Pagyvenusio tramvajaus darbo diena

Tramvajus važiavo paskutinį ratą. Galų gale. Jau prieš gerą valandą jis pajautė dieglius dešiniame šone, ir kuo toliau, tuo jie darėsi aštresni. Matyt, susidėvėjo sena siūlė, daryta prieš kokius keturis metus. Jautėsi, kad ji yra, bet, aišku, ne taip greitai, kad neatlaikytų iki pamainos galo. Iki galinės liko keturiolika stotelių, pusiaukelė bus prie parko, pusiaukelės pusė – prie kino teatro ir t.t. Taip skaičiuojant buvo lengviau kęsti skausmą, nors žmonės, kurių viso labo tebuvo septyni, beveik visi sulindo į dešinę, skaudamą pusę. Šeši iš septynių. Slepiasi nuo saulės, nors už parko stotelės bėgiai suks į kairę ir saulės nebus galima išvengti, bet ką juos supaisysi. Ką, jie kurti, negirdi, kaip čirpia mažiausiame posūkyje skardos lakštai, vis labiau atplyšdami per siūlę nuo kits kito? Nors kas jiems. Kiekvienas, aišku, galvoja apie savo bėdas ar džiaugsmus. Kita vertus, nesimato jų tarpe labai jau džiaugsmingų veidų. Žinia, maršrutas ne prestižinis, proletarinis, be to, toks karštis, kur jau ten važinėtis be tikslo. Tokiom griuvenom tik ir tenka šis ratas. Jau daug bendraamžių nesuka savo ratų, ilsisi ant platformų depo pakraštyje, visų pamiršti, nebent kam prireikia reto varžto ar laido galo, nes visokiausios rankenėlės, mygtukai, jungikliai, lemputės, veidrodėliai, stikliukai, kaladėlės, spyruoklės ir kt. velniava jau seniai išdraskyta. Bet toks galas neviliojo tramvajaus. Jam buvo graudu matyti buvusius savo bendražygius taip išniekintus, išgrobstytus, išdulkintus ir išprievartautus (švelnesnių žodžių tai apibūdinti jis neieškojo), regėti jų kaltas šypsenas išmaltuose languose, uosti prišnerkštą jų vidų, pravažiuojant į remonto dirbtuves. Ne, tokio galo jis nenorėjo. Kitiems pasisekė geriau: ką supjaustė į metalo laužą (staigi ir garbinga baigtis), ką perdarė į mokymo priemonę būsimiems vairuotojams, ką kažkam išnuomojo ir pan.
Kai nukreipi kitur mintis, ne taip vargina skausmas. Be to, ir važiuoti galima būtų lėčiau – niekas gi nedega, grafikas vykdomas. Nors, aišku, į pamainos galą visi lekia kaip išprotėję. Oi, kiek tokių lakstūnų prisižiūrėjau. Ypač jaunų. Dar kai pats naujas buvau, mažai per rankas keliavau. Būdavo, pastovūs tai ir pasirūpina, kad išplautas būtum, suteptas, suvaržytas, sėdynės neprirašinėtos. O jau tie užrašai, Dieve, Dieve. Anksčiau tai daugiausiai rusiški  keiksmai arba toks tokia sėdėjo čia, arba myliu karštai, data, telefonas. Dabar vien angliškai varo, nesuprasi, bet, žinoma, ne etikos tiesas rėžia. O prisiklausai ko? Ausys linksta. Kiek paslapčių, gandų, prasimanymų, šmeižtų, barnių, apkalbų, aišku, būna ir labai puikių tekstų: meilės prisipažinimų, dūsavimų be žodžių ir graudžių, linksmų ir kitokių visokių pasisakymų ir dialogų.
Ir veiksmų būna įvairių. Apie muštynes, tai net neįdomu pasakoti, arba konfliktus keleivių su kontrolieriais. Kad tik dabar koks neįliptų, vienas vyras, mačiau, nemušė talono, gal nuolatinis yra, o jei nėra, tai man dabar su tokia savijauta tik ir betrūksta pasistumdymo. Na, gal „pranesiot“, kaip rusai sako. O meilės tai daug būna ir dažnai. Ypač vakarais. Na, ten pasibučiavimai ar, geriau sakant, „laižiakai“ tai kas be ko. Visokie kabinėjimaisi, ar tu su mumis eisi, as patenkinsiu tave ir pan. Bet vieną apyvakarį tai išvis – mergina gavo orgazmą. Tikrai, nemeluoju. Sėdėjo tokie patempę – vaikinas ir mergina – už vairuotojo kabinos. Na ten laižėsi iš pradžių, ji koją savo ant jo kėlė. Paskui tas pradėjo ją ranka apdirbinėti, ta, matyt, be kelnaičių buvo arba jas nusmaukė. Laižosi vis, ji ant jo taip kariasi, aimanuoja, dejuoja, tas pirštą (pats mačiau) į vaginą jai stumia, ištraukia ir vėl vidun, vis giliau, ta aiii oiii mhhh  ahhhh. Kvapas toks jaučiu po vagoną, specifinis toks, aštrus, su negrolu nepalyginsi, tik pasklido. Žmonių tik keli buvo ir tie gale, tai jie nematė, kas priekyje vyko, bet, kai kvapas parėjo, tai net močiutė tokia susigėdusi, kažką murmėdama, gal net ne savo stotelėje išlipo. Kiti šypsojosi ir krizeno į delną. Tai mat. Ką gi, galinė. Na, o dabar į  depą, pas suvirintojus greičiau, po to į dažyklą, gal dar ką apžiūrės tuo pačiu, tai pailsėsiu dienelę. Gal ir karščiai praeis.