visai nenori senajam tėtušiui padėti, esą, dulkių jie neuostys, geriau arklius ganys. Tai ir gano. Sukuosi ir vienas šiaip taip.

Ir tada, didžiausiai Auštaro nuostabai, „pamišėlis“ sugriebė jam už peties ir neįtikėtinai karštu balsu sušuko:
– O norit, aš jums į pagalbininkus?!

Auštaras pakraipė galvą, žiūrėdamas  tai į maišą, pilną monetų, tai į karščiu degančias akis. Pasigirdo gal?
– Aš sumokėsiu...

***

– Kaip čia išeina, - atsklido storas balsas iš kampo, - bernas už savo atliktą darbą dar ir mokėt norėjo?
– O kaipgi, - šelmiškai mirktelėjo Kerdžius, vartydamas bokalą tarp delnų, - labai jam patiko tas malūnas.
– Tikrai pamišėlis.

Bernai griausmingai nusikvatojo ir suplojo delnais, šaukdami šeimininkę dar alaus atnešti. Tik Kerdžius tylėjo, mąsliai spoksodamas į peiliais suraižytą stalviršį.

Šeimininkė Saulė išlindo iš virtuvės, viena ranka spausdama pilną ąsotį, kita – tuščią. Pastarąjį pastatė priešais Kerdžių ir įspraudusi kumščius į šonus, garsiai paragino:
– Na, vyrai jūs vyrai. Tokios istorijos klausot, o vargšą tik alumi sugebat pavaišinti? Še, Kerdžiau.

Ji iškėlė sidabrinį Trumpąjį ir įmetė į ąsotį. Moneta garsiai skambtelėjo į dugną.
– Ko sėdit, mietą prariję, - pakilo vienas bernų, - o juk tiesą sako? Kas man pinigėlis, kitam – didžiulis turtas.

Skambtelėjo ir antra moneta į dugną. O tada jau pasipylė ir daugiau. Daugiausia sidabriniai Trumpieji, bet vienas pirklių mestelėjo ir auksinį Ilgąjį, taip parodydamas, kad jo padėties žmogus gali leisti ir daugiau. Žinoma, po to dar ilgai to gailėjosi, bet bent jau akimirką leido sau atsainiai sėdėti užsimetus koją ant kojos ir išpūtus krūtinę dairytis aplinkui, suprask – „Žiūrėkit, koks aš! “

Kerdžius tik kukliai šypsojosi ir linksėjo, o visiems atidavus savo duoklę garsiai atsikrenkštė, paglostė šalimais gulintį rainą katiną ir tęsė toliau.

***

Auštaro sūnūs kiek paburbėjo, piktai pašnairavo į Juočkį – taip jie praminė „pamišėlį“ –  ir daugiau nieko nesakę vėl ėmėsi savų reikalų. Kur tai matyta, kad žmogus dirba ir dar auksu susimoka? Žmonės lyg netyčia apie tai užsimindavo Juočkiui, bet pastarasis visai nekreipė dėmesio – dirbo sau ir tiek.

Auštaras tiesiog akyse pražydo – tiek darbo atkrito. Nebereikėjo jam purvintis valant vandens lataką nuo dumblo, nebereikėjo uostyti dulkių, o dar ir sidabrinį kas šešias dienas gaudavo.

Juočkis pasirodė esąs irgi ne iš kelmo spirtas – dirbo nuo ryto iki vakaro ir tiesiog akyse keitėsi – susilopė marškinius, vyžas naujas nusipirko, ilgesnes minkšto lino kelnes, barzdą pasikirpo, akyse ugnis atsirado, o dirbo taip, lyg ryt paskutinioji ateitų. Pro šalį keliaujantys į kaimą ar iš jo tik galvas kraipė regėdami, kaip tas griaumedis be marškinių ankstyvą pavasario rytą stogą taiso ar rato apkaustus tvirtina.

Pragydus vieversiams, Auštaras jau tvirtai sau į galvą įsikalęs buvo, kad taip ir turi būti. Juk malūnas jo tai ohoho koks – ratas sukasi kaip pašėlęs, girnos net rūksta. Vaikščiojo dabar apsirėdęs naujais apdarais, visada vieną ranką už diržo užsikišęs. Gyvenimas buvo šviesus kaip niekada.

Tik štai, kaip malūnininkas pasikeitė, taip ir Juočkis kitoks tapo. Tik niekas negalėjo pasakyti, kas būtent pakito – ar akys stipriau žibėjo, ar pats dar stambesniais raumenimis apaugo. Pypkę išsidrožė iš lenktos beržo šakos ir dosniai už gerą tabaką mokėdavo. Žmonės jo nevengė, net pamėgo. Juočkis visada su visais mandagiai sveikindavosi, vaikus mylėjo, mergų vakarais šokiuose visiškai nekirkino. Nors, reikia pasakyti, retai į juos eidavo. Nei su bernais mušdavosi, nei labai didelis alaus mėgėjas buvo, nors čigonas dar ir dabar prisiminė savo gėdą.

Tą gražią ir saulėtą dieną, pats kaimo seniūnas atvažiavo pilnu vežimu, nors anksčiau mieliau rinkdavosi Dubingio vėjo malūną, esantį trimis varstais toliau. Tąkart jis kaip tik grįžo po turgaus, pakeliui sutikdamas ir Auštarą, tad abu vežimai į kiemą įriedėjo vienas paskui kitą.

Juočkis sėdėjo ant kelmo, likusio čia nuo neatmenamų laikų. Ant jo, kol gyva buvo, malūnininko žmona vištoms galvas kapodavo. Gardžiai kvepiantis tabako dūmas lengvai kilo į pat dangų, lyg seno pypkoriaus sutvertas. Retas kuris gebėdavo taip pypkę prikimšti ir ugnį iškūrenti, kad dūmas visada lygus būtų. Sėdėjo atsilapojęs marškinius, ištiesęs kojas. Visas miltuotas ir suprakaitavęs, matyt, ką tik iš malūno išlindęs.

Malūnininkas susiraukė ir mostelėjo kumščiu:
– Ko sėdi? Kodėl ratas nesisuka?

Juočkis atsargiai pastatė pypkę ant kelmo, lyg ten būtų trapus stiklinis rutulys ir atsistojo, nykščius užkišdamas už virvės, atstojančios diržą.
– Sukasi, kur jam nesisukus. Štai du stipinus sutvirtinau, visai subyrėję buvo, girnos akmenį ištiesinau, nušveičiau, Alyzo miltus sumaliau, štai atsikvėpsiu ir eisiu upelio šlaitų sutvirtinti.

Auštaras vis stipriau raukėsi, raudonuodamas po kiekvieno žodžio. Tas Juočkis per vieną dieną padarė tiek, kiek jis nesugebėjo per dvejus metus. Ir dabar dar atvirai tyčiojosi.
– Greitai čiupk maišus! - trenkė vytele į suolą, -šiandien sumalti turi būti.
– Nesikarščiuok, Auštarai, - taikiai sumurmėjo seniūnas, - leisk bernui pailsėt. Žiūrėk, koks nusiplūkęs.

Iš tiesų tai Juočkis visai neatrodė pavargęs. Priešingai – žirgliojo basomis kojomis per šlapią žolę taip tvirtai, lyg ką tik išmiegojęs būtų ir gerai pavalgęs.

Čiupo iškart po du maišus – po vieną ant peties ir bėgte į malūną. Sugrįžo net neuždusęs ir pagriebė dar porelę. Nespėjo seniūnas  net papiroso susisukti, o visi dešimt maišų jau malūne, pačiame sausiausiame kampe, stovėjo.
– Šiandien niekaip nespėsiu, - papurtė galvą Juočkis, paimdamas savo pypkę, - ryt, gal poryt...
– Šiandien, - trenkė Auštaras Juočkiui per pečius vytele, - nors ir per naktį dirbk, bet šiandien.
– Na ką tu, -įsiterpė Seniūnas, - man neskubu...
– Šiandien, - griežtai pakartojo malūnininkas, - kad tavo kakta nupliktų ir ant pakaušio kuokšto neliktų, jei nesuspėsi. Taip ir žinok...

***

– Dirbo Juočkis visą naktį, - siurbčiodamas alų pasakojo Kerdžius, - net išėjęs į lauką nebuvo, ir jei ne malūnininko dukra  Guntilda, turbūt net gėręs nebūtų. Tik su pirmais gaidžiais surišo paskutinį maišą ir pastatė jį kampe, šalia visų kitų. Nusibraukė prakaitą, užsirūkė pypkę ir susimąstęs įsistebeilijo į švintantį dangų.

Kerdžius sudiržusiu delnu pasėmė šutintų žirnių ir visus vienu ypu  susibėrė į burną. Melodingai skambtelėjo dar viena moneta, šįkart slavo pirklio įmesta. Mažai jis ką suprato, bet  ir nuotrupų užteko. Patiko jam ta istorija ir visai nesijautė be reikalo išlaidaujantis.
– Uch, gerklė išdžiuvo, po šimts gegučių, - paglostė barzdą Kerdžius, - leiskit seneliui atsipūsti šiek tiek.
– Na jau! -vienu balsu suriko bernai, - išdžiūvo, tai ne užsisiuvo. Še.

Pusiau nugertas ąsotis barkštelėjo ant stalo ir jei ne ta tanki barzda, aplinkiniai būtų pamatę linksmą Kerdžiaus šypseną.
– Jei taip, tai taip...
– O kas ten apie Guntildą? - riktelėjo Jonų Vaidginas – liesas ir išstypęs vaikiško veido bernas.
– Ooo, Guntilda, - užvertė akis Kerdžius, - štai – kaip mūsų šeimininkė Saulė. Tokia pati liauna, geltonkasė, linksmų akių, darbai rankose tiesiog tirpo. Tik štai Auštaras jos vengė. Nesvarbu, kad vaikas savas, bet kiekvieną kartą pažiūrėjęs į tą šviesų veidą, įniršiu užsiplieksdavo...

***

Juočkis įdėmiai žiūrėjo į Guntildą, purtydamas miltuotus marškinius. Tai į vieną pusę pakreipdavo galvą, tai į kitą. Mergina raudonavo kaip burokas, bet žvilgsnio nenuleido.
– O gi tu laumvaikė, - akinamai šypsodamasis pagaliau ištarė Juočkis ir per galvą užsitempė marškinius.
– Kąąąąą? - užriko ji, - tuoj aš tau kaip duosiu atbula ranka, kūliais į upelį nulėksi.
– Tikrai laumvaikė, - linktelėjo Juočkis, - o aš sakau – kuo čia taip maloniai kvepia. Turbūt apie tave pulkai bernų sukas, neatsigini. Ir mergos pavydžiai spokso, tylomis žadėdamos kasas nurauti ir purvu veidą išterlioti.   Bus tave tėtušis kadaise į šoną nusukęs.

Guntilda kietai sučiaupė lūpas, tačiau veidas ne rūstesnis, o dar gražesnis tapo.
– Gal dūmą? - Juočkis ištiesė pypkę.

Mergina taip tvojo tuščiu ąsočiu per delną, kad pypkė vartydamasi į žolę nulėkė.
– Kad tu balomis nueitum, - suriko Juočkis, puldamas paskui savo brangiausią daiktą, - kad tu staugdama nueitum, - suniurnėjo, pastebėjęs naujai atsiradusį įbrėžimą, - tu gyvate raudonoji, - galutinai užbaigė savo tiradą, atsisukdamas į Guntildą.

Stovėjo jis piktas ir pasišiaušęs kaip velnias ir balos išlindęs, tarsi ne pypkę, o kas jo galvą į purvą nusviedęs būtų. Akyse tvieskė raudoni, nieko gero nežadantys žiburiai, stambūs delnai grėsmingai gniaužėsi.
Guntilda, prispaudusi ąsotį prie krūtinės, įsispoksojo į Juočkį ir galų gale išrėžė:
– O pats irgi neblogas, rūpūs miltai.

Ir apsisukusi nuskuodė takeliu į namus...

***

– Tai kaip čia išeina, - suburbėjo vyras stambia šlakuota nosimi, - malūnininkas su laumėmis išdykavo?
– Et, toks ir išdykavimas, - numojo ranka Kerdžius, - naktis tamsi buvo, o kraujas karštas dar, o kaip tik žmona po antrojo sūnaus. Žinot tas laumes – šaukiasi vakarais, atrodo, mirtimi galuojasi, o kai koks vyras artyn prieina, savo kerus paleidžia ir viskas. Ir žiūrėk – po kiek laiko jau kažkas klykia prie durų paliktas. Gerai, kad laumės kūdikius dvigubai ilgiau nei paprastos moterys nešioja. Malūnininkas visus įtikino, kad čia jo pati pagimdė, o ta moteriškė silpna buvo, po antrojo beveik iš lovos nesikeldavo. Ir vos trečią pagimdė – iškart pasimirė. Taip ir liko paslaptis saugi. Tik Auštaras tai žinojo ir nekentė mergaitės. Juk ne šiaip vaikas, o laumvaikė. Keikė pats save, kad nedrįso jos lauke palikti ar į tvenkinį įmesti.
– Aš tai savęs taip žeminti neleisčiau, - išpūtė krūtinę Arvydas, pas kalvį dirbantis padėjėju, - turėčiau aš maišą pinigų, man niekas vytele nemojuotų. Aš tą vytelę va taip kaip, - jis sugriebė stambiais delnais žirnių ankštį ir sutraiškė, tik žalia sunka pro pirštus nutekėjo, - kvailas tas bernas buvo.
– Gal ir kvailas, - nesiginčijo Kerdžius.

***

Auštaras apsidairė, ir žvakė jo rankose pastebimai sudrebėjo. Vis sau mintyse kartojo, kad paims tik truputėlį ir viskas. Karvė kaip tyčia nugaišo pačiu netinkamiausiu laiku, o ir kiaulė paršiukus suėdė, nieko neliko. Taip nesisekė, kad net baisu buvo. Tik vienas malūnas sukosi kaip pašėlęs ir gerą pinigą nešė. Jau net Uoskiemyje kalbos sklido - „Auštaro bernas tikras kaukas – pinigus neša saujomis“.

Auštaras atnarpliojo maišo virveles ir smalsiai įsispoksojo į vidų. Peilis be kriaunų, džiovinta gaidžio skiauterė, ašutinė virvė, aitriai kvepiančios žolės ir melodingai skambantis kapšelis.

Malūnininkas atsargiai jį kilstelėjo ir apsidairė, bandydamas ką nors įžlibinti tamsoje Nors į svirno vidų niekas negalėjo užeiti, bet maža kas.

Virpanti žvakės šviesa  nutvieskė suplėkusias monetas. Jų buvo dar daugiau, nei atrodė iš pirmo karto. Slavų, lietuvių, livoniečių ir dar galybė nežinomų – štai moneta su vyro garbanotais plaukais portretu, žiūrėk – kita su kvadratine skyle viduryje, o ši išvis įdomiausia – didžiulė kaip eketė ir metanti raudonus atspalvius.
– Pasiskolinsiu ir padėsiu, - tvirtai pasižadėjo Auštaras, pagriebdamas kelis auksinius Ilguosius, - juk net nepastebės.

Juočkis tą maišą tarsi visai užmiršo. Nė karto nepaklausė, nepasidomėjo, net į tą pusę nežiūrėdavo. Vienas tik Auštaras naktimis neramiai miegodavo, vis akyse monetos stovėjo. Auksinės, sidabrinės ir varinės. Jis juk tą „pamišėlį“ priėmė, pamaitino, pagirdė, darbo davė. Turėjo teisę šiek tiek pasiskolinti bėdai prispaudus.

Bernas net nežvilgtelėjo į prie vežimo pririštas dvi telyčias, nuolankiai žingsniuojančias paskui. Nerūpėjo jam ir spindintis Auštaro veidas nei prie diržo skambančios monetos. Vienodu ritmu mojavo mediniu plaktuku, į šalis nesidairė. Vyžų seniai nebenešiojo, ilgus aulinius batus įsigijo, tik kažkaip keistai su jais žirgliodavo, lyg pirštais visai nesiremtų. „Nepratęs tas kvailys prie gero gyvenimo“, - mintyse juokėsi malūnininkas, -„tokiam tik klumpes nešioti“.

Bet garsiai nepasakė, tik valdingai pliaukštelėjo vytele sau per šlaunį.

Juočkis, palikęs plaktuką ir ištikimąją pypkę, nušleivojo prie vežimo. Auštaras patenkintas nužvelgė jo sustambėjusią krūtinę ir išplatėjusius pečius. Pasitaisė bernas pas jį gyvendamas, net gi aukštesnis paliko. Tik barzda ir plaukai dar labiau sutankėjo ir styrojo į šalis kaip aplaužyti lazdynai.
– Žiūrėk, kokias telyčias gavau, - išpūtė krūtinę Auštaras, - geriausios turguje. Už tris auksinius tas senas sukčius atidavė, nors norėjo penkių. Neapgaut jam manęs, - griausmingai nusikvatojo.

Apėjo Juočkis telyčias, iš visų pusių apžiūrinėdamas. Vienai tarpuragį paglostė, kitai už uodegos timptelėjo.
– Niekam tikusios, - pagaliau išrėžė ir apsisuko eiti.

Lanksti vytelė skambiai pliaukštelėjo per nugarą, giliai įsisiurbdama į odą.
– Tu man ožių nerodyk, - Auštaras dar kartą užsimojo, - manai, kad esi gudresnis? Tai parvesk geresnes, skurdžiau tu.

Juočkis tik pakraipė galvą ir nieko nesakančiomis akimis dar ilgai lydėjo tolstantį vežimą ir vangiai paskui kėblinančias telyčias.

***

– Auštaras net išsižiojo, kitą dieną pamatęs prie malūno pririštą sulysusią ir  išsišėrusią karvę, - pasakojo Kerdžius, - visas išraudo ir tuoj pat pareikalavo berną prisipažinti, iš kur pinigus gavęs. Vagyste apkaltino, o Juočkis tik niauriai spoksojo iš po tankių antakių ir nieko nesakė. Šįkart malūnininkas pabūgo tvoti vytele. Kažką negero tarėsi pastebėjęs ir tik vėliau susigėdo, esą, paprasčiausio berno išsigandęs. Tik štai tos liepsnos akyse jam vis iš galvos nėjo. O jas prisiminė tik nelaimei įvykus...

***

– Nudvėsė telyčia, - niurnėjo Auštaras, niūriai spoksodamas, kaip Juočkis iškrovinėja vežimą, - čia jau tu pridirbai.
– Aš? - nuoširdžiai nustebo bernas, - aš iš malūno išėjęs nebuvau.
– O kaipgi nebuvai, o kas paskui Guntildą laksto kaip akis išdegęs? Kas su ja maudynių eina ir kikena po liepa susėdę? Viską aš matau, viską girdžiu.

Nutylėjo Auštaras tik tai, kad tuodu visai ne jis pastebėjo, o senė Brigė, vakare ožkas gindama į tvartą. Spoksojo ta davatka iki pat sutemų, kol akys visai nebematė, viską į galvą dėjosi, o paskui Auštarui perpasakojo. Tik tas prieš tai ją turėjo sūriu ir duona pavaišinti ir išklausyti, kas mirė, kas gimė, kas tuokėsi, o kas susimušė. Turėjo boba stebuklingą plepumo dovaną.
– Akių nevartyk ir paskui Guntildos sijoną nelakstyk. Kitaip, - jis kilstelėjo botagą, kurį pusvelčiui senis Kailialupys atidavė.
– Bene botagu lupsi? - nusijuokė Juočkis, neparodydamas nė krislo baimės.

Jau ketino Auštaras taip ir padaryti, bet tada užkliuvo akis už karvės, kurią bernas į vyžas iškeitė. Rupšnojo ji pavėsyje jaunus žolės ūglius. Šonai net spindėjo nuo riebumo, o tešmuo buvo pilnas pieno. Pasitaisė galvijas neatpažįstamai.
– O šita – mano, - tvirtai nusprendė Auštaras ir atrišęs karvę, nusivedė prie vežimo, - jei esi malūnininko bernas, tai ir būk juo. Kai užsimanysi ožkas ganyti, galėsi eit į visas keturias puses.

Juočkis ir dabar nieko nesakė, liūdnu žvilgsniu lydėdamas tolstantį galviją, kuriam buvo visai vienodai, kur žolę ėsti ir kam pieną duoti.

***

O monetų maiše vis mažėjo. Turėdamas dvi karves Auštaras dar daugiau užsimanė. Po to, žiūrėk, raudono degto molio stogo užsinorėjo – tokio niekas neturėjo. Drabužius nešiojo tik minkščiausio lino, o batus tik geriausios odos. Du vežimus įsigijo. Žmonės tik kraipė galvas, stebėdamiesi, iš kur tokie turtai, bet į akis nieko nesakė, žemai prieš Auštarą lenkėsi, kai tas keliu riedėdavo į visus kiek iš aukšto spoksodamas.

Gal tik vienas kunigas liko koks buvęs – šiek tiek keistokas ir šiek tiek pamišęs. Niekada nepyko, jei jo koplyčioje žmonės Perkūnui ar Žemynai maldą sukalbėdavo, leisdavo kelti turgus obelyne, kurį prižiūrėdavo su tokia meile, su kokia žiūri motina savus vaikus. Niekada niekam nesilankstė, nenuolaidžiavo ir Auštarui. Kaip tik priešingai – vis dažniau rėždavo pamokslus apie pagundas ir iš to kylančias nelaimes.

Auštaras, regėdamas tokią nepagarbą, dar stipriau siuto, o visą savo įsiūtį išliedavo tai ant dukros, tai ant Juočkio. Net botagą kartą pakėlė, palikdamas gilų degantį rumbą. O tas nieko -  pasipurtė ir toliau grūdus nešiojo, nuo aslos pelus bei dulkes šlavė. Žmonės net pradėjo šnekėti, kad malūnas vien berno dėka tapo toks tvarkingas ir gražus. Žinoma, šnekėjo tik už akių. O pačiam Auštarui, kurį pagal naują madą imta vadinti ponu, lankstėsi ir pataikavo. Ypač sužinoję, kad tas Dautarto smuklę ketinąs pirkti. Tik bėda, kad pastarasis visiškai neketino jos parduoti.

Grįžo tądien Auštaras visas įsiutęs, piktai čaižydamas arklio strėnas botagu, visus keikdamas, o ypatingai tą „šuns pautą Dautartą“.

Ir, lyg to būtų negana, po kriauše užtiko Juočkį ir Guntildą. Nieko jie nedarė, ką paprastai privalo daryti bernas su merga vienu du pasilikę, tik sėdėjo ir tyliai šnabždėjosi.

Užkaito Auštaro kraujas dar labiau, akys krauju apsipylė. Kur tai matyta, kad dukra į tą... tą... kaliausę spokso ir meiliai šnabždasi!

Pliaukštelėjo botagas, perliedamas Juočkio nugarą.

Bernas tik pasipurtė, atsistojo, niūriai šypsodamasis ir pasakė Guntildai:
– Tai aš gal jau eisiu.

Antrą kartą orą perkirto botago smaigalys, pečius sudraskė. Nieko. Kaip vanduo nuo žąsies. Dirsčiojo Auštaras tai į berno nugarą, tai į savo botagą. Pabandė sau per delną suduoti. Net galvą suskaudo nuo smūgio. O tam nieko.
– Tėve, - piktai treptelėjo koja Guntilda, pašokdama, - ką...
– O tu man nesikišk, - užsimojo botagu trečią kartą Auštaras.

Malūnininkas visą gyvenimą laikėsi vienos minties – neleisk bobai šnekėt pirmai. Nes kitaip žodžiuose paskandins. O čia dar Juočkis dėmesio į botagą nekreipia, gal tikrai kitam neskauda? Maža kas – prakeikė!

Perliejo jis botagu Guntildą, palikdamas gilią kraujuojančią žaizdą skaisčiame veide.

O kas įvyko po to, net pats gerai nesuvokė.

Kažkas didelis, tamsus ir baisus užkrito ant jo, kaip perkūnija iš giedro dangaus. Išplėšė botagą iš rankų ir nusviedė toli už lauko, gerus du varstus. Tik kvapas paliko. Paskui įnagį šlumštelėjo ir pats Auštaras, tik ne taip toli. Padaras pasitenkino jį į šieno kaugę numesdamas.
– Kad tave pypkės galas, - suniurnėjo Auštaras, rausdamasis dar giliau į kaugę, - velnias!

***

Katinui pagaliau nusibodo Kerdžiaus glamonės ir gyvūnas, nušokęs nuo suolo, atsitūpė kiek tolėliau. Ten, kur jo niekas negalėjo pasiekti ne tik ranka, bet ir koja. Daugiau į nieką nekreipdamas dėmesio, puolė praustis leteną.
– K-k-kaip v-v-velnias? - sumikčiojo Gedenų Vakaris, vaikystėje nuo aukšto nukritęs ir nuo to laiko mikčiojantis.
– O va taip, - išskėtė rankas Kerdžius, lyg norėtų visus apkabinti, - pats paprasčiausias velnias. Didelis, juodas, su ragais, kanopomis ir uodega. Gauruotas kaip žvėris ir piktas kaip žiemą pažadintas lokys.
– Ot merga nustebo, - kažkas suprunkštė.
– Visai ne. Ko jai nustebt? Laumvaikė buvo, o be to – protinga boba, kokių reta. Nujautė jau seniai, tik nenorėjo be reikalo kibti.
– O k-k-kam tas apsim-m-metė?
– O ko jam apsimetinėt, - nustebo Kerdžius, - tiesiog Velnias visada su Perkūnu imčių eidavo, o va tą kartą dar ir kortomis maišą pinigų išlošęs buvo. Pasikarščiavo senis Dundulis, jėgų neapskaičiavo. Susilažino jiedu, kurio sprigtas ugnį kaktoje įžiebs. Tai kaip žiebė Perkūnas, Velnias tik keberiokšt iš Dangaus, galvą susigurino ir viską pamiršo. Gal būtų niekada ir neatsiminęs, bet kaip tyčia malūnas papuolė, o velniai jiems jaučia neapsakomą trauką, dar Auštaras pinigus vogė, kasdien vis blogiau elgėsi. Tokia jau ta velnių prigimtis – kol jie ant žemės, tol grynas žmogus, bet jei tik aplink nedori dalykai vyksta, ir pats susilaikyt nebegali.
– Vis tiek nesuprantu – o Guntilda prie ko čia?

Kerdžius tik gūžtelėjo pečiais, esą, irgi nežinąs.
– Ėėėė, pasakoriau, - susiraukė Aloyzo bernas, - kažkokia kreiva tavo istorija. Tai kaip čia išeina – Auštaras blogas, o Velnias geras?   Nesiriša čia taip niekas. Velnias yra Velnias –suktas, godus ir blogas.

Pakilo daugiau balsų, reikalaujančių geresnio paaiškinimo. Kerdžius tik šypsojosi bokalą tuštindamas ir nieko nesakė, kol pagaliau kažkieno nedrąsus balsas pasiūlė:
– Tai Velnias tyčia Auštarą iš kelio išvedė.
– Jo, tinka taip, - sustaugė plodami bernai, - kita kalba. Tai kas ten toliau buvo?
– Išvanojo Velnias Auštarui kailį ir pabėgo, pelkėje pasislėpė. Bet išsigando jis ne malūnininko, o savęs paties. Juk iki to laiko buvo tvirtai įsitikinęs, kad jis žmogus, gal tik kiek stipresnis už visus ir auksinėmis rankomis, o čia bakšt – Velniu tapo, viską prisiminė, kas anksčiau buvo, kaip Perkūnas sprigtą skėlė, kaip iš dangaus krito, kaip krisdamas nulaužė pušį, kuri ir prispaudė senąjį girtuoklį Butvingį. O grįžtančias Velnio galias geriems darbams naudojo, juk, kad ir kaip būtų, anksčiau ne tik žmonėms pokštus krėsdavo, bet ir žemę gaivindavo po žiemos, miškus ir piemenis globojo, tik pamiršo viską per tiek laiko.

O Auštaras, atsigavęs po pirmo išgąsčio, tekinomis į miestą – vyrų rinkti, Velnio medžioti...

***

– Jis ne tik mano brangiausiąją Guntildą iš doros kelio išvedė, - kūkčiojo Auštaras stovėdamas ant stalo smuklėje, - bet ir taip nuolat šunybes krėsdavo. A pamenat kaip mano telyčia užtrūko? O kaip negyvą veršiuką atsivedė? O dar mano malūnas, mano nuostabusis malūnėlis – juk ten gryną velnių irštvą įkūrė. Juk pamenat, kad kol jis nepasirodė ir aš per savo gerą širdį nepriėmiau vargšo po stogu ir nepamaitinau, tiek nelaimių niekada nebuvo.

Vyrai kraipė galvas, mintyse nelabai sutikdami su šiuo Auštaro pasakymu. Nelaimių, priešingai, netgi sumažėjo, tik vienas malūnininkas kaip prakeiktas buvo – tai viena, tai kita iš rankų krito.

Balanos šviesoje sublizgėjo auksinė moneta ir staiga susirinkusiųjų nuomonė pasikeitė:
– Jo, - svariai linkčiojo Kalvis, - pasagas naktimis kažkas išvogdavo, įrankius po kalvę išsvaidydavo.
– O man, - klyktelėjo Juozis, - pieną sugadino.
– Tvorą išgriovė.
– Mergas pirtyje kirkino.
– Ligas užsiundė.
– O dar tokios sausos vasaros niekada nėra buvę.
– Mušim velnia!
– Velnią!

Vyrai pakilo, bet staiga susipratę vėl atsisėdo:
– O, Auštarai, kur tas niekadėjas pasislėpęs?
– Nesvarbu, - kraupiai išsišiepė Auštaras, - mes jį gudrumu paimsim.

Čiupo kas ką turi – dalgį, pjautuvą, plaktuką ar ližę ir iškurnėjo paskui Auštarą į lauką. Vienas kitas deglus uždegė, nors iš jų viduryje saulėtos giedros dienos mažai naudos buvo. Tik tiek, kad grėsmingiau atrodė.

Dundėjo visas būrys link Auštaro malūno. Pakeliui, užuosdami linksmybes, prisijungė vaikai ir šunys, viena kita boba, trūko tik trimitininko ir vėliavnešio.

Malūnininkas žingsniavo visų priekyje, drąsiai išpūtęs krūtinę ir mosuodamas botagu.
– Na, vyrai, su daina!
Aš užgimio ubagelis,
Ir užaugo prasčiokėlis.
Ainu per svieto verkdamas,
Geradėjus garbindamas.

Galbūt daina ir nebuvo pati tinkamiausia Velnio medžioklei, bet ūpui pakelti – pats tas. Dainininkai paslapčia vylėsi, kad Auštaras supras, kas slypi už šių dainos žodžių ir po visko atsidėkos auksu bei sidabru.

Trečis kiemis nuo pat galo,
Davė duonos ir rasala.
O kai papraša bulbyčių,
Liepė aiti per ulyčio.

Po šios visi užtraukė „Mes, penki broleliai“, „Negerki trečios“, o įpusėję „Bū bū, aš jaučiukas“ ir malūną priėjo.
Niekas taip ir nesužinojo, ką tokio gudraus buvo sumastęs Auštaras – Velnias sėdėjo ant kelmo šalia malūno ir taikiai traukė pypkės dūmus.
– Mano tabaks, - didžiuodamasis sumurmėjo Adrijonas, - net Velnias žino, ką rūkyti.

Daina nutilo, vyrai žvalgėsi vienas į kitą, nelabai suvokdami ką toliau daryti. Tikro Velnio dar niekas nebuvo matęs. Pabūgo žmonės.

Apžėlęs visas kaip meška, iš galvos kyšo riesti ragai, tyliai krūpčioja smailas uodegos galiukas, raudonos akys ir smaila barzda. Sėdėjo susikėlęs koją ant kojos, visiems rodydamas savo pasagomis pakaltas kanopas.
– Sveikas, Auštarai, - storu galingu balsu pasisveikino Velnias, - tai prisėskit, pavargot turbūt.

Visi kaip vienas atsisėdo, pajutę nesuvokiamą sunkumą kojose. Tik vienas malūnininkas liko stovintis.
– Negerai, Auštarai, dukrą botagu lupti, oj negerai, suk mane devynios padlos, bet taip negerai, - papsėjo gardžiais kvepiančiais dūmais Velnias, - mane – prašom, o Guntildos tai jau neliesk.

Malūnininkas pabandė išsižioti, bet lūpas tarsi kas suklijavęs būtų. Velnias tik blykčiojo nieko gero nežadančiomis akimis ir toliau šnekėjo:
– Aš vis galvodavau – ko man tarpuakį niežėdavo, o pasirodo tu tuo metu mano monetas vogdavai, o kai ryte vietoj pėdų kanopas išvydau, visai pablūdau. Kaip čia taip – žmogus, o kanopas turiu. O kai tavo botago kirčių nebejaučiau, visai sudvejojau, dieną naktį vis mąsčiau, kas su manimi darosi. Ir jei nebūtum Guntildos lietęs, kas žino – gal ir dabar galvą laužyčiau, pas kunigėlį bėgiočiau.

Velnias atsistojo, grėsmingai treptelėdamas kanopomis.
– Gal kortomis sulošim? Jei laimi –aš tau amžinai malūne tarnauju, jei pralaimi – mano auksą ir Guntildą atiduodi. Kaip sakai?

Auštaras tik linktelėjo ir prisėdo. Atrodo, kojos tavo, o elgiasi kaip nori.

Velnias iš po kelmo ištraukė taukuotą kortų kaladę ir išdalino po keturias.
– Spriek.

Auštaro akys vis labiau pūtėsi – rankos irgi kaip ne savo, paėmė kortas, bet atvirkščiai – nugarėlėmis sau į veidą.

Lošė jie ilgai. Sutemo, o dar pliekė kortomis. Tik kartą Velnias krūptelėjo tolumoje griaustiniui dangumi persiritus. Ir vis lyg kokie stebuklai Auštaro rankas valdė – tai kortas atvirkščiai paimdavo, tai turėdamas geras į šalį sviesdavo, o blogas – ant kelmo trinktelėdavo. Tris kartus kortų net nepaėmė ir tris – suplėšė, sviesdamas skutus į dangų.

Išaušus rytui ir pragydus pirmiems gaidžiams, Velnias atsistojo, sunkiai pasirąžė ir susirinkęs kortas nestipriai sprigtelėjo
Auštarui į kaktą.
– Pralošei, malūnininke. Teks dabar tau ne tik Guntildą man atiduot, bet ir dirbt iki gyvenimo galo, kol mano maišas vėl pilnas monetų bus.

Malūnininkas tik linktelėjo, atsistojo ir nieko nematančiomis akimis įsistebeilijo  kažkur į dangų. Apako, per naktį į kortas žiūrėdamas. Žengė žingsnį, kojos susipynė – apšlubo nuo sėdėjimo, pamėgino atsitiest, sukniubo – kupra išaugo.
Lėtai nuklibinkščiavo jis link malūno, net nepažiūrėdamas už savęs. O ten, kur susirinkę vyrai sėdėjo per naktį, saulė apšvietė akmeninius rutulius- nesusilaikė Velnias, visus akmenimis pavertė.

***

– Sakiau, kad Velnias yra Velnias, - suplojo delnais Aloyzo bernas, - apgavo malūnininką ir vyrus užkerėjo. Gera istorija, seni, bet trumpa.
– Taip jau ir trumpa, - šiek tiek įsižeidė Kerdžius, - akis miegas jau lipdo.
– O kas toliau buvo? Atidavė malūnininkas skolą? O Guntilda?
– Malūnininkas dar ir dabar girnas suka, o Guntilda už Velnio ištekėjo, juk pusiau laumė buvo. Tris dienas tris naktis puotavo, net kojas paskaudo nuo šokių, o pilvai išsipūtė nuo vaišių. Pats Perkūnas iš dangaus nusileido, atsiprašė Velnio, bet ir piktai pirštu pagrūmojo –esą šunybių tegul nekrečia per daug, tik tiek, kiek galima – karvės pieną sugižinti, mergas pirtyje gąsdinti, stogus spardyti ar boboms sijonus tampyti. Apsigyveno jiedu toli už Miško, du sūnus ir dvi mergaites užgyveno ir dabar dar kartu, vienas kitu neatsidžiaugia. Tokia štai istorija apie Velnią ir laumvaikį.

Kerdžius vienu ypu išgėrė likusį alų ir atsistojo eiti.
– Dar vieną! Trumpą!
– Na ką aš senis begalėsiu, - liūdnai nusišypsojo Kerdžius, - gi mano kaulai ne tokie stiprūs kaip jūsų, jaunųjų.
– Na trumputę, paskutinę, - neatstojo bernai, žadėdami alaus ir vaišių nupirkti.
– Na bet tik trumpą, - pagaliau nusileido Kerdžius, tik dėl akių vaidinęs, kad jau pavargo, - labai trumpą, apie Trečią Brolį...

***

Kerdžius atsibudo anksti. Nusileido iš antro aukšto klibančiomis kopėčiomis, puodeliu pasėmė šiek tiek raugintų kopūstų sunkos ir nugėrė gerą ilgą gurkšnį, palaimingai sučepsėdamas.
– Jau keliausi namolio?

Tarpduryje stovėjo smuklės šeimininkė Saulė, rankas surakinusi ant krūtinės. Tik žvilgsnis bei šypsena buvo šilti ir jaukūs.
– Reik, dukrele, reik. Kol aš, senas, nurėpliosiu...
– Toks jau ir senas, - skambiai nusijuokė Saulė, - antra tiek nugyvensi, jei vėl kaimiečių nesunervinsi, - ji apsidairė ir pritildė balsą, - o šįkart pabaiga visai kitokia buvo. Vis tu sugalvoji ką naujo.

Kerdžius gūžtelėjo plačiais pečiais ir geraširdiškai nusišypsojo.
– Jei tą patį pasakočiau, greitai žmonėms nusibostų. Retas kuris negirdėjo, kaip Velnias raitas ant telyčios jojo ar su Guntvildos broliais susiėmė pirtyje. Tenka sukti galvelę, ką dar paporinus, ką papasakojus. O čia tau, - jis ištiesė vakarykštį ąsotį, puspilnį įvairiausių monetų.
– Na ką tu, tėveli, - Saulė atsitraukė atgal, - sąžiningai uždirbta, mes gi ir smuklę turim, ir kailiais prekiaujam, tuoj auksu sienas kalsim. Nereik, geriau ką mažajai...
– Mažoji gauna pakankamai, - susiraukė Kerdžius, tačiau akyse vis tiek linksmai šypsojosi, - pameni tą telyčią su žvaigžde ant kaktos? Atsivedė veršiuką, stiprų ir padūkusį, tai va jį ir padovanojom. Dabar jodinėja raita vakarais, gerus žmones gąsdina, bobules baido, -sukikeno, - visa į tėvelį.
– Tikrai neimsiu, - vis dar spyriojosi Saulė.
– Imsi. Tėvo klausyt reikia, kad ir koks jis būtų. O čia Girtautui perduok, - iš savo maišo ištraukė dailiai išraižytą tabokinę, - nelabai jis pypkę mėgsta, bet bent visus savo vinukus susidės. Ir pažadėk, kad kai tik jis su mažuoju grįš iš Talino, iškart pas mumei lėksit. O tai motulė pasiilgo, vis spiriasi kartu eiti. Bet aš jai vis sakau –„ką tu ten, boba, veiksi? Tik pasakojimą mano gadinsi, alučio išgert neduosi“.   Tai aplankykit, nepamirškit.

Apkabino Kerdžius dukrą ir stipriai išbučiavęs iškulniavo pro duris, švilpaudamas po nosimi linksmą melodiją.

Vėjas kiek nurimo ir dabar judino tik pačias pušų viršūnes. Danguje tik kai kur slankiojo sunkūs debesys, skriejantys į rytus ir retkarčiais labai silpnai sugriaudėdavo.

Kerdžius, linksmai išsišiepęs, iškišo liežuvį ir parodė jį dangui. Nelaukdamas atsakymo paspartino žingsnį. Miške šešėliai keistai iškreipė Kerdžiaus figūrą – buvo jis visai  ne senas ir ne pakumpęs, priešingai – aukštas, galingas, tvirtai dedantis kojas. Ir tik balta barzda porino jį mačius ne vieną vasarą.

Kerdžius dar kartą pasimaivė prieš dangų ir tyliai dainuodamas vaikišką dainelę nuliuoksėjo per samanas, mintyse jau dėliodamas pasiteisinimą Guntildai, kur taip ilgai užtrukęs.