Jos plaukai tartum vanduo prieblandoje spindi.
Vanduo tekėdamas miškų gūdumoje retai mirkteli
Skurdžios saulės akim, besiskverbiančiom pro tankią smaragdinę medžių lają,
Pradurstytą vėjo pirštais.
Tu užsimerki nuo to žvilgsnio alebastro ar stiklo – nuo jo slysta pasaulis į tuštumą,
Iš kurios lipi kabindamasis į skardžių retus augalus, nors įkrisi ir vėl
Pamatęs aštriu kampu ant savo baltojo kūno krentantį pluoštą mėnulio šviesos
Jis parodo tavo randus ir kaip tu kentėjai
Šviesa tavęs nebeatpažįsta ir atstumia.
Svetimas.
Ji sėdi soste laikydama skeptrą su šydu ant veido kraujo spalvos
Jos blakstienos vos virpa tartum nuo vėjo, nuo nuojautos aušros
Kalavijų.
Persefonė pavydinti Euridikei tos lyros, kurią karščiuojantis Orfėjas pamiršo
Vis tiek neleidžia sau net trokšti daugiau – net veidą priglausti prie žemės,
Kur jis žengė akimis košdamas tamsą, ieškantis bent segės Tos Kitos plaukuose,
Vienišo auskarų skimbčiojimo tarsi vandens kapsėjimo į tylos balta plėve
Apsitraukusius stalaktitus.
Tylą susprogdina tavo žingsniai, inkščiantis Cerberis susigūžia prie sosto – pūvančio
Suolo apkerpėjusio tuštybės rakštimis
Prie jo rankos prikaltos mėnesienos sidabro vinim -
Bent tiek šviesos.
O vis tiek ji ledinė.
O bet kaip plaka Jos išdidžioji širdis, tvinksi narve šonkaulių, o iškvepia
Šerkšną ant suskeldėjusio patamsėjusio marmuro plokščių po kojų
Palinkus.
Ar tu suklupsi? Tikriausiai net nesiartinsi vėl kritęs...
Guli ant žemės besiguosdamas blankia uolų šviesa,
Šaltos žvaigždės blizga tau ant kaktos,
Kol nebegirdi net balso savo mintyse – ten išsiplečia tik Jos vardas –
Garsas tave patį užgožiantis.
Sugriuvusiose menėse guli kolonos seniai ištart žodžių,
Suskilusiuose skliautuose nebegyvena paukščiai tik dangaus lopiniai.
Mane taip nusiaubė meilė
Jog net numirti nebegaliu – aš vis dar alsuoju.
Persefone.