0: 1
Esu mažutis, storas ir nieks manęs nepaiso,
Visi manęs tik vengia ir baidos kaip pabaisos.
Kartą aš paklausiau saulės ir mėnulio:
“Kas aš toks esu? ”. Jie atsakė: “Nulis”.
Aš nuliu buvau nuo pat vaikų darželio,
Nuliais buvo klotas visas mano kelias,
Pakliuvau mokyklon, gaudavau tik nulius,
Visąlaik verkiau ir meldžiaus dievuliui.
Taigi pamačiau, koks aš esu niekingas:
Kiauras, apvalus ir baisiai nelaimingas.
Kai pamačiau tave – tuoj aprasojau vietoj,
Turbūt esi viena tokia visoj planetoj...
Nieko nemačiau ir nejaučiau tą dieną,
Akyse skersai stovėjo skaičius – 1.
Juk skaičių daug, be galo... Iš jų šaunus kiekvienas,
Bet amžinai pirmiausias iš skaičių stovi vienas.
O tu esi tas 1. (Aš čia tau nejuokausiu)
Kur eitum, kur bebūtum – visur esi pirmiausia.
Pirma darbe ir moksle, pirma namų ruošoj,
Pirmoji dešimt metų mokykloje visoj.
Nepyk ir negalvoki, kad tuščias aš šnekorius,
Savotiškai skaičiuoti tave pamokyt noriu:
Sakykim, kad tuščiam, languotame lape
Tu nulį parašai. Nors ir pačiam kampe.
Nuliukas – tuščias skaičius, jis niekuo nepadės,
Ar tu iš jo atimsi, ar dauginsi, pridėsi...
Kitam lapo kamputyj parašom vienetuką,
Jis reiškia tik truputį, tik mažą skaitmenuką.
Paskui prieš mažą nulį kuoliuką parašyk.
Turbūt jau supratai, kas gavosi šįsyk?
O gavome skaičiuką, tikrai nepriekaištingą,
Jis – tikras deimančiukas ir nieko jam nestinga.
Labai šį skaičių myli ir Darius, ir Girėnas,
Kai nulio neapvylęs, prieš nulį stovi vienas.
O argi tu nemyli? (Jį mėgstame visi).
Juk dešimtuko draugė tikrai tikrai esi.
Jei dauginsi šį skaičių, tikrai bus naudingiau,
Pakelsi kvadratu ir gausi daug daugiau.
Todėl aš, mažas nulis, prašau tavęs 1-nos:
Pradėkime draugauti. Kad ir nuo šios dienos!
Šv. Valentinas, Licėjus, 1995
“Mergaitei su saule galvoje ir akimis debesyje”