Pasivaikščiojimas po sekmadieninį Vilnių

O, Vilniau, mano gimtas mieste,
Aš vėl su tavimi į pasimatymą einu,
Pradėsime, kaip įprastai, žingsniuoti
Ilguoju Gedimino prospektu?

Kaip gyveni? Ar liūdna rudenį niūroką?
Girdžiu - sakai: - Šiek tiek, bet viskas – gan gerai,
Dabar ilsiuosi – dienos – kiek vėsokos,
Todėl žmonių ir transporto mažai.

Einu toliau – Senamiestis jau matos,
Bažnyčių bokštai rymo išdidžiai,
Nuo apžvalgos aikštelės vaizdas - įspūdingas!
Koks tu gražus, o Vilniau, man – labai!

Papėdėje – srauni Vilnelės upė teka,
Gal leidžiamės prie jos arčiau?
Žiūrėk, kur ji mus kviečia pasivaikščiot -
Į Bernardinų sodą – bėkime - greičiau!

Su Vilnele smagiai palenktyniavę,
Į Gedimino pilį žvelgiam pagarbiai –
Ji – tavo simbolis, brangusis mieste,
Didžiuokis ir klestėki amžinai!

O Katedra, Šventųjų soste,
Esi gražiausia Vilniaus puošmena!
Meni istorinių laikų tu tėkmę,
Sava dvasia visad lieki tvirta.

Brangusis Vilniau, gera vėl tave regėti,
Trys balti kryžiai saugoja tave,
Šypsausi – ko daugiau norėti?
Turiu aš draugą – nuostabų – ar ne?