Išsapnuoti sapnai arba kiaulininiko dukters baimės (1)

Digna užmigo anksti.
Nubudo švintant. Stogas skambėjo nuo lietaus, pilka šviesa murzino kambario erdvę ir daiktus.
Nei keltis, nei toliau gulėti.
Išgirdo apačioje trinktelint duris. Užsisupo antklodę, išlindo į balkoną, vėjas su lietumi lėkė iš priešingos pusės, iš rytų, stovėdama užuovėjoje, pasilenkė per kraštą pasižiūrėti iš lietvamzdžių kriokiančio vandens.
Kai pastatė namą, ji išsirinko kambarį palėpėje langu į vakarus, kad galėtų stebėti saulėlydžius ir klausytis lašų tuksenimo. Tada Digna buvo romantikė. Dabar prieš jos akis driekėsi aklai užcementuotas kiemas ir patežęs bekraštis arimas. Viskas pasikeitė.
Tada buvo vaikas. Dabar aštuoniolikmetė mergina.
Švystelėjo plaukus atgal: jautėsi senė, praradusi paslaptis. Neatskleistas.
Tėvas guginėjo aplink mašiną, Laima pribėgo plevenančiais plastmasinio lietpalčio sparnais, ištraukė iš tėvo lūpų cigaretę, stumtelėjo jį sandėlio durų link.
Krovė mėsą. Dėžę po dėžės.
Dignai dilgtelėjo — šeštadienis. Turgus.
Dar labiau perlinko per balkono atbrailą — ar Klaido mašina stovi? Staigiai atšoko, sušnypštė, lyg pamatytas sidabrinio visureigio kampas būtų iššovęs į ją.
Kuo greičiau rengtis ir nešdintis: puolė į vonią praustis, bet suspėjo tik nusimesti naktinius ir paleisti dušo vandenį. Klaidas prispaudė ją prie šaltos plytelių sienos.
— Nereikia. Paleisk. Važiuoju į turgų. Ateis tėvas, — bandė muistytis ir stumti, suriko, peilis smigo į vidurius, sušutęs alkoholio kvapas mušė į paširdžius, — baik baik, — daužė kumščiais jo sutrauktus užpakalio raumenis, — skauda skauda pagailėk.
Stiprus delnas sugniaužė jos kaklą, užlaužė galvą ir išburkusiomis lūpomis užspaudė priešinimąsi.

Palindo po ledine dušo srove. Vanduo gurgėjo Dignos kūnu kaip lietvamzdžiu.
Klaidas sėdėjo ant klozeto ir rūkė.
— Iškrypėlis. Pasakysiu tėvui, — drebėdama gaudė vandenį ir rijo, — išeik. Leisk bent nusiprausti, šūdais ištepliojai.
Kvatojo. Dar girtas ir patenkintas.
Pakišęs po srove penį, bakstelėjo pirštu į mėlstantį Dignos kūną.
— Dėkok. Ištreniruosiu tave, būsi tikra bambonkytė ateities kartoms, — šluostėsi jos rausvais naktiniais ir tamsiomis akimis šmirinėjo Dignos vaikiškomis, rodos, tik dygstančiomis krūtimis. — Tie tavo slyvukai stirkso ir prašyte prašosi, — tiesė ranką, gavo vandens saują.
— Dink.
— Yes, kapitone, — šleptelėjo basomis pėdomis suspausdamas kojas, įsitempė, pridėjo ranką prie smilkinio lyg kareivis atiduodamas pagarbą, — seniai iki pietų neparsiras, galėsim sumesti dar kelis figūrinius čiūžtelėjimus.
— Dink.
Durys užsidarė.
Durys atsidarė.
— Einu kavos. Tau prikošti? — trynėsi kaštoniniais plaukais užkritusią kaktą, markstėsi, bet lygi daili šypsena vis tiek skrodė veidą nuo ausies iki ausies, blizgančios sidabriniu bumbulu. — Dig-nu-te dig dig dig Kavos?

■

— Vaikeli, ką čia sugalvojai? — tėvas susirūpinęs žiūrėjo į Digną, lendančią į mašiną, pasivytą jau tarpuvartėje. — Miego nenori?
Ji čirptelėjo megztinio užtrauktuką, kilstelėjus užsisegė džinsus, pakratė suglemžtą striukę.
— Šeštadienis, reikėjo padrybsoti, — pasisuko ir Laimutė, dešine ranka glostydama pūpsantį pilvą, — mokaisi per naktis, ryte anksti į mokyklą, tai nors savaitgaliais pailsėk, — dar labiau persikreipė, pakėlė Dignos šlapius plaukus, drykstančius ant akių, — galėjai sakyti, ko reikia, būčiau nupirkus.
Digna loštelėjo, apsigraibė galvą, paspjaudžius delną pasibrūžino paakius.
— Verkei? — neatstojo Laima.
— Ai, ne. Nu ir lyja. Net kelias pažliugęs, — nukreipė akis ir kalbą į langą, — dar užklimpsim.
— Neeee. Tiek akmenų, žvyro privariau į duobes, neturėtų išsimušti dumblas, — tėvas paėmė ištiestą plastikinį indelį su kava.
— Duok ir man, mama, — nors Laimutė nuo pat pirmos dienos prašė jos taip nevadinti, bet žodis „mama“ prie jos lipte lipo, ir Digna nė nepajusdavo, kai jį ištardavo. — Laimute, — pasitaisė.
Ir tėvas, ir moteris susijuokė.
— Vadink, kaip nori, Digna, man malonu, tik — neteisinga, — ištiesė kavą. — Ką pirksi?
— Ai, nežinau, — pasilenkė per sėdynę ir pirštų galiukais palietė Laimos pilvą, — tingiu visą dieną kiurksoti kambary. Nuobodu. Galėsiu svarstyti mėsą, o tu pinigus skaičiuoti. Spardosi?
— Aha, kartais kad stukteli.
— Gims jazminams žydint, — tėvas padidino greitį, mašina pasiekė plentą, — bus Jonas.
— Tik nelėk. Šlapia. Apsiniaukę, — Laimutė žiūrėjo į jo profilį, jos švelnus putlus dar jaunas veidas, panašus į kūdikio, atrodė naivus ir tikras.
Digna užsidėjo ausinukus, atsilošė, užsimerkė, trūkčiojo į ritmą.

■

Pirkėjų netrūko. Eilutė nenyko. Digna taukuotomis, slidžiomis rankomis kilojo kumpius, šonines, šonkauliukų armonikas, rausvų lašinukų bryzus, sukiojo, šypsojosi, linksėjo galva, kaitaliojo riebesnius gabalus į liesesnius, per didelius į mažesnius, plojo ranka per storus, tempė per trumpus, glostė per daug apšerpetojusius ir juokėsi juokėsi juokėsi. Nesiginčijo su besiderančiais: juokėsi ir nuleisdavo tai litą, tai du, o vienai senutei ir tris.
— Per amžius tik pas tave pirksiu, — patenkinti su ryšuliais traukėsi nuo kiosko ir dar atsigręždami linkčiojo pardavėjoms.
Laimutė šypsojosi:
— Nesiginčyk dėl cento, iš to nepraturtėsi, tik žmogų suerzinsi, geriau tegu nueina patenkintas ir vėl grįžta.

■

Tėvas tvarkė reikalus.
Digna ir Laimutė, išpardavę mėsą, apėję parduotuves, sėdėjo kavinukėje, ilsėjosi.
Tėvo reikalai užtruko.
Laimutė džiaugėsi sūnaus Klaido pasiekimais, pasakojo jo vaikystės smulkmenas, vis peršokdama į dabartį.
— Kad tik nesugalvotų ženytis per anksti. Tada jau viskas: vaikai, namai — karjeros nepadarys. Viskas veltui.
Digna apžiūrinėjo sluoksniuoto torto gabaliuką. Tylėjo.
— Žinai, dar mažiukas, gal pradinukas, mėgo sakyti prakalbas, užlipdavo ant kėdės, ištiesdavo ranką ir rėždavo. Kai tėvą pasodino, nieko kito nešnekėjo, tik kad taps advokatu ir visus apgins.
— Už ką jį pasodino? — Digna žinojo atsakymą, klausė tik šiaip sau.
— Suvažinėjo žmogų. Buvo tamsu, išėjo per daug į kelią. Be atšvaitų. Romis negirtas, nieko. Dvejus gavo. Paprasti žmonės, be patirties buvom, nežinojom, kaip susitvarkyti. O ir nekaltas jautėsi, tik mojo ranka, girdi, baika. Žmogus negyvas, o jam baika, kai dabar pagalvoju, plaukai šiaušiasi, kokia naivi buvau, o jis tikras vėjo nuobloška, — Laimutė užsižiūrėjo į langu bėgančias sroveles, pasukiojo pabrinkusią ranką su masyviu žiedu, vyptelėjo, — gera bausmė, pasodino Kybartuose, nei laisvas, nei paleistas: savo maistas, šeštadieniais sekmadieniais namo. Išmokė tingėti. Pinigus ryte rijo. Nelikdavo nė Klaidukui. Oh, kai prisimenu... Visą savaitę nebuvęs, vaiką į glėbį, mėto gaudo, mėto gaudo, lyg kokį sviedinį, tas spiegia, skeryčiojasi, dar dar. Nuprotėjimas. Laksčiau per tris darbus, vis tiek mažai. Išvažiuojančiam prikrauk tarbą, į kišenę įdėk. Ir dar kalta jauskis, juk auka jis, ne aš.

Digna tylėjo. Galvojo, kad savaitę Klaido atostogų kaip nors iškęs. Paskui gal ir neteks susidurti: jam mokslai, sesija, vasarą su draugais išsitrenks Amerikon. „Kiek čia beliko? Jei jau praeitus metus nenumiriau, tai dabar tikrai nepasiusiu“.

— O pabaiga kokia? Tik pamanyk, grįžo su visam, ne darbo klausinėjo, ne namus puolė tvarkyti, ne, kur tau, pirmu numeriu — į parduotuves, jam batų, kelnių naujų, nevaikščios kaip tiuremščikas. Aprengiau ir sudie. Jau tenai susirašinėjo su kažkokia sesele, o grįžęs tik ir lakstė paskui ją.

Digna baksnojo tortą ir kreivai šypsojosi: alpo nuo meilės romanų, alpo nuo svajonės apie seksą. Prisiskaičius naktimis vartėsi, kaito, rodos, net garavo, bandė masturbuotis — nepavyko susikelti jokių potyrių. Virpėjo žiūrėdama filmus ir tiek save išderino, kad pradėjo blogai mokytis, blogai miegoti, dingo apetitas. Rūpėjo tik ta neatskleista paslaptis, dėl kurios vienintelės verta gyventi ir net mirti. Ją ėmė nerimas, kad štai jos gyvenimas eina, ji sėdi pamokose, vaikšto mažo miestelio gatvėmis, kuriose jokie stebuklai nevyksta, jokios paslaptys neatsiskleidžia, kaime, namuose, dar blogiau — sunkūs mamos tėtės žingsniai, tanki tyla, sustojęs laikas, surūgęs oras — viskas pro šalį, ji sensta nepatyrus svarbiausio. Išsirengdavo nuoga, tyrinėdavo save veidrodyje, matydavo ištroškusią, alkaną merginą, pasiruošusią sprogimui. Kai apsirengdavo, atrodydavo, kad kūnas nykte nyksta, negaudamas to, ko labiausiai reikia. Bijojo, kad dar diena kita, ir ji pradės trauktis, glebti reaktyviniu greičiu ir tada jau bus vėlu, jos nepanaudotas kūnas niekam nebetiks.
Aiškiai suvokė pagrindinę kūno paskirtį. Kol kas vienintelę.

— Klaidas stovėdavo prie lango ir laukdavo. Pavargau, kol jį įtikinau, kad viskas — tėvas negrįš.

Digna užsidarė kambaryje ir pirmas dienas tik pro durų plyšelį stebėjo tėvo naują moterį ir jos sūnų.
Klaidas panėšėjo į Holivudo aktorių, trumpino nervus, kėlė pojūtį, kad jei pažiūrės — suskils, jei prisilies, patirs kažką tokio, kas ją pavers visai kitu žmogumi.
Ji pradėjo dar atidžiau apžiūrinėti tėvą, jo naują moterį, ištekėjusias mokytojas, gatvėse einančias poreles, matė visuose kažką ypatingo, ko ji neturėjo, kas darė ją netikra. Neatskleista paslaptis trukdė gyventi. Jai darėsi gėda savęs.
Kartais net galvodavo, kad būti išprievartautai ne taip ir blogai.

— Gerai, kad Klaidas nekėlė problemų. Nei jį verčiau mokytis, nei turėjau laiko kontroliuoti, su kuo draugauja, ką veikia. Bet mokykloj niekada neteko raudonuoti: visi tik gyrė ir pranašavo stulbinančią ateitį. Net nepatogiai pasijusdavau: lyg ne mano sūnus būtų. Galėjo stoti, kur panorėjęs, vien aukščiausi pažymiai, visi egzaminai — tik labai gerai. Tik teisę, tik advokatu. Tas pats nuo mažens.

Digna aiktelėjo, torto gabaliukas žleptelėjo į tarpkojį. Kai Klaidas parsivertė ją rugių lauke, ne tai kad nesipriešino, pati jį apvyniojo ir rankomis, ir kojomis, ir plaukais ir jau jau kils į dangų.
Po kelių kartų, patyrus tik skausmą ir atgrasią tuštumą, suprato, kad knygos meluoja, filmai meluoja, žmonės meluoja, paslaptis — jokia paslaptis, nuo jos atskleidimo niekas nesikeičia.
Prasidėjo cistitas, gėdijosi eiti pas gydytoją, gėrė draugės pakištas tabletes, veik neišeidavo iš tualeto ir daužė kaktą kumščiais: durnė durnė durnė.

Tėvas sutvarkė reikalus. Atėjo linksmas. Trynė rankas, dideliais kąsniais valgė Laimutės pastumtą nebaigtą picą.
Lietus raminosi.
Važiavo namo. Tėvas pasakojo apie naujas grūdų ir kiaulių veisles.
Digna šypsojosi: kiaulininko duktė.

■

Kai paskleidė naujus drabužius ant lovos, net pasipurtė iš pasibjaurėjimo. Pagriebusi rausvą kaip paršelis palaidinę bandė perplėšti, perkąsti, suakėti nagais, pagaliau sutrypti kojomis.
Digna nekentė spalvų. Ne tik rausvų, kiaulinių, ne tik degančių raudonų — visų.
Laimutė moters gyvenimą tapatino su ryškumu, pradedant plaukais, baigiant nagais, tikro gyvenimo, ne blukaus, norėjo ir jai, įkalbėdavo merginą pirkti tai, kas spalvota.
— Tavo rūbai blogesni už valkatos, — pasakė nauja mama, kai jos susidraugavo, kaip dovaną ištiesė raudoną megztinį ir mėlynus džinsus. — Pilka kaip šaligatvis, kas į tave tokią žiūrės?

— Rūbai kaip kelio dulkės, natūralios, nebadančios akių ir slepiančios nuo tų, kurie nesugeba matyti, — sakydavo jos mama, kai abi ruošdavosi važiuoti į Vilnių ar Kauną, vėliau į Prahą, Paryžių pasivaikščioti aukštų namų šešėliuose.
— Rūbai kaip smėlis, nublukintas saulės ar vandens, — sakydavo mama, kai abi ieškodavo naujų suknelių ar batų.
— Juodai? Ne. Tik ne juodai, — šypsodavosi mama, kai Digna norėdavo rengtis panašiai kaip miestelio ir mokyklos panelės. — Juoda — įžūliai netikra, suktai ryški — pažiūrėk į laidotuvių veidus, apklijuotus netikra tamsa.

Laimutė gera: nepatyrusiai Dignai norėjo padėti išeiti į gyvenimą:
— Mokslas. Kaip čia tau pasakius, — šnekėjo, kai Digna džiūgaudavo, kad vėl pirmoji klasėje. — Mokslas — gerai. Vyrams. Tik išklausyk iki galo, nepulk prieštarauti, — sulaikė mostu merginos ūmų šoktelėjimą ir žiojimąsi rėkti, įrodinėti savo. — Ką manai, gimdyti ar vaikus žindyti mokytai lemta kitaip? — susijuokė.
— Jūs viską suvedat į vieną — vaikus, vyrus, — Digna dar buvo romantikė, ji matė pasaulį didelį ir jos laukiantį. — Yra ir kitų dalykų.
— Et. Patikėk, tie, kiti - gerai, kai turi pagrindinius: vyrą ir vaikus. Patikėk, žinau, ką sakau.
Laimutės nenuginčysi.
Ji sugavo esmę ir švytėjo laime.

Kai prisidėjo žaliai rudai margą megztinį prie krūtinės ir žvilgterėjo į veidrodį, pakirto kojas — pavienėmis vagomis užarta pieva. Tuščia, be jos, Dignos. Prie kiaulių su tokiais skudurais.
Viską suglemžė, pakėlė lovą, žleptelėjo į patalynės dėžę, suspaudė koja, sulankstytas baltas paklodes užmetė ant viršaus.
Iš visų pirkinių liko tik durų spynos. Viena — kambariui, kita — voniai. Digna išlupo jas iš dėžučių, pauostė, pavartė, pasukiojo įkišus raktus. Vieną prisidėjo prie smilkinio: trakšt užsuki, trakšt atsuki, įsileidi tik tą mintį, kuri tau reikalinga, trakšt — iškrapštai, išmeti tas, kurios knisa ir knisa, nieko gero neduoda — tik knisa. Kitą spyną prisidėjo prie džinsų užtrauktuko, grikštelėjo dantimis — užsirakini ir sau ramiai miegi, vaikštai, niekas pripuolęs nedraskys.
Dignos sąmonėje nebeliko žodžio meilė. Kaip ir paslapties.

■

Ieškojo tėvo. Įsprūdo į virtuvę, prakvipusią keptais obuoliais ir skrundančia mėsa.
Laimutė pjaustė daržoves, dainavo kartu su radiju, lingavo, atsikišęs apvalus pilvas stukčiojo į stalą.
— Kur tėtė? — Digna nusigriebė agurko griežinėlį.
— Savo kabinete, — ji dūrė peiliu durų link, nusišypsojo: tėvas su akiniais, žurnalu ir dar keliais popieriais jau stovėjo tarpduryje ir garsiai traukė nosimi.
— Gerai kvepia, — uždėjo ranką Laimutei ant strėnų ir kelias akimirkas stebėjo peilį, pasiutišku greičiu smulkinantį agurkus.
— Jau tuoj tuoj. Susivėlinau. Iš vakaro žuvies prikepta, griebk, jei neatlaikai.
— Palauksiu. Nenumirsiu, — tėvas sėdosi prie stalo priešais Laimutę.
Digna žiopsojo ir suko galvą, kaip jie tai daro, kodėl jiems tai smagu: vieną naktį, leisdamasi į virtuvę, išgirdo visą namą užpildančius aikčiojimus, dejones, nepanašias į nieką, nuo kurių ji suvirpėjo, sudrėko ir sušnopavo. Prislinko prie jų miegamojo: skambėjo juokas.
Daug naktų išlindus ant laiptų sėdėdavo su knyga ant kelių ir laukdavo garsų iš jų kambario. Paslaptis vis dar buvo paslaptimi. Neatskleista. Lyg ir ne visiems ta pati. Lyg ir ne visų vienodai įmenama.
— Va, paklausykit, — tėvas braukė rašikliu brošiūros eilutes, — nauji hibridai per parą priauga 1, 2 kilogramo, raumeningumas — 65%, 100 kg svorį pasiekia per 110 dienų, įsivaizduokit — užauga veik mėnesiu greičiau.
— Pašarai tie patys? — Laimutė palinko prie orkaitės.
— Jo jo. Ir pašarai, ir priežiūra viskas tas pats. 1 kg priaugti reikia, kaip ir mūsiškiams, — 2, 60 kg pašarų, tų pačių: grūdų, sojos, premikso. Nu, premikso šiek tiek daugiau, — pasisuko į moterį, šakute badančią auksinę vištą, — Kaip manai? Bandom?
Juokas.
— Taigi, pats spręsk. Tu darai, tu žinai. Tau sekasi.
Juokas.
— Protingas tu vyras, Povilai, pats žinai, — man pasisekė, — kaip dievo ausy su tavim, — įkišus vištą atgal į orkaitę, atsisėdo šalia tėvo, apkabino jį per liemenį.

Digna pjaustė daržoves, jautėsi nematoma ir nereikšminga kaip netyčia kažkur musės paliktas taškelis: tėvas ir Laimutė, sulindę į popierius, liesdamiesi rankomis ir šypsenomis, išstūmė ją už matymo ir girdėjimo ribų. Merginos vokas truktelėjo nuo tiko ar iš mišrainės garuojančio svogūno, ji tyliai paguldė peilį, pirštų galiukais nustypseno durų link, įsirėmė į staktą — lyg pyktis, lyg pavydas, lyg akivaizdus ignoravimas, o gal viskas kartu, jai sukėlė nusiminimą, rankas ir kojas pavertė glebiomis, nežinančiomis, kaip judėti, kam judėti, kur galima nueiti, ką galima padaryti. Beprasmybė beprasmybė — galvoje kaip kisielius virpėjo nežinojimas, ką veikti su esamu ir būsimu laiku.
— Tėte, atsiųsk kokį pijoką, kad įdėtų spynas, — balsas nuskambėjo garsiau ir šaižiau negu įprastai. — Turguj nusipirkau.
Jų galvos nepakilo nuo popierių, jų šnekėjimas toliau dėliojosi iš pinigų, kiaulių ir trumpų juoko protrūkių.
— Ar girdi, ko prašau? — Digna priėjusi kepštelėjo tėvo petį.
— Palauk, — jo smilius braukė tamsiomis eilutėmis, susikišę juodviejų nosys uodė naujus atradimus. Perversdamas lapą, nepasisukdamas mestelėjo, — kas tau vėl užsidegė?
— Niekas. Pati paskambinsiu Julinukui.
Tėvas kryptelėjo, Laimutė pašokus prilinko prie orkaitės, puolė prie šaldytuvo.
— Kas čia tau užsidegė? Kam tau tas Julinukas? — tėvas budo iš sapno.
— Nusipirkau spynas, tegu įdeda į vonią ir mano kambarį.
Laimutė vos neįgriuvo į atdarą šaldytuvą, tėvas užsidėjo akinius, nusiėmė, vėl užsidėjo, braukė plaštaka per stalo kraštą.
— Čia dabar kas? — Laimutė susigriebė pilvą ir nustebusi, net prasižiojusi įsispoksojo į Digną. — Kam tau tie užraktai?
— Nu, vaikeli, — tėvas skėstelėjo rankomis, — mes gi nevaikščiojam į tavo kambarį. Nuo ko jį rakinsi?
— Ne nuo jūsų. Aišku, kad ne nuo jūsų. Žinau, kad jūs nelandžiojat.
— Mes ir savo nerakinam, — Laimutė šypsojosi ir žiūrėjo į tėvą, — vaikščiok, kur tau patinka, Digna, man netrukdo. Nors aš į tavo tai tikrai nelendu.
— Nu, Laimute, tu kad pasakai, — ji prilipo prie lango, braukė stiklą ir kramtė lūpas, kad tik susilaikytų nedrėbus tiesos. — Nustojo lyti.
Pasisuko, nusijuokė:
— Jau kelis kartus radau išverstą spintą, stalčius, po tos pijokės tvarkymų, sakiau, kad mano kambario neliestų, bet, matyt, vienodai rodo, užrakinsiu — ramu.
— Tai ko nesakei iš karto? — abu reagavo žaibiškai.
— Juliuvienė lyg ne vagis, — tėvas vėl sklaidė popierius, — neteko girdėti, kad kur grybšteltų. Net atliekų neatsiklausus neima.
— Ar aš sakiau, kad pavogė? Jūs viską perverčiat. Paprasčiausiai nenoriu, kad kokia boba mano daiktuose knistųsi.
— Ko čia širsti? Anokia bėda. Nori — užsirakink, — tėvas išsitraukė telefoną.

— Kas ką rakins? — į virtuvę pačiu ne laiku veržliai įsprūdo Klaidas, išsigraibė raugintą agurką iš stiklainio, — Dig-nutė nori užsirakinti savo dienoraščius? Dig-nutė nori pasislėpti? Neskambink, — kvatodamas dūrė agurko likučiu į tėvą, prispaudusį telefoną prie ausies, — Aš įdėsiu. Kaip mat. Namuose ne vieną esu keitęs.
Laimutė, ištraukus vištą, pūsdama garus, užtvirtino:
— Tikrai tikrai. Klaidas viską moka. Be tėvo augo, tai išmoko pats ir kraną sutaisyti, ir stiklą langui įstatyti, o spynų dešimtimis turbūt dėjęs, vis raktus tai vienas, tai kitas pamesdavom.
Digna spūdino pro duris.
— Kur tu dabar? — pasivijo Laimutės balsas, — dengiam stalą ir valgom. Ir taip šiandien susivėlinau.
— Nenoriu.