Multimilijoninis miestas
apšviestas tūkstančio šviesų
Kiekvienam lange
atskira liepsna
Akių jūra
rankų košmaras
vilčių liūnas
tikėjimo okenas
multimilijonis miestas
aukštam dangoraižyje
vienišas liftininkas
jo kepurės snapelis
blizga nuo ryškios šviesos
kiek ponų ir ponių
kiek kvepalų debesų
porcigarų tekštelėjimų
tylių krekštelėjimų
garsių pukštelėjimų
riaugtelėjimų
prisidengus ranka
plaukuota, plačia
ilgais nagais,
taukuota
purvina ranka
burnos smarvė
kojinių tvaikas
Vienišas durininkas
multimilijoniniam mieste
Taip, tokia realybė, čia ir buvo mano tikslas pavaizduoti, kad visame tame plasmasiniame pasaulyje, bandoma dezinfekuoti, išplauti, užglaistyti žmonių tikrąjį gyvuliškąjį pradą - kas kuom užglaisto, vieni storu grimo sluoksniu, kiti kvepalais, treti storu lako sluoksniu, papuošalais ir baltadante porcelianine šypsena. Žmogus visuomet kovojo su gamta - šaudė gyvūnus dėl jų kaulų, teršė savo išmatomis ir atliekomis vandenį, kirto miškus.
Jie gyvena betoniniuose gniauštuose, apsupti minios, užslopinto tvaiko, suspausto į bedvases šypsenas. Jie tokie vieniši be gamtos, be žalumos, medžių, nuoširdaus bendravimo..
Kuo toliau tuo labiau žmonės pamiršta, kad patys yra gamtos dalis,
Vėlgi, smirdame visi tik savaip, todėl kam idealizuoti švarą? Jos tikrai nebus, kol pasaulyje gyvena nors vienas žmogus... Jei manai, kad pasaulis supuvęs savo blizgesyje, tai niekada šviežus jis ir nebuvo...
Garšva buvo Antano Škėmos ( tokį turbūt girdėjote, o jei ne tai ką sau galvoja jūsų lietuvių mokytoja) prototipas romane "Balta drobulė".
eilėraštis tikrai primena viena iš Garšvos dienų Niujorke.
Milijoniniame mieste vienišas? Primena tokį pažįstamą A. Garšvą. Dar "kiek ponų ir ponių" netikėtai susirišo su "Liūdna pasaka". Štai kokios asociacijos kilo ;)