Aronas. Pradžia

Žmonės sako, kad prieš pat mirtį prieš akis prabėga visas gyvenimas. Na aš dabar mirštu, o vienintelis prieš akis žybsintis dalykas yra 50 centų moneta, kurią pametė į mane šovęs vyrukas. Nėra nuostabių vaikystės prisiminimų apie tai, kaip mažas linksmas berniukas važinėjo dviračiu ar suposi sūpuoklėse. Galbūt taip yra todėl, kad aš niekada neturėjau dviračio ar kiemo, kuriame būtų galima tas sūpuokles įrengti. Tais laikais aš turėjau apleistus pastatus, kuriuose buvo pilna šiukšlių. Dar permažas man kelnes bei gerokai perdidelį odinį švarką, kurio niekada nepaleisdavau iš rankų. Naudodavau jį kaip lovą griuvėsiuose. Net ir pravardę dėl jo buvau gavęs. Vyresni benamiai šaukdavo mane „Švarkeliu“. Ne, jis nebuvo nei mano tėvo, nei dar konors man brangaus. Nebuvau ir nesu sentimentalus. Dėl manęs tas šiukšlė kuris mane padarė gali būti miręs, vis vien nei karto nebuvo šalia. Tą švarką aš paėmiau iš lavono sename pastate. Dar ten radau peilį, šiek tiek pinigų, net ir auskarą iš ausies išsegiau. Man buvo penkeri metai. Jis nebuvo nei vienintelis nei pirmasis iš mano „surinktų lavonų. Niekada nebijojau nei mirusiųjų nei pačios mirties, tad dažniausiai patekdavau į pavojingas ir bjaurias situacijas. Kaip kad ir dabar. Surinkau prakeiktą kuprinę ir buvau už tai peršautas? Viešpatie, kur dingo normalus pasaulis?
    Mėginu nusijuokti, tačiau man pavyksta tik susiraukti iš skausmo ir imti kosėti, pažymint grindis mažais kraujo lašeliais.
    Normalus pasaulis? Ar toks dalykas išvis kadanors buvo? Ar šioje planetoje buvo bent vieni metai kai kasnors konors nežudė? Ne, tokių negirdėjau. Bet žudyti žmogų dėl kruvinos nutriušusios kuprinės? Nejau žmonija nusirito taip žemai?
Tai kur aš baigiau? A, taip, gyvenimo prisiminimai. Vaikystės džiaugsmai – nėra. Laiminga, bet kartu problematika paauglystė su krūva meilių ir kabinėjimosi prie savęs bei pirmojo bučinio? Nerasta. Kai kiti berniukai bandė išsiaiškinti kodėl mergaitės iš bjaurių ir nervinančių tapo traukiančiomis aš medžiojau brangius daiktus iš mirusiųjų. Turtingų ir vargšų, jaunų ir senų. Iš įprastų bei keistų. Tačiau aš niekada neiškasiau kapo. Tai kas buvo palaidota turėtų taip ir likti. Bet iš katik mirusių ėmiau viską, ką galėjau. Pinigus, papuošalus, drabužius, jei jie man tikdavo ar turėjo vertę. Ėmiau viską, ko jie į pragarą tikrai nesineš. Toks gyvenimo būdas neskamba teisingai ar gražiai, juo nepasididžiuosi. Bet man jis buvo tobulas. Niekada nereikėdavo būti šalia gyvųjų, taip pat jokios rutinos. Beje pati mirtis man atrodė įdomi ir netgi šiek tiek traukianti. Ir vis dar atrodo. Net jei tai ir mano paties mirtis. Aš galėsiu tai pajusti. Šaltį, baimę, savo bėgančio kraujo karštį bei lipnumą. Jei mieste nuskambėdavo šūviai dažniausiai aš būdavau pirmasis atsiradęs šalia aukos. Ir jie ne visada būdavo mirę. Keletą kartų net pavyko pamatyti patį nužudymą.
Prisimenu du vyrus, stovinčius senoje gamykloje, nutaikiusius pistoletus vienas į kitą. Jie kalbėjo kažką apie teisėtą savininką ir vagystes. Apie melą ir tai, kas kam iš tiesų svarbu. Bet aš nesiklausiau to. Mano galvoje sukosi mintis „Dieve, tikiuosi tas vyrukas su brangiais batais mirs. Gaučiau bent 75 kreditus. “ Skamba žiauriai, tiesa? Tai buvo vienuolikamečio mintys. Vaiko, kuris slėpėsi po vienomis iš gamyklos staklių maždaug per 15 metrų nuo šaulių. Pamenu jaučiau, kokios šaltos buvo grindys. Kai buvo iššautas šūvis mašina virš manęs truputi suvibravo nuo garso. Antroji vibracijos banga pasiekė mane per grindis, kai mirštantis kūnas nukrito ant žemės. Vyrukas su brangiais batais nenumirė. Jis lėtai nuleido ginklą ir priėjo prie mirštančiojo.
„Kur jis? ‘ paklausė. Negirdėjau, ką atsakė mirštantysis, bet žudikas išsitraukė cigaretę, užsidegė ją ir traukdamas dūmą išėjo.
      Lėtai suskaičiavau iki dešimties, tada iššliaužiau iš po staklių ir pribėgau prie mirštančiojo. Jis mane pamatė.
-Pa-g-gal-bos, - sumurmėjo ir ištiesė į mane ranką. Pažvelgiau į žaizdą ir išsiliejusio kraujo kiekį. Jis neišgyvens. Paėmiau jo ranką ir švelniai numoviau žiedą. Žmogus pažvelgė į mane sutrikusiu žvilgsniu.
„Į pragarą juk šito nesineši, - pasakiau. – O aš už jį bent dvi savaites valgysiu.
Vyras lėtai nusišypsojo.
    Bent minutę  po to buvo visiškai tyli. Aš atsargiai ir kruopščiai surinkau viską, kas atrodė vertinga. Vyras stebėjo mane po truputi besiblausiančiu žvilgsniu.
-Man šalta, - ištarė jis. Iš pradžių norėjau jį ignoruoti, bet pažvelgęs į savo senąjį odinį švarką supratau, kad tai daugiau nei sąžiningi mainai. Suklupau šalia vyro ir apklojau jį. Vyras paėmė mano ranką.
-Atrodo gyvenau teisingai. Bent jau mėginau. – Jis kalbėjo taip tyliai, kad skambėjo lyg šnabždesys. – O asmuo išlydintis mane į paskutinę kelionę yra atviras vagis...
-Rinkėjas, - automatiškai pataisiau jį, kaip darydavau kaskart kam nors išvadinus mane vagimi.
Vyras nusišypsojo.
-Kiek kartų taip rinkai, vaike?
- Per daug. – atsakiau vis dar nepaleisdamas jo rankos.
Jis vėl surimtėjo.
- Taip, per daug... Ir vis dar likai atviras... - tuomet pabandė pasiekti savo kaklą ir ištraukė medalioną. Iš gryno aukso, nuostabiai pagamintas. Ant priekinės pusės išraižytas šeimos herbas, ant nugarėlės kažkieno inicialai. – Už šitą galėsi valgyti visą mėnesį.
Paėmiau medalioną ir apžiūrėjau iš arčiau. Atrodė kaip svarbi šeimos relikvija.
-Kažkas jo labai pasiges, - pasakiau.
-Vyras, kuris turėjo tai paveldėt  į mane šovė. – su šiais žodžiais išsprūdo tėvo skausmas ilgesys. Mirštančiojo skruostu nuriedėjo ašara. Būti nušautam savo paties kūno ir kraujo. Kažko, ką taip stipriai mylėjai. Tiesiog žiauru. - Geriau atiduoti tai vagiui... rinkėjui, kuris neapsimeta, negu sūnui, kuris šitiek metų vaidino meilę.
    Tai buvo paskutinieji jo žodžiai. Mano ranka buvo paskutinis dalykas, kurį jis jautė. Naktis po to buvo pirmoji, kai aš verkiau. Ir paskutinioji. Žiaurumo pamoka suveikė ir aš pasidariau dar atsparesnis visam tam. Viskas, kas man rūpėjo buvo maistas ir lova. Tas vyras nebuvo vienintelis, kurį išlydėjau į aną pasaulį. Mano ramus veidas dažnai buvo paskutinis jų matytas dalykas. Laikydavau jų rankas, jausdavau kaip sielos palieka kūnus. Mačiau, kaip asmenybės su norais, troškimais, svajonėmis ir baimėmis virsdavo mėsa aplipusia renkamais daiktais.
    Ir dabar aš tampu vienu iš jų. Įdomu, ar yra kitų rinkėjų? Ar kasnors ateis ir surinks ano kuklius turtus? Jei ir yra jie turbūt slepiasi. Laukia, kol mirsiu, kad nereikėtų sutikti mano mirštančio žvilgsnio, galbūt maldavimų padėti. Bijo išlydėti mane. Ech, mėgėjai.
    Hm... tikrai mirštant pasidaro šalta. Jaučiu drebulį,  silpnumą. Atrodo, kad kasnors visą kambarį įdėjo į šaldytuvą. Bet savo kvapo garų nematau, vadinasi šalta tik viduje. Ir dar ta prakeikta šiferio nuolauža, besiremianti man į šlaunį. Ech, net numirti patogiai negaliu.
Staiga kažkas trinkteli duris. Jei tai kiti rinkėjai, tai jie velniškai neatsargūs. Juk reikia tyliai, nepastebimai. Vis dėlto teoriškai tai juk vagystė.
    Pasirodo grįžo į mane šovęs vyrukas. Piktas kaip velnias jis įeina į patalpą, kur aš pusiau guliu atsirėmęs į sieną ir numeta kuprinę man prie kojų. Žvelgiu jam į akis. Be baimės, be skausmo. Man nereikia gailesčio ar išsigelbėjimo.
- Nėra. – pareiškia suirzusiu balsu.
Pažvelgiu į kuprinę, tada atgal į jį.
- Ko? Tavo smegenų? – sušnibždu krizendamas.
- Medaliono, tu mėšlo.... – vyras šoka link manęs ir sugriebia už atlapų, norėdamas papurtyti. Jo pirštai pajuntą medalioną ant mano kaklo. Nedidelį, ovalų, metalinį daikčiuką su grublėtu dangteliu. – Tu drįsti jį nešioti? Ar bent nutuoki, kas tai?
Pažvelgiu į jį abejingai.
- Raktas nuo saugyklos saugančios neįsivaizduojamus lobius.
    Kai senukas numirė aš pasidomėjau medalionu. Kodėl jis atidavė jį benamiui o ne savo šeimai?  O ir herbas atrodė įdomus. Man pavyko sužinoti, kad medalionas vadinamas „Kalisterių širdimi“. Medalioną paveldėdavo viena karta po kitos. Sklandė legendos, kad pirmieji Kalisteriai buvo beprotiškai turtingi, tačiau vieną dieną beveik visi turtai tiesiog išnyko. Šeima persikraustė į gerokai mažesnį namą, išpardavė beveik viską, ką turėjo. Vienintelis naujas turtas atsiradęs pas juos buvo auksinis medalionas, kurį kiekvienos kartos vyriausiasis vyras laikydavo paslėpęs, kol nuspręsdavo, kad jaunesnė karta verta jį perimti. Žmonės kalbėjo, kad medalionas atrakina patalpą nuo visų turtų, kuriuos Kalisteriai kažkodėl paslėpė. Aš tikrinau medalioną daugybę kartų. Ne todėl, kad tapčiau turtingas, tiesiog buvo smalsu. Nenutuokiu, ką būčiau veikęs su turtais. Man pavyko jį atidaryti, bet jokio rakto ten nebuvo. Tik seno popieriaus lapelis, ant kurio senoviniu raštu buvo užrašyta „Svarbiausi neprarasti širdies. “ Popieriukas buvo senas, turbūt įdėtas pirmųjų Kalisterių. Jie pamatė kaip turtai ir godumas ėda žmogų ir nusprendė atsikratyti jų, kad po jų sekančios kartos nebūtų užnuodytos. Ir štai kaip medalionas pateko į rankas žmogaus, kuriam terūpi maistas ir lova. Ne pats geriausias variantas, bet vis geriau nei dėl turtų išprotėjęs sūnus. Bet žudymai nesiliovė, jis nesustojo. Jis medžiojo mane ištisus aštuonerius metus, kad gautų mažą pakabutį. Bet negaus.
- Ar tu jį atidarei? – klausia jis iš pykčio raudonu veidu.
- Ar panašu, kad būčiau atidaręs? – pakeliu antakį. – Atidariau, bet jokio rakto ten nėra. Tik gabalėlis popieriaus.
  Vyras atidaro medalioną ir pažvelgia vidun. Perskaito žodžius ant popieriuko. Tada ima vaikščioti ratais po patalpą. Dieve, dabar jis dėvi dar brangesnius batus. Turėjo jis numirti tada, prieš aštuonerius metus. Keletą sekundžių vyras kalbasi su savimi, tada vėl puola prie manęs.
- Tada aš jį parduosiu. Juk tai relikvija, vertybė. Tapsiu turtingas. Turtingesnis.
    Atrodo, kad stebiu beprotį. Net aš pats, ištisas savaites jausdamas badą ir stingdantį šaltį niekada nepagalvojau, kad medalioną reiktų parduoti. Jis buvo man patikėtas mirštančiojo. Žvelgiau į jį tiek kartų ir pinigai buvo paskutinis dalykas, kurį jame mačiau. Dabar šitas beprotis jį pasiims, parduos ir turbūt nusipirks dar brangesnius bjaurius batus. Na jau ne!
Sukaupiu paskutines man likusias jėgas ir čiumpu jo rankas, mėginančias nutraukti nuo kaklo medalioną. Kol mes grumiamės sučiumpu nelemtą šiferio nuolaužą ant kurios taip nepatogiai sėdėjau.
- Jis nenorėjo tau jo duoti, - šnibždu.
- Ir todėl mirė. Kvailys, kuris stabdė mane nuo turtų, kalbėjo apie visokias sielas, meiles, šventas nesąmones. Aš tenorėjau rakto. Nuo pat vaikystės. Reikėjo tiesiog atiduoti. Aš PRIVALĖJAU jį gauti!
Man pavyksta truputi įpjauti jam kaklą su nuolauža. Vyras paleidžia medalioną ir ima grumtis. Pajuntu jėgų antplūdį. Nuolauža vėl priartėjo prie jo kaklo. Medalionas supasi ant mano kaklo lyg švytuoklė, tiesiai jam prieš akis.
- Tu... jo nevertas! – sustaugiu ir sukaupęs visas jėgas pastumiu nuolaužą dar kartelį. Ši įsminga į kaklą. Vyras parkrinta ir ant grindų šalia mano kraujo balutės po truputi atsiranda dar viena. 
    Pamėginu atsistoti. Atrodo šūvis nebuvo toks mirtinas kaip man atrodė iš pradžių. Dabar man reikia pasiekti ligoninę ir... Susitvarkyti prieš tai, kai imsiu medžioti bepročius. Nebegaliu žiūrėti į visą tai ir likti nuošalyje. Užteks tik rinkti kitų turtus. Bet pirmiausia turiu pasveikti. O tai man kainuos.
  Patikrinu vyruko kišenes, nuimu laikrodį, grandinėlę, žiedus. Paskutinę sekundę nusprendžiu paimti batus.
  Atrodo mano noras išsipildė. Vyrukas su brangiais batais mirė. Tik deja aštuoneriais metais per vėlai.