mižniukas

Vos prisiartinusi - sukūrei mane iš naujo.
Evoliucionuojame it gyviai traukdami saulės gijas iš savo praeities stigmų.
Jas vilgai net dabar... kaip dangus savo ašaromis užpildai mano terpę mūzomis.
Kiekvienas buvęs įvykis suapvalintas iki prisiminimo lygus legendai.
Nes ją net nesistengdamas perfrazuoji, o gražinti net nereikia, nes tuo metu,
Tai buvo gražiausia kas galejo nutikti.
Tu esi mano neatrastas žemynas, į kurį vis dar plaukiu maža valtele sapnais pamatyti kiekvieną kartą paskutinio saulėlydžio.
Vis dar gaudžiame, nors negirdžiu tavo aido. Mes - varpai be šerdžių.
Esi tiltas tarp to ko neturėjo būti ir tuo kuo tampame.
Paskutinės tavo ašaros, kurios sakei nieko nereiškia, turbūt, tai buvo, tik dar vienas mergaitiškas išukis.                                                                                                                                           
Mylėti du.
Išdavystė, tai mažiausia kaina, kurią turėjome sumokėti už ribas, kurios ir turėjo likti, tik punktyrine linija žyminčia svajones nuo gyvenimo.
Užrašas po suknelės kraštu virš besivaidijančių geležinkėlių,
dangaus nuotraukų kolekcija,
šokis basomis pievoje šlapiems,
žalių vabalėlių stebėjimas besikalbant pievose,
naktis kopose palapinėje klausantis jūros gražbyliavimų, 
o kur visi žvaigždynų stebėjimai,
pirmas krūtų apžiūrėjimas nematomis parke leidus pasirinkti,
vaikiškas noras pasiklausyti, kai siūsioji,
visos neištobukibtos  mintys ir eilės.
Man ne gėda verkti, dėl meilės, net jei ji, pražuvęs miražas, tik skruostuose likusios sraigių žymės.
Ar, tai gali būti blogis užaugęs mażo berniuko širdyje?
Nes vyru tapau ne tada, kai pirmą kartą permigojau su sambos šokėja, bet kai susitikome Slabotkėje po šitiekos metų svaičojimų ir negalėjome net apsikabinti.
Ar tai gali būti bedieviška? iki šiol, to klausiu savęs.
                                                                                                                                           
Mylėti du.
Išdavystė, tai mažiausia kaina, kurią turėjome sumokėti už ribas, kurios ir turėjo likti, tik punktyrine linija žyminčia svajones nuo gyvenimo.
Užrašas po suknelės kraštu virš besivaidijančių geležinkėlių,
dangaus nuotraukų kolekcija,
šokis basomis pievoje šlapiems,
žalių vabalėlių stebėjimas besikalbant pievose,
naktis kopose palapinėje klausantis jūros gražbyliavimų, 
o kur visi žvaigždynų stebėjimai,
pirmas krūtų apžiūrėjimas nematomis parke leidus pasirinkti,
vaikiškas noras pasiklausyti, kai siūsioji,
visos neištobukibtos  mintys ir eilės.
Man ne gėda verkti, dėl meilės, net jei ji, pražuvęs miražas, tik skruostuose likusios sraigių žymės.
Ar, tai gali būti blogis užaugęs mażo berniuko širdyje?
Nes vyru tapau ne tada, kai pirmą kartą permigojau su sambos šokėja, bet kai susitikome Slabotkėje po šitiekos metų svaičojimų ir negalėjome net apsikabinti.
Ar tai gali būti bedieviška? iki šiol, to klausiu savęs.