Tie viltingi grįžimai – tai melas, tai visiškas melas,
Nebebus mielo blizgesio mūsų akių šnabždesy,
Nevirpės sakiniais prisipildęs naktinis bokalas,
Kurį tu mažame albume vis gracingai pyli.
Ir nebus jokių rūmų, kur gros nepamatomos fėjos,
Netikėtai atvedusios mus iš vienatvės tylų.
Negali taip ateit, kaip buvai nevalingai išėjęs,
Neišeis taip paliest iškalbingų gitaros stygų.
Net ir aš jau nebūsiu naiviai paaukojusi ugnį,
Kad sušildyčiau vakarus mūsų ir mūsų rytus.
Tik laukimas transliuoja taviškio grįžimo stebuklą –
O galvoj trafaretiškai plakas: kas buvo – nebus


Tikroji Emvilkė














