„Trys uolos žemės paviršiuje“

Trys uolos žėmės paviršiuje.
„Įsivaizduokite tuščią pasaulį, tokį tuščią, koks jis tik gali būti. Nėra automobilių, žmonių, medžių, vandens. Nebėra parduotuvių, nebesigirdi vaikų juoko ir nuolatinio šurmulio, koks paprastai būna mieste. Gamtoje ausų nebepasiekia paukščių čiulbėjimas, žiogų čirpimas. Kartais atrodo, jog nėra nė vėjo. Ir kur tik pažvelgsi – dykuma. “ – šiais žodžiais Markas pradėjo savo memuarus. Sename sąsiuvinyje, kurį rado užkištą pačiame dulkėtos Fordo bagažinės gale, jis nutarė išsakyti savo mintis, nupasokoti gyvenimą, kaip Dorotė mėgsta sakyti, po mūsų eros. „Šioje Dievo apleistoje dykynėje, kurią kadaise mūsų padermė mėgo vadinti žydrąja planeta, nebeliko nieko gražaus, ką pats Viešpats galėtų vadinti savo kūriniu. Iš pragaro gelmių į žemės paviršių kelias savaites plūdo įvairiausi žvėrys – milžiniški vorai, šimtakojai, vilkai, kurių staugimas gyslose stingdo kraują. Viskas, ką septynmečio Tomo vaizduotė sukurdavo, vos tik šviesa palikdavo kambarį. Ir kad ir kaip liūdna man būtų tai pripažinti – visa tai sukūrėmė mes patys. Per dideli užmojai, nepasotinama žmogaus esybė atnešė pasaulio pabaigą, arba davė pradžią naujam gyvenimui. Blogiausia galima prasme. Vakar buvo tūkstantis devyni šimtai septyniasdešimt antrieji. Šiandien – pirmieji metai po mūsų eros. “ – šitaip Markas užbaigė pirmąją pastraipą. Tai buvo prieš penkerius metus.
Dabar Markas, atsargiai dėliodamas pavargusias kojas, žingsniavo raudonu žemės paviršiumi, tuo pačiu žvalgydamasis aplinkui, ar nepastebės ko nors grėsminga. Nieko. Iš po apsauginio kostiumo, kurį vyriškis pats pasigamino, kaukės, sklido duslus šnopavimas. Karštis viduje buvo nepakeliamas, tačiau be šio gremėzdo iš namų išeiti neįmanoma. Radiacija, nuodingos medžiagos tiesiog tvyrojo ore, taip ir laukdamos, kol galės pakliūti į iš paskūtiniųjų spurdančius žmogaus plaučius ir paskleisti organizme lėtą, kankinančią mirtį. Galbūt kitiems ir atrodytų, jog gyvenimas tokioje vietoje – neįmanomas, ir geriau pasirinkti mirtį. Markas negali sau to leisti. Jis turi rūpintis šeima. Vyriškį apimdavo siaubas, vos pagalvojus, ką tektų išgyventi Beniui su Dorote, jei šie liktų vieni.
Žengęs dar kelis žingsnius Markas sustojo. Apsisuko ir pažvelgė į tolumoje stūksantį namą. Taip, šį kartą jis nuėjo toli, tačiau po kojomis vis dar buvo įsmeigtų mažyčių vielos atkarpų. Šimtai jų. Visas šias žyme Markas paliko daugelio savo ekspedicijų metu. Šiandien jis ėjo toliau. „Viltis – kvailių motina. “ – šį posakį vyriškis girdėjo ne kartą. Tačiau būtent viltis visus šiuos metus vedė jį į priekį. Kiekvieną dieną -nauja pėda, nauji žemės plotai ir vėl – viltis, jog ateis ta akimirka, kuomet jis kažką ras. Žmonių – tikrai ne. Markas žino, jog vargu, ar Žemėje liko daugiau nei tūkstantis šios rasės būtybių. Ir rasti vieną čia – neįmanoma. Tačiau vanduo praverstų. Neužterštas, švarus, tyras. Kad ir nedidelį šaltinėlį, tik suvilgyti lūpas Beniui.
Kažkur tolumoje nuaidėjo vilko staugimas. Vyriškio oda pašiurpo. Drebančios jo rankos suėmė revolverį su vos trijomis kulkomis. Storomis pirštinėmis buvo sunku tinkamai sugriebti ginklą. Negana to, šios dar buvo dengtos nedideliais švino lakštais. Markas vėl sustojo ir apsižvalgė. Aplink vien dykuma. Nepūtė nė menkiausias vėjelis, viskas, ką galėjai matyti aplinkui, buvo raudona žemė, nusėta tūkstančiais mažyčių akmenukų ir, prie pat horizonto linijos, keletas didesnių, vos įžiūrimų uolų. Daugiau nieko. Nė menkiausias garsas neužkliudė vyriškio ausų. Nebuvo girdėti lojimo, staugimo, to širdį stingdančio garso, kurį sukelia šimtai smulkučių kojyčių, rausiančių kietą smėlį. Nieko. Tačiau Markas neturėjo jokio noro likti čia ilgesniam laikui ir įsitikinti, jog aplinkui viskas ramu. Vyriškis nurijo seilę ir pasileido atgal. Iš pradžių lėtai, vėliau vis greitėdamas, kol galų gale pradėjo bėgti. Ir kiekvieną akimirką rodėsi, jog, atsigręžųs, jis išvys milžinišką skorpioną, besivejantį jį, o menkučius šarvus mėgins perkąsti kraujo raudonumo gyvatė, šliaužianti čia pat, po kojomis. Žmogus tankiai dėliojo kojas, stengdamasis kuo greičiau pasiekti namus, kol galiausiai šios susipynė ir jis visu svoriu tėškėsi ant žemės. Markas sukosėjo. Storas dulkių sluoksnis nusėdo kaukės stiklą. Kurį laiką jis tiesiog gulėjo ant žemės, įsitempęs, pasimetęs, laukdamas kol kažkas puls jį ir melsdamasis už savo šeimą. Tačiau nieko neįvyko, ausyse spengė tyla. Galiausiai vyriškis suėmė save į rankas, šiaip ne taip atsistojo ir jau lėtesniu žingsniu, tačiau vis dar puškuodamas, patraukė namo.
Štai ir jų nedidelis būstas. Markas nežino, kam ši vieta kadaise atstojo namus. Tai buvo kuklus vieno aukšto namelis su laiptais į rūsį ir vos trejais langais. Įėjęs į prieangį vyriškis sunkiai atsiduso ir pradėjo vilktis kostiumą. Iš lėto nuimdamas kiekvieną švino gabalą ir dėdamas į šiam priklausančią vietą. Kad kitą kartą nereikėtų gaišti laiko, knisantis krūvoje metalo, Markas kruopščiai paskyrė kiekvienam daiktui savo vietą: revolveriui, batams, kaukei, švinui, pirštinėms... Už durų, skiriančių prieangį nuo likusio namo, pasigirdo Dorotės balsas.
- Markai?
- Tai aš, - stenėdamas atsakė jis.
- Ką nors radai?
- Nieko, - kurį laiką patylėjęs ir nusprendęs, jog nėra jokio reikalo gąsdinti žmonos, Markas pridūrė, - dar viena žymė dykumoje. Galbūt rytoj.
- Galbūt rytoj, - atsiduso moteris.
Vyriškis ir toliau šnopavo, mėgindamas nusimauti didžiulį kerzinį batą nuo kairės kojos.
- Markai? – Dorotė vėl paklausė.
- Taip?
- Ar paieškojai ko nors Beniui?
Žmogus atsiduso:
- Juk sakiau, brangioji, ten nieko nėra, įsivaizduok tuščią pasaulį, tokį tuščią, koks jis tik gali būti...
- Taip, taip... Bet vis vien, kažkas juk galėjo palikti, netyčia. Kokį žaisliuką, ar, ar... kamuolį, na žinai. Bet ką.
- Ten tik dykuma, Dori. Tik dykuma, pati matei.
- Taip...
- Ir net jei rasčiau kažką, vis vien daiktas būtų paveiktas radiacijos, netinkamas naudoti.
- Suprantu, suprantu, - girdėjosi tolstantys žmonos žingsniai, - ką valgysi vakarienei? – ji sustojo.
- O ar turiu iš ko rinktis? - paklausė Markas.
- Nelabai.
Vyriškis nusišypsojo.
Pagrindinis vakaro valgis buvo konservuota kiauliena. Įvairios skardinės nuo pat gyvenimo pradžios buvo vienintelis maistas. Laimei, jos dar greitai nesibaigs. O kai galų gale iš sandėliuko teks paimti paskutinį konservų indelį... Na, tada ir bus metas pagalvoti. „Nėra ko varginti savęs bereikalingais klausimais. “ – susidūręs su tolima, tačiau neišvengiama, ne kartą sau sakė Markas.
- Kur Benis? – po kelių minučių nejaukios tylos vyriškis paklausė žmonos.
Sūnus beveik visada vėluodavo susėsti prie vakarienės stalo, tačiau spėdavo ateiti Markui dar nepabaigus nė pusės savosios porcijos. Tačiau šį kartą šakute jis jau gainiojo po lėkštę paskutinius maisto gabaliukus, o Benio dar nebuvo.
- Beni? – pašaukė Dorotė.
Tyla.
- Benjaminai? – mamos balsas tapo kiek griežtesnis.
Markas jau ketino sušukti, kuomet tarpduryje pasirodė jo sūnus. Šviesbruvis berniukas, be galo panašus į mamą. Tačiau charakteris, mėgdavo pabrėžti Markas, buvo jo.
- Labas.. – tyliai tarė vaikas.
- Kaip praėjo diena?
- Taip pat, - nereginčios sūnaus akys buvo pilkos lyg apsiniaukęs dangus. Rodės, gali jose įžvelgti plaukiančius debesis. Gražus, ir be galo liūdnas vaizdas.
Markas atsikrenkštė. Berniukas pradėjo badyti maistą šakute. Vaikas prarado regėjimą kuomet visa tai prasidėjo. Viena dieną jis tiesiog pabudo aklas. Dorotė buvo įsitikinusi, jog kaltas ryškus blyksnis danguje, tačiau vyriškis žinojo tiesą. Tai bausmė. Reikia išmokti su visu tuo gyventi.
Markas iš staiga supuolusio pykčio kietai sukando dantis.
- Valgyk, - Dorotė paragino vaiką.
- Nenoriu.
- Jeigu tu nevalgysi, suvalgysiu aš, - vėl tarė ji.
- Valgyk, - Benis sėdėjo ir gniaužė rankose šakutę.
- Aš jau eisiu, - Markas atsistojo ir, suvėlęs sūnaus plaukus, nuėjo į darbo kambarį. Dorotė neprieštaravo.
Vyriškis atsisėdo prie subraižyto rašomojo stalo ir iš nedidelio stalčiuko ištraukė aptrintą sąsiuvinį. Tušti lapai jau ėjo į pabaigą. Kiekvieną savaitę Markas čia įrašydavo bent po pastraipą savo minčių, nupasakodavo kas įvyko, ką per šias dienas pavyko nuveikti. Daugiausia vietos jis paskyrė išorinio pasaulio aprašymui – peizažų, orų kaitos apibūdinimui. Garsams, spalvoms. Taipogi senojo pasaulio vaizdams. Markas tikėjosi, jog šie tušinuku užrašyti žodžiai išliks ir jei vieną dieną žmonija sugebės iš naujo sukurti civilizaciją, jo darbas bus tarsi visų šių įvykių paminklas, įrodymas, kad žmonės gyveno čia ir anksčiau. Smash, Coca-cola – vyriškis stengėsi paminėti ir įvairius prekės ženklus, taupydamas vietą nupiešti mažyčius eskizus, paraštėse prirašyti kiek įmanoma daugiau žinomų citatų... Markas žinojo, jog šis sąsiuvinys – ne vien memuarai, ar, jei galima taip pavadinti, dienoraštis. Tai – savotiška Žemės enciklopedija. Šiandien jis smulkutėmis raidėmis įrašė: „Išvengiau susidūrimo su vilku, nepavyko pažymėti naujos ribos. Vandens vis dar nerasta. O kad taip būtų galima nueiti į parduotuvę ir prigriebti buteliuką kokio limonado... “ – tuomet visą pusvalandį jis piešė prekybos centrą, arba bent jau kažką panašaus, įterpdamas, kiek tik galėjo prisiminti, krūvą įvairių detalių: vežimėliai, vienkartiniai maišeliai, didžiuliai reklaminiai skydai...  – „Benis liūdi. “ – užbaigė.
- Markai? – Dorotė įėjo į kambarį.
- Taip?
- Eime į lovą.
- Tuoj, - vyriškis užvertė sąsiuvinį ir padėjo jį atgal į stalčių, - einu patikrinsiu duris.
- Žinai ką? – staiga paklausė Dorotė.
- Ką?
- Man pasirodė, jog šiandien mačiau žmogų.
- Kur? – nustebo Markas.
- Lauke, žiūrėjau pro virtuvės langelį ir tolumoje, žinai, toje pusėje, kur yra tie trys akmenys?
- Taip.
- Ten kažkas sujudėjo. Buvo panašu į Red Sox kepurę.
Markas sunkiai atsiduso:
- Norėčiau tuo tikėti, bet, juk žinai, ne kartą sakiau. Ten dykuma, vien mirtis.
- Taip, - moters veide buvo matyti nusivylimas, - aš ir sakau - pasirodė.
Vyriškis nuėjo atgal į prieškambarį, paklibino abiejų durų rankenas. Tvirtai uždaryta.
Prieš guldamas miegoti, Markas dar užmetė akį pro virtuvės langą. Tamsoje nieko nebuvo matyti.
                                                                    *
Vos vos jaučiamas vėjelis po dykumą pūstė smėlio krislelius, kur ne kur sukeldamas nedidelius sūkurius.  Raudonas saulės diskas kiekvieną minutę apšvietė vis daugiau ir daugiau Žemės paviršiaus, atskleisdamas, kad ir kaip būtų keista, jos grožį. Net ir apokalipsei nušlavus visus miestus, parkus, ši planeta dar sugeba nudžiuginti. Savotiškas, netgi bauginantis pasaulio vaizdas retkarčiais žavėjo ir Marką. Ir dabar, vyriškis, lėtai žingsniuodamas savo paties padarytu maršrutu, stebėjosi dailiu Žemės paviršiaus vaizdu. Aplink vien raudoni atspalviai – žemė, saulė, dangus, akmenys, smėlis – viskas buvo rusva. Krūva žemę nusėjusių smulkučių akmenukų, kritus šviesai, metė aštrius šešėlius, kurie nusėjo visą pasaulį. Bent jau taip atrodė iš Marko perspektyvos. Nors vyriškis, žvelgdamas į tolį, tikėjosi, jog ten yra miškų, ežerų, laukinės gamtos, lygiai taip pat jis suprato, kad visa tai – svajonės, kvaila viltis ir tiek. Visgi, užmetus akį į tolį, jis galėjo priesiekti, jog buvo matyti vos įžiūrimi didžiulių, snieguotų kalnų siluetai.
Šiandien kelionė buvo rami. Visą kelią Markas klausėsi įtempęs ausis, tačiau nieko neišgirdo. Vilkų staugimas, lojimas, šliaužimas, rausimas, kiti gąsdinantys garsai, rodės, liko vakar dienoje. Ir per kelias valandas taikaus žingsniavimo, vyriškis stovėjo ant ribos, pažymėtos prieš dvi dienas. Toliau jis nebuvo nuėjęs. Tai jo penkerių metų kelionė. Žmogus atsigrežė atgal. Žemė skirtingo dydžio tarpais buvo prismaigstyta vielos atplaišėlių. Ko jau ko, o vielos jiems netrūko. Namo garaže Markas rado didžiulį ritinį. Vyriškis apsižvalgė. Dar kiek palūkėjo ir žengė žingsnį. Pažvelgęs atgal Markas lengviau atsikvepė. Jau galima sakyti, kad šiandien diena nenuėjo veltui. Jis neplanavo nueiti itin toli, tačiau dar nors kiek paeėti buvo verta, taigi, uždėjęs ranką ant savo revolverio, vyriškis patraukė toliau.
Vandens nebuvo matyti. Tiesą sakant, aplinkui, kaip įprasta, nieko nebuvo.  Markas žinojo, jog jo kelionė neturi jokios prasmės. Tam, kad tikimybė kažką rasti būtų nors kiek didesnė, reikėtų nueiti gerokai didesnį atstumą, tačiau tokiu atveju – mažėja tikimybė sugrįšti. Jis nenorėjo rizikuoti. Visas šis žingsniavimas, kiekvieną dieną - vis kažkoks užsiėmimas, geriau negu ištisą dieną trūnyti namuose. Kartais Markas pagalvodavo, ar nepadarius kostiumų Dorotei su Beniu. Per visus penkerius metų jie nė karto nebuvo peržengę namų slenksčio. O galbūt ir buvo? Taip, Dorotė bus kelis kartus išėjusi į kiemą su jo šarvais. Bet vis vien, vos kelios minutės per tokį laiko tarpą... Vyriškis žinojo, jog žmona nori apsižvalgyti, jos veide tiesiog atsispindėjo nekantrumas, smalsumas ir, jei galima taip pavadinti, pyktis, visai galimas daiktas, kad Dorotė ant jo šiek tiek pyksta. Tačiau visa tai – jų pačių labui. Lauke pernelyg pavojinga.
Paeėjęs dar kelis žingsnius, Markas sustojo. Kurį laiko tiesiog pastovėjo, giliai į plaučius kvėpdamas tvankų orą, kurį perfiltruodavo savotiška dujokaukė. Pažvelgė atgal. Prieš kelias dienas vieta, kur vyriškis stovi dabar, atrodė nauja, dar nepatirta, neatrasta. Netgi galima sakyti, šis nedidelis žemės lopinėlis buvo kupinas vilties. Dabar taip atrodo smėlio krislas priekyje, vos už kelių pėdų nuo jo. Ir dar kitas, ir dar kitas... Pažvelgus atgal – vien bergždios pastangos, neįgyvendintos idėjos. O šią akimirką, raudonas paviršius po jo kojomis – nuobodus. Markas atsiduso ir, įsmeigęs Žemėje dar vieną gabalėli varinės vielos, patraukė atgal.
Namai buvo visai netoliese, kuomet jis sustojo ir nusprendė apžiūrėti tas tris uolas, apie kurias vakar kalbėjo Dorotė. Šios stūksojo vos už keliolikos metrų nuo jo ir vyriškis greitu žingsniu patraukė ištirti, ar nėra kokių nors gyvūnų pėdsakų, kad vėliau galėtų įrodyti – žmonių neįmanoma rasti, už namų durų vien siaubingi gyviai ir nuodingos dujos. Neilgai trukus, vyriškis sustojo. Didžiuliai raudoni akmenys jau buvo pasiekiami ranka. Širdis pradėjo tankiau plakti. „Kas tau? Nagi, ženk žingsnį, ten nieko nėra“ – Markas girdėjo įkyrų balsą galvoje, tačiau kojos, tarsi įkaltos, nė nepasijudino iš vietos. Staiga jam pradėjo rodytis, jog akmenys juda, kažkas krebžda, rausia – kažkas ten YRA.
- I.. Išlįsk, - Markas norėjo grėsmingai sušukti, tačiau pasigirdo vien tyli dejonė.
Dar kelias sekundes pastovėjęs, žmogus neiškentė ir pasileido namo.
                                                                    *
Prie vakarienės stalo buvo tylu. Jau gerą dešimtį minučių nė vienas neištarė nė žodžio. Įprastai Markas stengtųsi papasakoti kokią nors juokingą istoriją, po truputį šypsena atsirastų ir ant Benio veido. Dorotė, nors ir liūdnomis akimis, tačiau juoktųsi, galbūt pagirtų sūnų, o šis papasakotų, ką šiandien nuveikė. Ne šiandien. Tiesą sakant, taip nebuvo jau ilgą laiką. Tris, keturis mėnesius. Galbūt ir visus metus. Tačiau nepaisant visko, šį kartą buvo kitaip. Tuščia. Benis sėdėjo nunarinęs savo galvytę ir lėtai kramtė maistą. Dorotė nė nepažvelgė į Marką.
- Mačiau tave šiandien, - staiga prabilo ji.
Vyriškis pakėlė galvą.
- Lauke, prie tų trijų uolų, apie kurias vakar kalbėjau.
- Norėjau patikrinti, - greitai atsakė jis, - dėl viso pikto, - pridūrė.
- Tu nė nepažvelgei už jų. Kodėl?
- Nusprendžiau, jog ten nieko nėra, - Markas kurį laiką tiesiog žiūrėjo Dorotei į akis, nutaisęs kuo nerūpestingesnę miną, - ten nieko nėra, - ramiu balsu dar kartą patikino jis.
- Kažkas galėjo būti, galėjo palikti ką nors, drabužį... – Dorotė pradėjo.
- Ten nieko nėra, - griežtai pakartojo Markas.
Abu nutilo. Dar dešimtį minučių sėdėjo tylėdami. Markas matė, jog Dorotė daugiau į burną neįsidėjo nė vieno kąsnelio. Ji žiūrėjo jam į akis, kol galiausiai moters veide sužibo ašaros. Vyriškis kietai sugniaužė rankas ir nenuleido akių nuo jos. Laikas bėgo.
Staiga Benis pakėlė lėkštę ir metė ją per stalą. Ši sudužo, į visas puses pažerdama daugybę mažyčių stiklo gabaliukų. Berniukas pradėjo verkti ir kumščiais daužyti stalą.
- Ką jūs rodot, ką rodot?! – šaukė jis, - aš noriu žinoti! Pasakykit... kvailiai..., - vaikas toliau kūkčiojo.
Dorotė prišoko prie sūnaus ir apkabino jį, ramindama. Markas negirdėjo ką ši sakė. Jis nė nepasijudino iš vietos.
- Kvailiai!! – berniukas nenustojo.
Vyriškis sukando kumštį ir, nusukęs galvą į sieną toliau tylėjo.
Staiga lauke pasigirdo burzgimas. Marką tarsi kas nukrėtė elektra. Automobilio burzgimas, tai buvo automobilio variklio garsas. Benis nutilo, Dorotė taip pat. Šiosios akys buvo didžiulės, išplėstos iš nuostabos. Vyriškis šoko prie vieno lango – nieko. Iškart prie kito. Ir tada išvydo. Tai buvo kabrioletas. Markas iškart pažino – tūkstantis devyni šimtai septyniasdešimtųjų mustangas. Dailus, išblizgintas. Vos akies mirksnis – ir jis dingo tolumoje. Nurūko, palikdamas už savęs dulkių debesį. Tačiau buvo, tikrai buvo. Viduje sėdėjo žmogus, šviesiais, ilgais plaukais. Šie plevėsavo vėjyje, automobiliui skriejant pro šalį. Jokio kostiumo, tik akiniai nuo saulės. Vyras, ar moteris... Greičiausiai moteris. Trumpam Marko širdyje sukilo džiaugsmas, tos nuostabios vaikiškos emocijos, norėjosi krykštauti, sušukti: „Ar matei, Kriso Styvensono Mustangas, Dori?  Toks vienintelis. Po velnių, gal ir man išsivaryti Forduką. Ei, žinai ką? Važiuojam. “ Tačiau jis tylėjo. Stovėjo ir tylėjo. Tuomet aklinai užtraukė užuolaidas ir atsisuko į savo šeimą. „Per gerai, jog būtų tiesa“ – žinojo vyriškis.
- Jis buvo be kostiumo, Markai. Markai, jis buvo be kostiumo... - Dorotė pravirko.
- Žmogus? – sukūkčiojo Benis, rankytėje spausdamas mamos ranką, - galim ir mes važiuoti? Mašina? Man rodos, paskutinį kart palikau ten Tonį.
- Markai? – žmona žiūrėjo į jį.
O Markas, vis dar nieko nesakęs, praėjo pro Dorotę su Beniu. Pasiėmė iš valgomojo vieną kėdę, nusinešė šią į prieangį ir, paėmęs į rankas revolverį, atsisėdo, užstodamas kelią prie durų.
- Ten nieko nebuvo, Dori, - tarė jis, - paguldyk Benį ir eik miegoti.
Žmona stovėjo netekusi žado. Buvo matyti, jog ji nori šaukti, klykti, galbūt net savo silpnomis rankomis pradėti daužyti Marką. Tačiau tik stovėjo, apglėbusi sūnų ir tylėjo. Praėjo dar kelios minutės ir abu nuėjo gulti. Vyriškis liko sėdėti.
                                                                    *
Turėjo praeiti kelios minutės, kol Markas susivokė visą naktį pramiegojęs kėdėje. Buvo ankstyvas rytas. Pasipurtęs ir galiausiai visiškai nubudęs vyriškis prisiminė vakar dienos įvykius. Pažvelgė žemyn. Po kojomis gulėjo ginklas. Sprendžiant iš garsų, šeima vis dar miegojo. Vos tik jiems pabudus, Markas galės paaiškinti viską. Jis buvo įsitikinęs, jog po gero nakties miego, tiek jo elgesys, tiek tas prakeiktas automobilis atrodys tarsi blogas sapnas. Tiesa, pastarasis iš tiesų ir yra tik blogas sapnas, kitaip ir būti negali.
Kurį laiką pasvarstęs ir tykiai pavaikščiojęs po namus, vyriškis nusprendė, jog, kol Dorotė su Beniu dar miega, vertėtų išeiti iš namų ir pažymėti dar vieną ribą. Grįžęs dar spės paruošti pusryčius ir nudžiuginti šeimą. Galbūt netgi ištrauks indelį konservuotų persikų. Taip, būtų puiku. Greitai apsirėdijęs savo įprastais šarvais, Markas išėjo į lauką.
Viskas buvo taip pat: žemė, dangus, kylanti saulė, smėlis, akmenys ir uolos. Raudona, sausa. Gražu. Vyriškis lėtai žingsniavo įprastu maršrutu, įtempęs ausis klausydamasis aplinkos garsų. Tylu, ramu. Šią akimirką, kaip niekad stipriai, Markas pajuto, jog galėtų čia gyventi, džiaugtis ramybe, tyla, kuri buvo neįsivaizduojama prieš dvidešimt metų. Jis sugebėtų. Sugebėtų suteikti puikų, paprastą ir be rūpesčių gyvenimą tiek sau, tiek žmonai ir sūnui.
Vyriškis keliavo ne daugiau nei dešimt minučių, kuomet išgirdo automobilio burzgimą. „Vėl? “ – negalėjo patikėti jis. Garsas sklido nuo namų pusės. Markas pasileido atgal. Viduje virė pyktis, žmogus niršo ant to, kas drįso sudrumsti jo ir jo šeimos ramybę, sunaikinti šią gražaus gyvenimo idilę. Tačiau vyriškis prarado amą, išvydęs Dorotę, sėdinčią už jų Forduko vairo. Gale buvo sukrauti lagaminai, o šalia sėdėjo Benis. Šviesūs jo plaukeliai vos buvo matyti iš už sėdynės atlošo. Abu buvo be apsauginių kostiumų, nė menkiausia skepetaite neužsidengę veidų. Žmona vilkėjo vien trumparankovius marškinius.
- Dori! Beni! – bėgdamas šaukė Markas.
Automobilis sukosėjo ir pradėjo didinti greitį.
- Atiduok man Benį! Tai mano sūnus!
Tačiau Fordas vis tolo ir tolo raudonoje dykynėje, palikdamas už savęs tirštų dūmų debesis. Šie, rodės, uždengė visą dangų, nepalikdami nė lopinėlio šviesos.
- Beni… - aimanavo vyriškis, mašinai dingstant iš akių.
Kuomet nutolo ir burzgimas, o ore vėl įsivyravo taip gerai pažįstama, jau buvusi pamėgta ir dabar vėl nekenčiama tyla, Markas sustojo ir įsisteibelijo sau į kojas. Ramu, tyku.
- Aš viską suprantu, Dorote, - vyriškis tyliai ištarė.
Tuomet nusiėmė apsauginę kaukę, nusimovė sunkius batus, nusimetė švino lakštus ir vienmarškinis atsisėdo žemės. Giliai įkvėpė. Į plaučius pirmą kartą po tiek laiko plūstelėjo gaivus ryto oras.
- Aš viską supratau, Dori, - pakartojo Markas.
Tačiau nei jos, nei berniuko šalia jau nebebuvo. Vien raudona žemė ir kažkur netoliese trys uolos.