Amnezija

Daug ko nepamenu. Nu ir dzin. Jei tiksliau - tai nieko nepamenu. Nu, ir pofik. Žinau tik, kad kartais chebra mane šaukia karaliumi. Ne ubagų, aišku.  Čia tai geras! Matyt, esu krūtas. Turbūt sužinočiau, kad ir mano karalystė krūta... jei tik prisiminčiau. Nepamenu, blin.  Nepamenu nei savo vardo, nei kur ta karalystė. Ir gėda prisipažinti, kad su atmintim taip prastai.
Pala, pala. Pabandom mąstyti logiškai. Žvilgsnis kairėn, po to dešinėn, vien akimis, nepasukant galvos. Turbūt, dabar aš priešo rankose. Taip spėju, nes draugai juk nebūtų įkalinę tokioje skylėje, blin. Tik nepamenu kokiu būdu į tas priešo rankas patekau. Gal kariavome ir patekau į nelaisvę? Bet kur tada mano kariauna? Ir kiek jos dar liko? Nepamenu, nors tu ką. Jomajo! Beje, kad aš belaisvis, visai galimas daiktas, nes patalpa silpnai apšviesta, persisunkusi cigarečių dūmų ir seniai neskalbtų rūbų kvapais. Suskiai! Duokit gryno oro! Oro!!! Negaliu pakęsti cigarų dūmų smarvės, nes pats nerūkau ir niekada nerūkiau. Tą prisimenu tiksliai. Vadinasi, atminčiai dar ne visiškai kajuk. Cha! Nors viena gera žinia šioje suknistoje situacijoje.
Toliau analizuoju sumautą aplinką. Prišnerkštame kambaryje aš ne vienas. Girdžiu  prislopintus balsus. Dar viena gera naujiena - su klausa man geriau nei su atmintimi. Visų kambaryje esančių  nematau, jie kažkur man už nugaros, o aš taip suvaržytas, kad negaliu pasukti galvos. Tai zarazos! Matau tik vieną iš jų, milžiniško dydžio barzdotą senį, spoksantį tiesiai į mane. Aš spoksau į jį. Jis rūko cigarą, o dūmus pučia į mano pusę. Suskis neraliuotas! Šlykštu, bet nieko negaliu padaryti... kol kas. Tačiau po truputį audžiu mintį.
Tuomet gigantas liežuviu perstumia cigarą į kitą burnos pusę ir ištiesia į mane ranką. Aš susigūžtu, tačiau anas vis tiek čiumpa mane už sprando ir savo geležiniais pirštais jį stipriai suspaudžia.
- Jums amen,  - išsunkia barzdočius. - Net daktaras nepadės.
Kas čia? Pasiūlymas melstis? Neįsikertu. Neslėpsiu, man labiau patiktų kreipinys „Jūsų didenybe“ ar kas nors panašaus. Visgi aš karalius. Et, tiek jau to, esamoje situacijoje gerai ir tas „jūs“. Kadangi mano galva suspausta kažkokio myžniaus rankose. Jaučiu, kad tas galvos suspaudimas atminčiai tikrai nepadės. Po velnių! Ką čia svaigstu? Man gyvybę reikia gelbėti, o ne atmintim rūpintis. Nafik man ta atmintis bus, jei nebus kas tą atmintį nešioja.
Taip bemąstant, myžnius mane iškelia aukštyn, palaiko kelias sekundes žemyn galva ir paleidžia iš savo galingų gniaužtų, didele jėga šveisdamas kažkur tolyn nuo savęs. Nugara ir pakaušiu atsitrenkiu į kažką kieto, iš inercijos slystu lygiu paviršiumi. Jaučiu, kaip pasturgalį lyg adatos bado smingančios rakštys. Keičiu nuomonę - tas paviršius ne toks jau ir lygus. Po velnių! Visais įmanomais žodžiais keikiu tą suknistą vietą, kurioje mane mėto lyg bulvių maišą, tas neobliuotas lentas ir tą myžnių, mane nutrenkusį. Nustojęs slysti, įgaunu galimybę apžvelgti visą patalpą aplinkui. Apsidairęs pamatau, kad tų milžinų yra net keturi. Pastebiu ir grupeles savo likimo draugų. Matau kaip kitas milžinas iš  būrio pačiumpa likimo brolį ir stipriai teškia į mano pusę. Nespėju pasitraukti ir numestasis visu sunkumu ant manęs užvirsta. Jis žymiai sunkesnis nei aš. Tą ypač stipriai pajunta mano pasturgalis. Gerai, kad likimo draugas krinta su pagreičiu, iš inercijos  iš karto nuslysta nuo manęs, todėl manęs neprislegia. Jis nurimsta visai šalia manęs. Nukreipiu žvilgsnį ton pusėn, kad pažiūrėčiau, kas jis toks. Tada man viskas tampa aišku, viskas atsistoja į savo  vietas. Mane suima nevaldomas juokas. Man tai kas? Tai myžniui amen. Nes šalia manęs ant stalo guli vyresnis mano giminaitis.

Jauna asistentė, žvilgtelėjo į laikrodį ir atsisuko į mokslininką.
- Taip, taip, jūs velniškai teisi, -  sumurmėjo profesorius, nusimaudamas šalmą. - Šiandienai jau užteks. Pratęsime rytoj.
Asistentė pravėrė duris į gretimą patalpą:
- Šiandien jūs laisvi. Greitai, greitai einame namučio. Rytoj jūsų lauksime tuo pačiu metu. Fu, kaip čia smirda!
Kambaryje pasigirdo stumdomų kėdžių garsas bei negarsūs pašnekesiai. Galų gale, viskas nurimo.
- Profesoriau, aš truputį nesusigaudau, - ištarė asistentė, vartydama išspausdintą tyrimų ataskaitą.
- Ko nesuprantate, Lina.
- Šiandien juk tyrėme  impulsus, kuriuos siunčia smegenys kai stimuliuojame jas  mikrolygmenyje?
- Na, taip. O kas jus neramina?
- Eksperimento dalyvių buvo keturi. Tai kodėl čia tiek linijų? Smulkesnių, bet visgi.
Profesorius žvilgtelėjo į jos rankose laikomą lapą.
- Taaip, įdomu. Kiek čia jų iš viso?
- Vienuolika. Ne, dvylika papildomų, - suskaičiavo asistentė. - Iš viso šešiolika linijų.
- Na, pirmiausia, neužmirškime, kad jie visi asocialūs asmenys, - sumurmėjo profesorius. - Bomžai. Gal kuris iš jų arba net visi netyčia atsinešė kokių tarakonų ar vorų. Mums juk ne taip ir svarbu.
- Tarakonų? Ar toks intensyvumas būtų tarakono, profesoriau?
- Nepanikuokite anksčiau laiko, Lina. Na, gal ne tarakono. Gal aparato jautrumo zonoje yra įsikūrusi pelių ar žiurkių šeimyna. Abu žinome, kad mūsų personalas kartais ne viską atlieka tinkamai ir iki galo. Juk žiurkei tokio dalyko neužmausi, - profesorius pirštais pabarbeno asistentei per šalmą. - Galų gale, koks skirtumas? Ir, pagaliau, kitą dieną galime eksperimentą pakartoti tomis pačiomis sąlygomis kaip šiandien. Laiko turime į valias. O dabar eime namo. Tik uždarykite  tas duris, o tai rytoj ir šis kabinetas dvoks kaip rūkykla.

Gulėjau tamsoje ir į galvą lindo neramios mintys. „Jis pasakė žiurkei. Žiurkė? Kas ta žiurkė? “. Vartaliojau tą žodį mintyse ir šiaip ir anaip kol, galiausiai, po valandėlės prisiminiau. „Žiurkė?! Ne, nu visai pyptiec! Tai juk  blogiau ir už tą myžnių! “
Nors prireikė didžiulių valios pastangų, man pavyko nesuklykti iš siaubo.
Kaip kitaip - juk aš karalius. Jei ką - pikų karalius, o ne kokia ten blondinė. Pavyzdžiui, čirvų dama.