7 kadras

skiriu zylėms

Sniegas iš dangaus virto kūliais. Virto paskubomis, dideliais kąsniais. Prie pat žemės jį dar mėgino paskraidinti ir pavartalioti ore išdaigininkas vėjas, bet jam sunkiai sekėsi tai daryti, todėl galų gale liovėsi. Pilni sniego pilki maišai kabojo aukštai danguje, uždengę mėlynę, ir keisdami vienas kitą tuštino susikaupusias atsargas, tarsi norėdami spėti viską atlikti per nustatytą  terminą. Medžiai, dar prieš valandą buvę nuogi, apsirėdė naktiniais marškiniais ir atrodė lyg choro artistai, laukiantys dirigento mosto.
Vargonų garsai sunkiai skynėsi kelią iš bažnyčios prieangio per praviras duris, toliau per sniego uždangą ir vėjo gūsius, todėl girdėti tebuvo paskiros muzikinės frazės, iš kurių nuspėti autorių buvo neįmanoma, bet jos gerai derėjo prie bendro gamtinio fono ir atrodė, jog yra specialiai šiai progai sukurtos.
Būrelis žmonių padrikai nuo viens kito stovėjo sustingę šventoriuje, užvertę galvas į dangų, pusiau apsnigti, prisitvirtinę prie savo nutįsusių šešėlių, kuriuos kurti padėjo blausūs žibintai, ir atrodė lyg paminklinės figūros keistoje meninėje kompozicijoje.
Taip prasidėjo žiema.

Kitą rytą zakristijonas į bažnyčią atėjo kaip visada labai anksti. Dar buvo tamsu, gausiai pasnigę, ir net šiuo metu šiek tiek sniguriavo, todėl pirmiausiai norėjo nušluoti didįjį taką nuo vartų link pagrindinio įėjimo. Bažnyčios durys kažkodėl buvo praviros, sniego ir į vidų buvo gerokai prinešta. Vėjas nešiojo jį po tuščias navas, tarp suolų ir net prie klausyklos grindys iš tolo baltavo. Iš ūkinio sandėliuko paėmęs kastuvą išėjo laukan. Ir tada pamatė šventoriuje gal dvylika paminklinių figūrų, kurių dar vakar ten nebuvo. Visos buvo baltos. Priėjęs arčiau, įsitikino, kad jos  apsnigtos. Tada sugrįžo į sandėliuką ir atsinešė šluotelę. Bet sniegas taip lengvai nenusivalė, buvo sukietėjęs, teko ir ranka pasidarbuoti. Visi figūrų veidai buvo nukreipti į dangų. Zakristijonas irgi pažiūrėjo ten, bet nieko nepamatė, vis dar buvo tamsu, žvaigždžių ar mėnulio taip pat nebuvo matyti. Viena figūra pajudinta susvyravo ir nukrito į sniegą. Zakristijonas nespėjo jos sulaikyti ir ji bumptelėjo visu ilgiu. Prišokęs prie jos pabandė atkelti, ji taip ir pakilo nei kiek nesulinkusi, lyg būtų padaryta iš rasto. Prilaikydamas kiekvieną, nuvalė nuo jų sniegą.
Tuo metu užgaudė vargonai. Įbėgęs vidun, prie jų rado vargonininką, kuris iš vakaro prisigėrė ir užmigo čia pat, o paryčiais sušalęs prabudo ir pasveikino savo prisikėlimą keliais akordais.
- Nešk čia tą vyną, - pamatęs bažnyčios tarną, paliepė muzikantas.
- Tu ką, iš pat ryto nori prisiliuobti? - įpyko zakristijonas. Bet visgi nusileido į rūsį butelio.
Vargonininkas tuo tarpu toliau tikrino klaviatūrą.

Sparčiai brėško. Snigti visai liovėsi ir matėsi, kad iš už tvoros greit pasirodys nubudusi saulė. Gal dėl vargonų, o gal iš alkio į šventorių priskrido bemaž dvidešimt zylių. Jos tūpė figūroms ant galvų ir bandė išlesinėti iš veidų mėsos gabaliukus. Zylių choras, akomponuojamas vargonų, sveikino Kalėdas. Figūros, turbūt judinamos vėjo, o gal purtydamosios įkyrių paukščių, lingavo į taktą ir atrodė kaip gyvos. Įspindusi pro tvoros viršų saulė irgi turėjo ką veikti: reikėjo tinkamai apšviesti kiekvieną kompozicijos dalyvį, parinkti jam spalvas ir šešėlį, surikiuoti zyles ir suteikti pirmam sniegui prabangų blizgesį. Vaizdas buvo vertas įamžinimo ir reprodukavimo kalėdiniuose atvirukuose.

Klebonas tą rytą prabudo vėlai. Visą naktį blogai miegojo, nes vakare vėl neatsilaikė pagundai ir riebiai prisikirto. Mintyse keikė savo silpnybę, o pusbalsiu atsiprašinėjo Aukščiausiojo už blogas mintis.
„Per Kūčias šitaip priėsti. Ir dar mėsos. Kad jį kur velnias tą pilvą. “
Neatsistebėjo savimi kunigas, sėdėdamas ant unitazo ir garsiai siųsdamas susikaupusias dujas į kanalizaciją.
„Bent šiandien reiktų susilaikyti nuo apsirijimo ir tenkintis vienu vandeniu. “
„Nebent kokį kiaušinį su silke ir nieko daugiau“, pagailėjo savęs klebonas ir patvirtindamas savo pasiryžimą vėl išleido ilgą kulkosvaidinę seriją į vandenį.
Kai galutinai prisišaudė, nusprendė prieš mišias nueiti į bažnyčią ir pasimelsti prie altoriaus prieš Jėzaus paveikslą.

Saulė tuo tarpu toliau apžiūrinėjo šventorių ir bandė atspėti, kas gi yra tos figūros. Buvo aišku, kad greičiausiai jos negyvos, nors vis dar svyravo viena kita. Tada kaip jos čia atsirado? Tik vieną dieną nebuvo, šiaurys neleido jai vakar pasipuikuoti, vis siuntė ir siuntė tuos bjaurius pilkus maišus su sniegu. Aišku, ji sutinka, kad baltumas papuošė žemę prieš šventes, ir ji dabar prie tos baltos spalvos labai dera, bet visgi kažką svarbaus, matyt, praleido. Todėl dabar labai įdėmiai stengėsi į viską įsižiūrėti ir jau nieko daugiau, gink Dieve, nepraleisti.
Kaip tik ir klebonas sunkiai įvairavo savo didelį kūną į apžvalgos vietą ir bemat sustojo, pamatęs ankstyvus lankytojus lauke. Puolė sveikintis, tardamas „Garbė Kristui“, bet nei iš vieno nesulaukė atsakymo „Per amžius, amen“, todėl pasipiktinęs pakėlė į dangų dešinę ranką ir jau būtų prapliupęs keiksmais, tačiau žmonių sąstingis persidavė kažkokiu būdu ir jam, porą kartų žiobtelėjo gaudydamas orą, o paskui sustingo atsirėmęs į medį su į viršų iškelta dešine ranka. Taip ir liko stovėti. Viskas darėsi dar neaiškiau. Supratusi, kad vis tiek nieko neišsiaiškins, saulė nusirideno dangaus skliautu už bažnyčios kuorų ir į šventorių daugiau nepažvelgė.

Po trečio butelio zakristijonas pagaliau prisiminė keistas figūras šventoriuje. Papasakojo apie jas vargonininkui ir pasiūlė kartu eiti jų pažiūrėti, bet tas kategoriškai atsisakė, mat kojos nevaldiškos ir pervargti prieš mišias jam būtų neatsargu, Kalėdinės mišios – tai ne juokas. Geriau išgerkim ir niekur neikim. Ateis klebonas ir viską išsiaiškins. O jis, vargonininkas, savo ruožtu mano, kad tos figūros – tai nepalaidoti numirėliai, kurie iškeliavo dangun kartu su savo sielomis. Girdėjo arba kažkur skaitė, kad taip atsitinka, dėl to ir būtina mirusius užkasti, nepalikti gulėti žemės paviršiuje, nes tik palik, tai jie tuoj su visu kūnu į dangų braunasi, o paskui, kai koks kataklizmas nutinka, kaip vakar, kai sniegas kūliais iš debesų virto, tai kartu, žiūrėk, ir koks negyvėlis atgal į žemę grįžta. 
Kita vertus, žmonės galėjo mirti ir atėję prie bažnyčios pasiklausyti muzikos. Juk iš tiesų, tai neregėta laimė – mirti Dievo namų prieangyje Kristaus gimimo šventės išvakarėse. Nepagalvojai apie tai? Na, įpilk po paskutinę.

Ir užgrojo vargonininkas. Sielos gilumoje jis buvo tikras menininkas ir, pasiekęs fizinę kondiciją, grodavo išties dieviškai. Zylės, susigėdusios dėl savo neprofesionalumo, skubiai pasišalino atgal į mišką, kur jų mėgėjiškas cypsėjimas nedisonavo su profesionaliu grojimu.
O žmonės, pradėję rinktis mišių, nelabai nustebo, kad jos perkeltos laukan, nes oras puikus, nešaltas, štai ir klebonas prie medžio jų laukia, taip pat būrelis iš anksčiau atėjusių žmogystų, ir muzika tokia iškilminga, tokia šventiška, kad net krustelėti atrodytų nuodėmė, kai kiti irgi nejuda, tik taip sustingus jos klausytis ir klausytis.