Kaip būtis praranda prasmę.

Girių glūdumoj
sapnuoja žiežula
Jonuką kimštą abrikosais
patiekiamą apuokų su livrėjom.

Koks varganas gyvenimas,
jei net kačių portretai šaiposi,
kad negali praeiti
nepatyrus žalio žvilgsnio.

Gyvenimas beprasmis -
vaikų į girią neužklysta.
Kas rytą tikrindama trobos sienas
randa po supelijusį meduolį.

Varlių lietus neatgaivina
vilkų staugimo naktį nebeklauso
atsigula ir apsiklojusi žilais plaukais
bedante burna žiautaroja sapną.