Džiunglės

Ruandoje, kalno papėdėje, mokslininkas tiria kalnų gorilų genties gyvenimą. Prieš kelis metus hutų radikalų sukelti neramumai, vykdomas genocidas, privertė gentį apleisti. Dabar jis vėl čia. Po kelių savaičių ieškojimų, su vietinių pagalba Petras suranda savo stebėjimo objektą.

Ieškojimo savaitės buvo nepakeliamos, nežinia kas goriloms per tuos metus galėjo nutikti, niekada nebeužfiksuosiu pasikeitimų, kurie įvyko genties narių santykiuose, bet svarbiausia, kad aš vėl čia ir jos su manimi. Dar labiau stebina tai, kad Maiklas ir toliau išlieka dominuojančiu patinu, jau prieš man išvykstant prognozavau jo nulipimą nuo pakylos. Maiklo sūnus Ernestas išaugo į tvirtą patiną, turbūt nesu matęs didesnės kalnų gorilos. Jis vaiko genties patinus, nuolat į juos meta nenutrūkstantį žvilgsnį ir šiepia dantis, bet su Maiklu nekonfliktuoja, o ir jis nereaguoja į Ernesto kitiems rodomą agresiją. Maiklo atsakomybė dar dvi naujos jo dukros ir sūnus - visiems jo vaikams vos keli mėnesiai, dar nebuvo užfiksuota situacija, kuomet dominuojančiam patinui praradus savo statusą jo vaikai nebūtų išžudyti. Tiesa, negaliu patvirtinti ar visi vaikai tikrai jo. Ernestas paslapčia nuo genties vado santykiauja su patelėmis, kiek pažįstų Maiklą jis niekada nebūtų to praleidęs pro akis, o jei jis matė tokią Ernesto elgseną, kodėl šis vis dar lieka su gentimi? O jei Maiklas negali nieko pakeisti, kodėl jis ir toliau dominuojantis genties patinas? Širdis nerimsta, nenustoja plakti, žinau, jei priepuoliai tęsis vadovybė apie tai netruks sužinoti ir sustabdys mano darbą, negaliu sau to leisti.

Patelės užsiėmusios savo jaunikliais, šie absoliučiai bejėgiai, paimti motiniško prisilietimo čiulpia motinų pieną, tos, be jauniklių, susilaukia švelnaus Maiklo dėmesio, apvaisindamas pateles Maiklas būna labai švelnus, tarsi nori užsitarnauti patelių dėmesį, toks elgesys dar niekada nebuvo užfiksuotas. Ernestas nenustoja rodyti savo stiprybės, o Maiklas labai ramiai ir lėtai suranda genčiai vietų misti. Nenustoju žavėtis jo ramybe, lėta eisena. Per žiūronus stebiu nekaltą, nepaprastai raminantį jo žvilgsnį, šis visus klausimus metą į šalį. Deja negaliu to padaryti priėjęs arčiau, Maiklas tai suprastų kaip agresiją ir aš būčiau sudraskytas į gabalus. Metai praleisti mieste palieka savo randus, jo nekaltų, ašaromis pripildytų akių pradeda nepakakti, noriu atsisėsti šalia - pasikalbėti.

Netoliese nuo gorilų mano trobelė. Čia kartais užsuka vietiniai, atneša man maisto, jei per laiką kuomet rašau apie savo pastebėjimus kalnų gorilų gentis kur nors nuklysta, jie taip pat padeda man ją surasti. Prieš kelis metus čia vykę įvykiai jų tarsi nepalietė, o gal tiesiog nesugebu to suprasti, niekada nepasiekiau daugiau nei dalykiško kontakto ir gorilos jiems neįdomios, pagalba man - proga užsidirbti, išmaitinti šeimą. Į lapą toliau dedu savo įspūdžius, nebepajėgiu išlikti dalykiškas. Pajuntu stipriai plakančią širdį, bet rašau toliau - nesustoju.

Ant septynių kalvų pastatyto miesto pakilęs laiptais iškils karalius, pasipuošęs netikra karūna ir geriausio šilko mantija. Jis pasakos man ir tiems prieš mane apie dorovę. Jo pakalikai netikės, ištvirkaus, nekęs ir niekins, bet bučiuos jo žiedą, sakys man kaip galvoti, kada atsiklaupt ir kada atsistoti. Ilgu sijonu ir storais akiniais dama meluos man, ir pasakos kaip turiu elgtis, kaip jai melavo ir pasakojo tie prieš ją, kai aš sėdėsiu suole. Mane stebės vaikų žvilgsniai ir juoksis jie, ir pasakos savo istoriją, ir pakvies kartu pažaisti, su jų netiesa, apgaule ir baime, kuriuos juos išmokė tie - patys nieko apie save ar kitus nežinantys. Aš norėsiu būti kartu su jais ir būti suprastas, besibaisėdamas jų esybe. Tas buvimas mane taip pakerės, kad atiduosiu jam viską, paskutinę savo sielos dalelę. Užaugęs aš meluosiu kitiems, kaip tie melavo man, prieš mane. Išdidžiai nešiosiu savo mantiją ir baisėsiuosi ja kiekvieną akimirką.

Pabundu, džiunglėse didžiulė liūtis, siaubingai skauda galvą, kiekvienas krentantis lašas vinimi kala į kaukolę. Nesurenku badomų minčių, negaliu nei akimirkos ramiai išgulėti, sušunku visa gerkle, gorilos man tarsi atsako klykiančiais riksmais, kurie aidi visa kalno papėde. Maiklas! Pakylu nuo lovos ir kreivais į vietą nepataikančiais žingsniais griūdamas iššoku pro duris. Džiunglėmis bėgu aukštyn į kalną, toliau aidi gorilų riksmai. Išgirstu inkštimą, tvirtais mostais moju šakas į šoną, einu link jo. Į medį atsirėmęs Maiklas srūva krauju, tyliai inkščia.

- Viskas bus gerai, Petrai, nurimk, - atsitūpiu priešais jį, tos pačios, ašaromis srūvančios akys toliau žiūri į mane. Nežinau ar jis negali, bet man rodos, tiesiog  ir nenori pajudėti. Pasilenkiu dar arčiau ir pabučiuoju žandą. Iš šono pasigirsta gilus gorilos riksmas, tai Ernestas. Pribėgęs prie manęs suleidžia iltis man per žandikaulį ir skruostą.

Keliasdešimt metrų nuo trobelės ant gorilos patino lavono parvirtęs guli mokslininko kūnas, netoliese trys gorilų jaunikliai.