Išpažįstu pasiklydimą susikurtoje dykvietėje

Rudens pabaigos rūkas, apglėbęs žemę,
ir nuovargis, išdžiovinęs sielą ir vidujybės
sodus pavertęs suaižėjusia pluta – abu
moko ramios gydančios ištvermės, nes visos
sausros ir visos miglos praeina, atverdamos
saulėtą vidurdienį, aiškumo ir pažinimo dieną.
Jos metu aiškiai matai versmių versmę, pradžių
pradžios šaltinį, išgydantį sprangų abejingumą.

Ir kai suabejoji Visatos Kūrėju, žinok tai vis
dėl nuovargio, mūsų amžiaus prakeiksmo,
kai staiga prarandi entuziazmą ir nebematai
trykštančių šaltinių, nuvargintas apgaulingai
žaižaruojančių miražų, kurie sugundo sielą
ir pasitraukia, palikdami apviltą gyvenimo
geismą ir klausimą: ką turiu daryti toliau?
Tada protas neigia ir griauna šventenybes.

Tačiau mano tėvų Dievas yra paklydėlių pusėje,
ir mano abejonės tik tam, kad atsikratyčiau
perdėto teisumo ir nespuikuočiau sielos soduose
užaugintais gėlynais. Ir kaip senam palyginime,
sūnus palaidūnas bus priimtas mylinčio Tėvo
ir išteisintas prieš teisuolį brolį, niekada
nesuabejojusį, nes abejonė galų gale yra
gyvo tikėjimo skaudus ir tikras liudijimas.