užuolaidos plevenimas

velkamas rūbas rudens per laukų ir gatvių besikuičiantį įmygį –
tuoj pabus ta meška ir apžiojus nurys mus visus į žiemišką gilumą,
guolį, ištūnojusį kažkur už širdies, dar prieš jai prasidedant,
gal sudėtą iš kristalų dviejų šaltmiriavimo, bado ir nemokėjimo.
jį tik tirpdom pavasariais visą gyvenimą tekusį mums po mirties
laikinos, po stebuklo palikusio ten, šitaip toli ir visiškai čia, už užuolaidos
neatskleidžiamos šiandien. kada panorėsim – geriau jos neliesti,
nes išnyks ir paliksim įstrigę kristaluose žemės šitos amžinai atriaumojančios
ir žiemom, ir pavasariais, rudeniu tokiu, kad rodos, o ir yra – jisai amžinas.
o gal už blakstienų ir ragenos, anapus trapaus, bet tampraus obuolio kiauto,
neiškritusių ašarų, net nevertų, laikinos beprotystės, dar nežinant dėl ko
šioje žemėje verkiama, galbūt lygiai taip pat – ir anapus, nes kai jau sužinom –
tiktai tirpsta, tik tirpsta ir tirpsta kristalai, ir žiemos, ir velkamas rūbas palieka
vien užuolaida vėjo, erdvės ant akių plėvele šiuolaikinio lipnaus celofano,
ir mes atsimerkiam regėjimu kiaurai. kiaurai jos, o ant jo, ant to pilko,
nuvalkioto mirštančio rudenio rūbo tik gėlės. jos skirtingos, kaip tavo ir mano
atvaizdai akyse vienas kito. tik gėlės, akyse plūduriuojančios gėlės skirtingai vienodos,
nes materija jų ta pati – ji laki, ji lakesnė už vandenį, orą ir žemišką būtį...