Traukinys. Šviesa iš kalendoriaus lapelio

Dešinėje staliuko pusėje, kertėje tarp sienų šalia lango įtaisyta trikampio formos lentyna, kur prikaišiota knygų, sąsiuvinių, bloknotų, segtuvų... Nebuvo sunku atsikelti, pakiloti jos mantą, paneršti susirandant prireikusio užrašams popieriaus, bet dar lengviau buvo kita puse atversti spalio 4 d. lapelį; jis tuščias.
  Nuleidau ant jo žąsies plunksną, pavilginta rašalu ir matau, kaip paskui ja pasilieka žodis, kitas, kai jie susirikiuoja į sakinį, sakinius. Lyg ir skubu laukdamas, kada išvysiu užrašant  konduktoriaus Anupro vardą. Šį kartą man nesinorėjo jo šaukti dėde Kaziu ir manyti, kad esame giminės. Sielą nudegino sanitaro pasakyti žodžiai, jog, esą, būtent jis parūpino man kupė, kurią  Antonas Čechovas vadinęs palata.
Žinia  gi, kad prieš mane joje gyvenęs pamišėlis, irgi labiau atgrasi, nors ją saldino išgirstas  miesto įvardijimas – Šklėriai.
    Kaip čia taip? — negebėjau susivokti. —  Dėdė ir... še, sūnėnai,  tau dovanų. Špygą  panosėje būtų lengviau apuostyti O dabar? Dabar vėl jaučiuosi it sugrąžintas į susapnuotą duobę ir tikiu, kad sapnai pildosi net traukinyje. Ir vėl atsimenu, kai pasėmęs kastuvu žemės, aklinai užsikasu duobėje. Gilu kaip šulinyje. Įsispyręs kojomis ir  nugarą į jos sienas kaip rentinį, pasispirdamas rankomis sliuogiu į viršų – o gal, gal dar kažkaip pavyks išsikapstyti.
  — Užsikasti save? Betgi ar gali taip būti? Ką panašaus ar bendro turi mano padėtis duobėje su padėtimi kupė? — bandau suvokti ir tai padaryti nesunku. Niekas manęs už liežuvio netraukė įtikinėti  konduktorių, kad jis ne Anupras, kad tai netikras jo vardas, kad...
  Žąsies plunksna tarp pirštų neišsilaiko. Slysta. Prie pirštų jos, kaip rašalinės prie  stalo, grandine neprirakinsi. Atsargiai ją  padedu atgal. Parašyta nedaug, o į tekstą nei Anupro, nei dėdės Kazio vardai  neparašyti.
  Daug kas jaučiamės žinantys, kaip  atrodžiusi viena Ivano Denisovičiaus diena. Kad ir aš. Bet ar žinau kaip atrodžiusi bent viena mano diena? Tiesiogine prasme: kokia ji galvoje? kaip atrodo sieloje? kokius  parėdus dėvi mintys? Štai kad ir dabar — kaip susivokti, kur aš: ar traukinio kupė, ar jo palatoje? Kaip?
    — Iš tiesų, kaip? — kažkas pakrebžda  galvoje, bet tai man nesutruko, atrodo, kad net balsu tariu: [i]ir netiesa, kad, esą, pats  sau duobės neišsikasi. Pats išsikasiau, pats ir užsikasu.
  — UžsikasI ar užsikasEI? —  vėl galvoje.
  Neatsiliepiu, it nepaisau, bet suprantu, kad kažko geresnio dar tikiuosi, antraip — argi  sliuogčiau taip atkakliau nuo duobės dugno link jos viršaus, nors jis irgi it kamščiu užkištas smėliu.  Sapnai, sapnai! Gal nekalbėkime apie  viltį, kaip kvailių  motiną.
  — Manai, kad protina kalbėti apie  skęstantį, kuris ir už šaudo griebiasi?
  Neskubėdamas atsiverčiu kitą kalendoriaus lapelio pusę ir žinau, kad  niekuomet  dar taip atidžiai nežiūrėjome  vienas į kitą,  kaip dabar. Jis savo profiliu į mane, ir aš savo – į ji. Ir jeigu tai haliucinacijos tebūnie jos šventos: kalendoriuos lapelis  švietėsi. Tyliai, neskubėdamas, labai panašiai kaip Švenčiausios Marijos paveikslas, kuomet liko parašyta:

Gal ne paveikslas,
Gal tik mano akys,
Bet švietėsi
                Nuliūdusių Paguoda –
Švenčiausia Marija iš Pivašiūnų.
Nesižegnojau,
                  nes atrodė
Šviesa paveikslo ne todėl,
Kad akimis sugavęs,
Stebuklą aiktelėčiau
Viešpaties vardu.

Tiek metų rėmuose! 
Ir visą laiką ta pati:
Ant rankų laiko Jėzų Kristų,
Susėdę supasi mėnulio delčioje
Ir net sūnus neauga.
O reikia juk kažką Marijai pasakyti.

Ir pasakiau,
        ištiesdamas rankas
                          į liūdintį paveikslą:
— Išeik iš jo, Marija. Atsigauk!
Ir leisk man panešioti savo sūnų.
Erdvės nedaug,
Bet vis dėlto – daugiau:
Du kambariai, virtuvė,
Trys langai į kiemus žiūri.
Jei nepatiks —
Galėsi grįžt atgal.

Paveikslas švietėsi
Ir, regisi,
Kad mano žodžiai
Taip pat šviesos pluoštelį numetė ant jo.
Susikaupiau ir reikia laukti.
(„Švietėsi“)
 
  Negalvojau, kada tai atsitikę, bet žinojau, kad tokius dalykus reikia žinoti, atsiminti.  Ir nepatikėti jų saugoti tik atminčiai. Smagu pasidarė, gera. Kaip Alisei stebuklų šalyje. Jaučiau, kad besišviečiant lapeliui, jos šviesoje ir atmintis išsiblaivė, įsišvietė. Po ją jau vaikščioja man pažįstami žmonės ir su kuriais aš ten irgi  laisvas kaip stepių čigonas.
  Pamatę Joną iš Griškabūdžio, sakau:
  — Va, yra, esi tai ir būk.
  Neilgai tylėjęs ir rankose it glamžydamas kepurę, kurios niekuomet neturėjo:
  — Norėjau, Pranuci, perskaityti tavo knygelę. Kaip ji ten, taigi pavadinta? „Eilėraščio sėja“? Bet pasklaidžiau, pavarčiau ir kaip perskaitęs. Ačiū.
  Priėjusi Ema vėlgi:
  — O! suvalkieti, tu, regisi, pažįstamas su mano tėčiu. Pasakyk jam, ką daug kartų sakiusi. Na gi, pasakyk. Prašau.
  — Tu jo dukra? — pratarė Jonas iš Griškabūdžio ir jo rankų krutulys sustingo, užniemo.