Pasėėlgau žemaitėška žuodė

Pasėėlgau žemaitėška žuodė,
Kartās gėrdo TV šlebezdioujint –
Aš klausaus prisėmerkės ė guodē,
Bet ne tēp, kāp par kaima važioujint.

Daujuotītė, Mukienė ė kėtė,
Nuors ėšlaika žemaitėška tuona,
Tik tėi žuodē līg būtom nokrėtė
Omt miestietėškas gatvės betuona.

Žuodiou rēk sava dounas ė būvė –
Kaima žemės, kapū ė daržieliu,
Tiktā tuokart ėš sava slieptovės
Ons ėšlēd sava skombontė siela.

Ons soaugės so ūkė padargās,
So žmunim, kor ikėbė i plūga,
Brėda kaimė težėnuoma varga,
Gluostė arkli, vo kartās ė plūda.

Ons so muotinu senū kontrėībė
Ėšlingouts so luopšėniem pri lėmpu,
Ka anou rusu raitelē trīpė,
Ė kiesėnuos sonaikintė lėnkā.

Tėi žemaitē kāp akmėnis lauka
Nepralaužamo sėino stuoviejė,
Sava gimtōjė kalba ėšlaikė,
Ė apgīnė no aršė kėnkiejė.

Ė tarmie viel ėš naujė soskomba
Da be kningu, be rašta taisīkliu –
Tarsi žemė porenontis žombis
Ruovė kalbėnė pėktžuolė prėklė.

Žuodis vedė ė kaima jaunėma
I šuokius, i vesieliu linksmībės,
So anās kaima vaikē nomīnė
Rūtelės, kor po šaltiu praknėba.

Tink vėsor tėi žemaitėškė žuodē,
Tik nerēk anū tėmptė ont brokė,
Ka tarmiū sorinktajem aruodė
Būtom tvėrtė, gīvė, nesosmokė.

Išsėėlgau žemaitėška žuodė,
Ka mama arba brulē prabėlto,
Ka žemaitėškā skombontės ruodas
Vėrstom mūsa bėndravėma tėlto.