Užtvanka (1)

Pabundu, ištiesiu ranką į sieną lovos gale ir tris kartus į ją pabeldžiu, vienu staigiu judesiu pakylu nuo lovos. Vienas, du ir trys, viskas, baigta, pakyli nuo kilimo - imtyniaujant viskas būdavo taip paprasta. Laimi arba pralaimi, bet vienas, du, trys ir viskas. Atsikelti sunku, ne tik todėl, kad skaudantis petys spaudžia prie žemės, bet ir todėl, kad čia nieko nėra, stovi lova, bet virš jos nekabo paveikslas, yra spinta, bet joje nėra senų drabužių, grindys nors ir šildomos, bet joms vis tiek reikia kilimėlio. Gyvenu čia jau senai, bet virtuvėje prie stalo stovinčios kėdės kojos grindyse neįtrynė paviršiaus, svetainėje nėra nuotraukų, o ant palangių nestovi gėlės. Auginti gėles vazonuose kvaila, ypač orchidėjas, joms nevieta pilkuose daugiabučiuose, tai tarsi tremtis. Tarsi jos būtų areštuotos, susodintos į vagonus spalvingose, gyvenimo perpildytose, giliose Pietų Amerikos džiunglėse ir atvežtos į Lietuvą pilkai egzistencijai, amžiams atskirtos nuo tobulo sekso su bitėmis, kaip Lietuvos intelektualai Stalino buvo atskirti nuo Vilniaus prostitučių. Kažkas vykdo bičių genocidą. Jei turėčiau, į vazonėlius ant palangių pridėčiau džiovintų lauko gėlių, kaip iš pievos šalia vaikystės sodybos.

Pieva. Aukšta žolė, joje daug lauko gėlių, nekalta ir nepaliesta, nepamenu kada paskutinį kartą mačiau tokią. Gabrielė dažnai sėdėdavo ten, kur nors pasislėpus ir rinkdavo puokštes arba pindavo vainikus, vėjyje besisklaidantys jos plaukai nuolat priveldavo žiedadulkių, sudžiuvusių žolių kotų.

- Petrai, greitai valgysim, - suriko mama, - eik pakviesk savo sesę.
- Gerai, tuojau, mamyte, - galvojau kaip paeiti su baltaisiais, kaip liepė senelis - žaidžiau pats prieš save.
- Dabar! - jau daug pikčiau.
- Tuojau! - atlikau savo ėjimą, žaisti prieš save kvaila, nebent labai stengtumeis, bet tuomet galva tiesiog sprogtų. Prieš senelį žaisti irgi nebūdavo įdomu, jis nuolat rodydavo kaip vienas ar kitas mano ėjimas yra neteisingas, ir liepdavo galvoti iš naujo. Taip akimirksniu nutraukdamas mano susižavėjimą savo viena ar kita idėja.

Perėjus žvyrkelį  ir judant išmindžiotu takeliu per porą minučių pasiekdavai pievą. Kur dingo tos pievos? Laukinės gėlės? Kažkuriuo metu trumpoje istorijoje jos kažkaip išnyko? Dar vienas nutylėtas genocidas? Net žvyrkeliai, net ir keliai ten buvo geresni, turėdavo charakterį, reaguodavo į aplinką, pravažiuojančią mašiną - dulkių debesimis ar lietų - visiška ramybe.

- Gabriele! Valgyt! - ji kaip visuomet, kaip iš niekur, kaip koks kurmis, iškišo galvą, pasitaisė akinius ir pradėjo bėgt namų link. Ilgiuosi jos, ji žinojo kažkokią paslaptį, žinojo daugiau už kitus. Nežinau kaip, bet kažkaip ta vienuolikos metų mergaitė buvo visiškai nepriklausoma, nepaliečiama aplinkinių, man tos žinios būtų pravertę, bet nemokėjau paklausti. Tos žvairuojančios akys labai taikliai fokusavo Visatos grožį gamtoje, žmonėse ir visiškai nesufokusuodavo kažkokių visuomenės, šeimos, aplinkos pėdsakų, matydavo tik grožį. Vienintelis jos rūpestis buvo stebėti, piešti ir džiaugtis, įdomu kas pasikeitė. Per šį trumpą istorijos laikotarpį genocidų būta daug ir pačių įvairiausių, tik niekas apie juos nežino, aš taip pat ne.

Gerai pamenu, kaip tą dieną susėdome valgyti, valgėme virtinius su bulvėmis, buvo karšta, Gabrielės plaukuose tupėjo įsivėlusi mėlyna gėlyte, mamos žvilgsnis buvo piktas, tėtis - visas suprakaitavęs nuo darbo sode. Bet niekaip negaliu savęs prisiminti nors diena prieš tai, pamenu kiekvieną išmoktą imtynių judesį, sunkias treniruotes, bet nepamenu koks tuomet buvau, apie ką galvojau. Žinau, kad mama ir tėtis kažkada buvo laimingi, laikiau nuotraukas su manimi ir Gabriele, dar kūdikiais, parsivežtais iš ligoninės. Tos šypsenos nemelavo. Bet prisimint negaliu, nei vieno pašaus epizodo savo galvoje,  ne pasakojime, ne nuotraukoje.

- Ačiū tau, Dieve, už šį dosnų pietų stalą, už šią gražią dieną, palaimink maistą paruošusios mamos rankas, amen, - senelis dar ir persižegnojo, mes ne, tik paleidome vienas kito rankas. Prie  stalo visuomet būdavo įtampa, visi tie žegnojimosi ir nesižegnojimo reikalai tėčiui ir seneliui buvo laibai svarbūs. Tėtis tądien buvo nervingas, mama pikta, tokia ji ir tebūdavo pikta arba neutrali, nepamenu nei vienos laimingos jos dienos, kažkas įvykdė genocidą jos laimei ir liūdesiui, kaip ir maniškiems. Pažiūrėjęs į mamos veidą žinojau, kad gausiu į kailį. Tokiais atvejais niekada negalėjai pasidžiaugti maistu, sako blogai valyt gyvulį, kuris pjaunamas patyrė stresą, nežinau, manau ta mėsa visai nieko, bet valgyti virtinius, užsigeriant nerimu tikrai nesveika, niekas nesivirškina.

- Petrai, juk žinai kas Biblijoje parašyta, „gerbk savo tėvą ir motiną“, atsikalbinėdamas mamai rodai nepagarbą, taip skaudini ne tik ją, bet ir mane. Negana to, dabar dėl to turėsiu lupti savo mylimą sūnų, - verkiančiu žvilgsniu žiūrėjo į mane. Tėvelis mušdavo tol, kol pradėdavai verkti. Tą kartą negalėjau pravirkti, nežinau kodėl, visi tie žegnojimaisi ir nesižegnojimai, įvairūs dievo įsakymai ir pamokymai atrodė visiškai nesvarbūs. Atsisėdęs ant suoliuko ir pasiguldęs mane ant kelių tėtis plakė vis stipriau ir stipriau, bet aš niekaip negalėjau pradėt gailėtis savo nuodėmės. Pasukęs galvą vis žvilgteldavau į abejingas mamos akis, žiūrinčias į mane ir tėtį, kaip į aktorius iš prasto spektaklio, kuris jai suteikė labai vidutinišką galimybę atitraukti mintis nuo kasdieninių rūpesčių. Galų gale jis pavargo, norėjo išsitiesti ir besikeldamas netyčia numetė mane nuo savo kelių, krisdamas su pečiu atsitrenkiau į šalia gėlyno pastatytą akmenį. Petys išniro ir lūžo.

Pirmas dalykas, kurį padariau po kelių savaičių iš ligoninės grįžęs į sodybą, tai vėl nusidėjau.

- Kodėl taip elgiesi sūnau? Reikia gerbti savo mamą. Dabar Dievas baudžia mus abu, turiu tvirčiau tave auklėti. Imtyniauti jau niekada nebegalėsi, dievas baudžia tave, sūnau, - verkdamas ir viena ranka gipsą apkabinęs šaukė tėtis.

- Tėti, aš labai gailiuosi, turėjau mamai paklusti, žinau, - nusidėjau.
- Esmė ne viename poelgyje, sūnau, turi ugdyti pagarbą savo mamai ir ne iš baimės, o per dievą.
- Suprantu, - ir vėl pamelavau.

Tačiau man baisiai jo pagailo, tėvelis buvo emocionalus žmogus ir dievo labai bijojo. Nesiskundžiau skausmu petyje, šypsojausi ir klausiau kvailų klausimų, stengdamasis atrodyti laimingas. Visai taip, kaip mama, kuomet iš miesto jos aplankyti atvažiuodavo kokie nors draugai.

Nuo tos dienos viską pamenu gerai, tiesa kiekvienas įvykis, mintis, atsiminimas - išblyškę, juos visuomet gožia nesibaigiantis skausmas petyje. Ilgainiui to skausmo, net nebegali pavadinti skausmu, jis kaip šešėlis, nekalba, bet visada su tavim, yra puikiai matomas. Net miegas ir jis skausmo persmelktas, pamenu, kaip namie niekaip negalėdavau užmigti, klausydavausi kaip tėvai mylisi apačioje, tėtis stipriai aimanuodavo - pirmą kartą išgirdęs maniau, kad jis verkė. Mama, tik viskam pasibaigus išgirstamai atsidusdavo. Kiekvieną dieną tėtis pabusdavau vis labiau parkreiptu veidu, o mama su kiekvienu rytu darėsi vis labiau nepajudinama ir pikta, nežinia ant ko ar dėl ko. Tėtis jai visuomet buvo labai geras.

Pasižiūriu pro langą - štai ir dar vienas genocidas, genocidas metų laikams. Tiek muzikos, poezijos jiems skirta, jiems išlieti visi įmanomi jausmai, gaila - jų nebėra, išžudė. Negaliu atsiminti ar žiemos kada buvo žvarbios? Pavasariai gaivūs? Vasaros laimingos? Gal tik kažkas taip užrašė, turbūt. Turbūt jų niekada ir nebuvo. Jei skaitai sau melus, vėl ir vėl, jie virsta prisiminimais, o jie realybe. Pusryčiauju kava ir cigaretėmis. Jei ne tas skausmas petyje namų sterilumas mane sunervintų iki agresijos. Keista diena, vakar snigo, šiandien lyja, vasariškai. Kažkodėl man žiauriai pikta - cigaretes rūkau nervingai, vaikščiodamas iš vieno kambario į kitą ir vėl grįždamas prie peleninės virtuvėje, vėl, vėl ir vėl.

- Greičiau, nešk dubenį, - susijaudinęs šaukė tėtis. Tądien senelis nudobė du bebrus, kurie šalia vienkiemio tekančioje upėje vis statydavo užtvankas, kartais nuo jų pavasariais vanduo pakildavo beveik iki pat namo. Bebrai atrodė baisiai, ilgi, atsikišę, siaubingai geltoni dantys, rodos lipnus ir tuo pačiu sustiręs kailis. Tėtis, prisikaitęs gurmaniškų receptų tądien ant laužo kepė bebrų uodegas, kai staiga pradėjo lyti. Į namą parbėgau su dubeniu pilnu mėsos užpiltos vandeniu. Bebrų uodegos, buvo sena tėčio svajonė, pagaliau jis sulaukė savo šanso.

- Dieve, esame tau dėkingi už šias vaišes ant stalo, palaimink mūsų šeimą, amen, - tąkart suskubęs, su dideliu džiaugsmu balse, maldą susakė tėtis. Jo veidas buvo kupinas entuziazmo, džiaugsmo, tarsi pats dievas iš dangaus mums būtų nuleidęs tas uodegas. Net mama šyptelėjo, šiltai pasijuokdama iš tėčio spindinčių akių. Puolėme ragauti, mėsa buvo nepakandama, Gabrielė springdama rankomis gabalą traukė iš burnos, mama vieną išspjovė. Tėtis puolė kosėti, aukštyn - žemyn kilnojosi visa tvirta jo krūtinė, galiausiai išspjovęs tą kietą gumulą parkrito ant žemės.

Velniškai šlykštus buvo vaizdas, kai tą išspjautą mėsą sušėriau katinui. Jis kramtė nesustodamas, vienu savo nasrų šonu, vėl ir vėl, galų gale pradėjo ryti. Tuomet viską išvėmė, vėl kramtė, dar stipriau, vėl nurijo, tada nurijęs dar geras dvidešimt minučių žiaugčiojo. „Na ir šlykštus vaizdelis, kas tai per mėsa? “ - sakiau sau, pamenu. Gaila buvo tėčio, bet jo mirtis buvo pilkai liūdna, gaila buvo upeliais tekančių Gabrielės ašarų, bet jos buvo tokios pačios, gaila buvo mamos, kuri po to gerus keturis metus pragyveno savo miegamajame, bet skausmas vėrė tą gailestį ir dėjo ant tolimos pakabos  mano galvoje, o katinas šokiravo, jį pamenu daug geriau. Būtų baisiai nesveika, jei tą katiną dabar laikyčiau pas save namuose, bet tokiomis akimirkomis kaip dabar, kai baisiai pikta, galėčiau jį paspardyti į sienas. Nekenčiu katinų.

Internetas man pasakoja, kad Šiandien Afrikoje misionieriai maitina badaujančias moteris, mainais už jų katalikybės išpažinimą. Sako joms, kad dievas draudžia naudotis kontracepcija, taip toliau skatina lytiškai plintančių ligų platinimą, kaip ir neišmaitinamos populiacijos didinimą, tuo pačiu nesugebėdami pagalbėti jau gimusiems vaikams, kurie kasdien miršta nuo blogo vandens ir bado. Berniukas iš Šiaurės Korėjos įdavė savo Tėvus dėl ryžių vagystės, maistas buvo padėtas ant badaujančios šeimos stalo, būti pilietišku jį mokė mokykloje. Berniuko tėvai už tai buvo sušaudyti, dabar užaugęs ir pabėgęs iš savo gimtinės jis apie tai parašė knygą. Su visais šiais dalykais aš neturiu nieko bendro, nepažįstu nei vieno badaujančio vaiko ar šiaurės korėjiečio, bet turiu apie tai galvoti? Galėtų nors kas nors panašaus vykti čia. Prakeiktas Internetas. Prakeiktas minčių genocidas, nepakeliamai slogiomis istorijomis. Man reikia parūkyti.

Einu tuščia gatve, parduotuvė prie pat namų. Irzlumas nuo noro parūkyti maišomas su skausmu, sunkiai pakeliamas, o priklausomybė neišvengiama, todėl negeriu jokių vaistų.

- Labas, nupirk man išgerti, pabučiuosiu į žanduką, - prie parduotuvės pristoja susivėlusi nepilnametė.
- Atstok, vaike! - jei gerčiau nuskausminamuosius supykti negalėčiau.
- Pats tu vaikas, asile, - akimis jau nusižiūri kitą auką.

Išėjęs iš parduotuvės užsirūkau, tą pačią mergaitę ratu stumdo keli berniokai.
- Ei! - sušunku, vaikėzai išsilaksto tarsi būčiau koks mokyklos direktorius. Mergina ritmingu aukštakulnių žingsniu eina prie manęs, šypsosi. Jos pėdkelnės keliose vietose įplyšusios, plaukai suvelti.
- O, tu mano herojus! Tai gal visgi nupirksi man išgerti?
- Neišsidirbinėk! - pasiimu ją už parankės ir tempiuosi namo.




Mergiotė prausiasi duše, tepu jai sumuštinį. Negaliu nieko sau padaryti, galvoju kaip atrodo nuogos, švariai nuplautos jos kojos, nepadažytas veidas. Prakeikti augančių asmenybių genocidai, gyvename vis ilgiau, bet augame irgi. Vaikas moters kūne, kurio aš trokštu.

Ji išeina iš dušo apsijuosusi vien rankšluosčiu. Mažutės dar drėgnos pėdutės palieką pėdsaką, kuris sudaro taisyklingą apskritimą apie stalą, užeidama man už nugaros ji atsigręžia ir stebi mane, ryškiai raudonai nudažyti, su tamsiai ataugusiomis šaknimis plaukai liečia baltutėlę odą. Galų gale vaidinimas baigiasi, ji atsisėda prie stalo, garsiai grindimis braukdama kėdę ir godžiai valgo sumuštinį. Atnešu jai apsirengti savo marškinius, aiškiai nenorėdama pasitraukti nuo maisto, visgi žvilgteli į mane ir nueina į vonią apsirengti, grįžusi vėl puola valgyti.

- Turi kur nakvoti? - paklausiu.
- Koks tau skirtumas? Geriau įpilk išgerti.
- Neišsidirbinėk! Jeigu nori, gali miegoti čia, jei ne, gali eiti.

Svetainėje kloju jai sofą, stengdamasis būti kuo tylesnis ir išgirsti išeina ji ar ne. Nieko jai nebesakau, einu į miegamąjį, parkrentu ant lovos, užmigti bus nebent lengviau nei įprastai, yra daugiau apie ką pagalvoti, daugiau nei vien apie skausmą petyje.

Pramerkiu akis, ji visiškai nuoga, kojomis apžergusi mano kūną, pasilenkia prie manęs, jaučiu gilų jos kvėpavimą. Liečiu jos kojas taip, kaip tos, kurią mylėjau, delnus bado plaukeliai, bet tai švelniausios kojos, kurias esu palietęs, keldamas rankas liemeniu liečiu mažas krūtis, ji jaučia mano troškimą, aš jos. Noriu atsikelti, bet veriantis peilis mano kūne neleidžia pakilti, ji kvėpuoja giliau ir giliau, liečia mano plaukus, kaklą. Galų gale suimu ją alkūne už kaklo ir parverčiu ant lovos, didelės jos akys dar labiau išsipučia, apgautos baimės šviečia tamsoje.

- Sakiau, neišsidirbinėk! - surinku visa gerkle, tuščias butas judi mano garso bangomis.

Ji suklykia nežmogišku balsu, kaip gervė, akys pildosi ašaromis. Dešiniuoju pečiu prispaudžiu panikišką jos kvėpavimą, noriu nulaižyti tą įžūlų tamsių  plaukų netikrą raudonį, savo krūtine jaučiu besidaužančią jos širdį. Vien keliais ir nugara šiaip taip atsikeliu nuo jos, už rankos ištempiu pro miegamojo duris. Girdžiu garsus jos mažyčiu pėdų žingsnius po visą butą. Jie nutyla, pradeda rimti ir mušanti mano širdis.

Visą naktį guliu ir klausau, išeina ji ar ne, nežinau ko norėčiau, bet tikrai nenoriu jokių genocidų, Šiaurės Korėjų ir pamišusių vienuolių, meldžiu, Aukščiausiasis, aš klydau. Kylant saulei suskamba telefonas - mama. Mintimis nesuseku įžanginių kalbų.
- Petrai, mirė senelis Antanas, turi atvažiuot šiandien, jokių kalbų.
- Gerai, pakuojuosi daiktus, sėdu ir atvažiuoju. Paskambinsiu vėl.

Panikos, skausmo ir nemigos migloje iš  spintos išsitraukiu kostiumą, batus, pasiimu atsarginį raktą. Mano namai - ne mano, bijau padėti žingsnį. Visos grindys pažymėtos mažyčių drėgnų gervės pėdsakų. Įeinu į svetainę, judinu mergiotės mažytį petį. Ji trindama akis atsisėda ant sofos, tarsi būtųsavo namuose.

- Klausyk, aš turiu išvažiuoti, grįšiu po poros dienų, jei nori gali išeiti, palieku raktą durims užrakinti, jei išeidama kažką vogsi, būk gera, duris vis tiek užrakink, jei nori pasilikti, pasilik, kaip sakiau, grįšiu už poros dienų. Girdėjai?
Linkteli galva, jai nespėjus nieko ištarti aš jau išeinu pro duris.