Gamtos daiktų mesijas

Rūkas virš kelio plyti tarytum dvasios  debesys,
iš anapusybės rodantys man kryptį. Įkvepiu drėgną
orą, lyg smilkalus per mišias, ir suprantu, jog ši
miško vietovė savo šventumu nenusileidžia Katedrų
skliautų ir kolonų dievobaimingai geometrijai.
Ir mano lietuviška siela ištaria iškentėtą tiesą:
gamta yra Dievo namai ir dangaus skliautas toks
pat nelygstamas kaip ir senųjų Katedrų architektūra.

Ir priėmęs grožio blyksnio eucharistiją, aš suprantu,
kad miške patirta bemintė būsena, niekuo šventumu
nenusileidžia pamokslo išmintingiems žodžiams.
Abu šventumo krešuliai išvalo sielos purvą ir leidžia
atgimti iš naujo, dėkojant už nelygstamą buvimo
dovaną, kuri, patirta visa savo pilnatve, įkvepia gerumui.
Dievo keliai nežinomi ir negali būti vyraujančių teisių
į šventumą, nes šventumas visų Dievo kūrinių privilegija.

Ir jei šie žodžiai pasirodys kaip šventvagystė
ar papiktinimas, tai nepaisant dogmų griežtumo,
aš žinau, kad Dievas mano pusėje, nes šią akimirką
netikėtai pasijutau kaip šv. Pranciškus, sakantis
pamokslus gamtos būtybėms ir sustingau iš netikėtos
nuostabos, kad tiek žmogus,  tiek medis, tiek paukštis
yra to paties Kūrėjo kūriniai,  kiekviename jų Dievo
kibirkštis ir jie taip kaip sugeba taip šlovina Kūrėją.

Nes technologijų ir besaikio vartojimo nustekentas
gamtos daiktų pasaulis šaukiasi savo Mesijo,
kuris atskleistų gamtos būtybių šventumą ir teisę būti,
nepaisant to, kad Šventraštyje yra parašyta, kad Dievas
sukūrė pasaulį žmogaus norams ir poreikiams tenkinti.
Todėl sakau: mylėkite ne tik savo artimą kaip patį
save, bet taip pat  mylėkite ir gamtos būtybių įvairovę!
Visi esame Dievo vaikai, turintys didesnę ar mažesnę sielą.